„Vilnius yra pagrindinis totorių istorijos akcentas. Net ir tarpukariu, lenkų okupacijos metais, Vilnius išliko svarbiausia totorių kultūrinio gyvenimo vieta, iš kurios koordinuotas visos bendruomenės gyvenimas“, – pasakojimą pradėjo 15min pašnekovas.
M.Jakubauskas pabrėžė, kad svarbiausią vietą totorių istorijoje užima Lukiškės, anksčiau net ir vadintos totorių Lukiškėmis – jau vien pavadinimas atskleidžia, kad šioje sostinės vietoje anuomet klestėjo savitas ir nepaprastai įdomus unikalios bendruomenės gyvenimas. Anot pašnekovo, čia veikė žymioji Vilniaus mečetė, buvo dvejos kapinės.
Kapinės – po kalėjimo sienomis
„Pirmosios totorių kapinės sunaikintos caro laikais, statant Lukiškių kalėjimą. Paprasčiausiai, vykdant projektą pritrūko žemės, tad be jokių skrupulų buvo prijungtos ir kapinės. Jos atsidūrė po kalėjimo sienomis…“ – skaudų istorijos etapą prisiminė pašnekovas.
Antrosios kapinaitės, kaip pasakojo M.Jakubauskas, veikė dabartinėje A.Goštauto gatvėje, šalia buvusios mečetės. Maždaug ten, paaiškino jis, kur dabar stovi Turto bankui priklausantis pastatas, kuriame seniau buvo įsikūręs Fizinių ir technologijos mokslų centro puslaidininkių fizikos institutas.
„Šalia šio pastato, kiemo pusėje, yra toks priestatas. Būtent toje vietoje stovėjo mečetė. Yra liudijimų, kad buvusių kapinių vietoje yra išlikę nemažai palaidojimų. Jeigu pajundintume žemę… Žmonės, dirbę gretimame pastate, patys matė ir pasakojo, kad statybų metu būdavo randami žmonių kaulai. Mes turime daug įrodymų ir išlikusių nuotraukų. Kitais metais planuojame surengti parodą apie Lukiškių mečetės likimą, istoriją norime papasakoti remdamiesi vaizdais“, – ateities planais dalijosi M.Jakubauskas.
Apie griovimą nežinojo
Anot pašnekovo, pirmoji Lukiškių mečetė buvo gana puošni ir traukė praeivių akį – turėjo keturšlaitį stogą, kolonadą. Deja, ilgainiui mediniai maldos namai seno, reikėjo rekonstrukcijos.
Įdomu tai, kad mečetėje savo maldose totoriai prisimindavo Didijį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, buvo meldžiamasi už totorius, žuvusius 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime ir visus tautos didvyrius. Čia, mečetėje, 1812 m. perskaitytas kreipimasis į totorius, raginantis suformuoti atskirą pulką Napoleono kariuomenėje.
„Senosios mečetės vietoje buvo pastatyta nauja. Gerokai paprastesnė, keliskart remontuota ji stovėjo iki pat 1968-ųjų, kai sovietų buvo nugriauta. Mečetės išvaizda priminė gyvenamąjį namą. Ji buvo irgi medinė, turėjo dvišlaitį skardinį stogą, priekyje – šešiabriaunį neaukštą minaretą“, – pasakojo M.Jakubauskas ir pridūrė, kad priėmus sprendimą mečetę ir kapinaites nugriauti, į totorių bendruomenės interesus nebuvo atsižvelgta, visuomenė apie tai tinkamai nė neinformuota. Tik propagandiniame laikraštyje „Tiesa“ pasirodė trumpa žinutė norintiems perkelti kapinaitėse besiilsinčių artimųjų palaikus.
„Daugelis to nepadarė. Kodėl? Visų pirma, 1944 metais, užeinant sovietų kariuomenei ir traukiantis vokiečiams, daugybė totorių iš Lukiškių ir Vilniaus apskritai išsikėlė. Ištisos šeimos persikėlė gyventi į Lenkiją, dažniausiai Gdanską, bei kitas Europos šalis. Taigi, apie planuojamus griovimo darbus net nežinojo“, – paaiškino jis.
Garsėjo kaip ypatingai dori ir patikimi žmonės
15min paklaustas, kada ir kaip Vilniuje apsigyveno totoriai, pašnekovas paaiškino, kad tiksliai nėra žinoma, tačiau manoma, kad pirmosios bendruomenės į Lukiškes atkeliavo XV-XVI amžiuje. Kaip ir kitose Lietuvos vietovėse, taip ir Vilniuje totoriai atlikdavo karinę funkciją.
„Jau vėlesniais laikais, kai karių paslaugų poreikis sumažėjo, totoriai ėmėsi amatų. Dažnai užsiimdavo kailiadirbyste, odadirbyste, siūdavo batus, gamindavo papuošalus, vežėjaudavo – vertėsi įprastais amatais, būdingais miestų gyventojams. Kaimuose, žinoma, užsiimdavo ir žemdirbyste, ir gyvulininkyste“, – toliau pasakojo jis.
Vilniaus Lukiškių totorių senųjų kapinių vieta – saugoma kultūros vertybė:
- Totorių kapinėse buvo palaidoti Achmatovičių, Asanovičių, Baranovskių, Čainskių, Kričinskių, Sobolevskių ir kt. totorių giminės.
- Manoma, kad šešių Rusijos kariuomenėje tarnavusių Kazanės pulko totorių karių, buvusių palaidotų šiose kapinėse, antkapinės plokštės yra išlikusios Vilniaus Antakalnio kapinėse.
- Apie 1969 m. pradėjus statybas mečetės vietoje buvo pastatytas Puslaidininkių fizikos institutas, o kartu buvo sunaikintos ir kapinės. Tikėtina, kad teritorijos dalyje, kur buvo įrengtas negilus skaičiavimo mašinų centro aušinimo fontanas, kapai nebuvo suardyti.
- 2009 m. ant Puslaidininkių fizikos instituto pastato kampo (A.Goštauto g. 11) buvusių Lukiškių totorių kapinių ir mečetės vietoje buvo įrengta memorialinė lenta su užrašu: „Šioje vietoje nuo XVI amžiaus buvo Lietuvos totorių maldos namai – mečetė ir kapinės. Sovietmečio valdžios sprendimu kapinės sunaikintos.“
- Šiuo metu pastatas A.Goštauto g. 11 priklauso Turto bankui.
Pasak M.Jakubausko, ne vien Vilniuje, o visoje LDK teritorijoje totoriai garsėjo kaip ypatingai dori žmonės.
„Totoriais labai pasitikėdavo. Aukštuomenė juos samdydavo, kad iš kitų šalių atgabentų medžiagų, pavyzdžiui, reikalingų rūmų ar dvarų įrengimui. Šioje srityje totoriai niekada neapgaudavo ir sąžiningai atlikdavo darbą. Netgi būdavo patikima vežti kokį nors iždą, svarbius apdovanojimus kitų šalių valdovams – tuo jie garsėjo.“
Sunaikintas kapines įamžins
Kalbėdamas apie totorišką Vilniaus paveldą M.Jakubauskas pastebėjo, kad daugelis objektų, deja, buvo sunaikinti ir iki mūsų dienų neišliko: „Vien aplink Vilnių kiek yra sunaikinta kapinių. Tai ir buvęs Liudvinavos kaimas, kur 1968-aisiais tiesiant kelią į Trakus palaikai buvo paprasčiausiai iškasti ir su žemėmis supilti ant kelio… Kitos sunaikintos statant Pagirių šiltnamių kombinatą, Kazaklaruose ir daugybėje kitų kaimų“, – tęsė jis.
M.Jakubauskas 15min pasakojo, kad šiemet minint Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus planuojama sunaikintas kapinaites įamžinti specialiai pažymint. Tokių vietovių, pasak jo, bus net 13!
„Vilniuje prie Gedimino progimnazijos, šalia tvoros, yra išlikęs vieno aukšto totoriškas namelis“, – pastebėjo jis bei pridūrė, kad tarpukariu Vilniuje veikė totorių istorijos muziejus, skaitykla, biblioteka, autentiškas archyvas – visa tai prarasta sovietinės okupacijos metu.
Bendruomenė svajoja apie muziejų
Šiandien žinoma, kad ne vien Lukiškėse kūrėsi totorių bendruomenės. Ar kada susimąstėte, iš kur kilo Saltoniškių pavadinimas?
M.Jakubauskas paaiškino, kad šio sostinės rajono vietovardžio kilmė siejama su žodžiu „sultonas“.
„Saltoniškėse netgi buvo mečetė. Nedidelė, bet istoriniuose šaltiniuose yra minima“, – sakė jis. Pasak pašnekovo, totoriai taip pat gyveno ir buvo neatsiejama Žvėryno, Šnipiškių, Grigiškių – Vilniaus dalis.
Būtent šiandieninėse Šnipiškėse XVI amžiuje Vilniaus magistratas pastatė rūmus, kurie buvo skirti į Vilnių atvykstantiems totorių ar maskvėnų pasiuntiniams.
Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo viešojoje erdvėje karts nuo karto pasigirsta kalbų, kad Lukiškių dalį, kurioje anksčiau stovėjo mečetė, reikėtų grąžinti totorių bendruomenei.
Nors 15min kalbintas M.Jakubauskas šiai idėjai pritarė, o bendruomenė svarbioje vietoje norėtų išvysti Lietuvos totorių istorijos muziejų, tuščiais politikų pažadais ir kalbomis jie yra nusivylę.
„Labai gaila, kad iki šių dienų neturime atkurto muziejaus, neturime atkurto archyvo ir viso to, ką turėjome tarpukariu. Totorių kultūra ir istorija besidomintiems žmonėms tai būtų labai svarbu ir įdomu. Tam, kad žmonėms būtų įdomu, žinoma, reikia turėti ką parodyti. Prie to daug dirbame, renkame medžiagą. Pavyzdžiui, aš pats ilgai dirbau prie senųjų mečečių maketų kūrimo. Esu padaręs abiejų Lukiškių mečečių – senosios ir naujosios – taip pat Vinkšnupių ir Daubutiškių (dab. Baltarusijos teritorija) maldos namų maketus. Viena jų – bene gražiausia mečetė Lietuvos totorių gyvenime, tad papasakoti tikrai turime ką“, – kalbėjo jis.
Išsamiau susipažinti su Lietuvos totorių istorija, kultūros paveldo objektais, išskirtine architektūra, žymiausiomis gyventietėmis ir kulinariniu paveldu kviečiame 15min ir Kultūros paveldo departamento vykdomame projekte „Totoriai. Kas jie?“
