Mesjė Papono metodai
1958 metais Alžyro Nacionalinio išsivadavimo fronto (NIF) kovotojai apšaudė buvusio Alžyro generalgubernatoriaus ir informacijos ministro Jacques'o Soustelle'io automobilį. Šis teroro išpuolis laikomas pirmuoju Penktosios respublikos istorijoje. Dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių J.Soustelle'is nenukentėjo.
Tačiau tais pačiais metais alžyriečiai nušovė keturis Paryžiaus policininkus ir sukėlė Prancūzijos sostinės policijos prefekto Maurice'o Papono įsiūtį. Atsakydamas į išpuolius jis surengė reidus vietose, kuriose kompaktiškai gyveno išeiviai iš Alžyro: buvo sulaikyta per 5 tūkst. žmonių.
Prancūzijos teisėsaugos pareigūnų veiksmų efektyvumas diskusijų nekėlė: per trejus metus, padedant savanoriams iš alžyriečių diasporos, buvo sunaikinta per 60 pogrindinių NIF grupių.
Tokie policijos veiksmai sukėlė kairiosios inteligentijos pasipiktinimą: M.Papono veiklos metodai vadinti gestapiškais, o areštuotų alžyriečių laikymo vietos – konclageriais. Tačiau Prancūzijos teisėsaugos pareigūnų veiksmų efektyvumas diskusijų nekėlė: per trejus metus, padedant savanoriams iš alžyriečių diasporos, buvo sunaikinta per 60 pogrindinių NIF grupių, atskleisti planai susprogdinti televizijos centro bokštus, išaiškinti rengiami teroro išpuoliai oro uostuose ir metro stotyje, taip pat planas užnuodyti Paryžiaus vandentiekio sistemą.
Tarp dviejų ugnių
Tuo metu prezidentas Charles'is de Gaulle'is, anksčiau tvirtai įsitikinęs, kad Alžyras turi likti Prancūzijos kolonija, pakeitė nuomonę, suvokęs, kad ši priklausomybė atneša daugiau žalos, nei naudos.
Ne visi jėgos struktūrų atstovai pritarė naujam generolo požiūriui. Po 1961 metų sausio referendumo, per kurį dauguma alžyriečių pasisakė už nepriklausomybę, nepatenkinti Prancūzijos kariškiai sukūrė Slaptąją karinę organizaciją (Organisation de l'armée secrète – OAC). Puikiai užsikonspiravusi ši organizacija turėjo agentų visose jėgos tarnybose, ginkluotės sandėlių ir treniruočių stovyklų Belgijoje, Vakarų Vokietijoje, Ispanijoje ir Italijoje.
OAC rengė pasikėsinimus į Alžyro nepriklausomybės šalininkus, valdininkus ir prezidentui lojalius kariškius. Kliūdavo ir paprastiems piliečiams. 1961 metų birželį OAC susprogdino geležinkelio bėgius po traukiniu Strasbūras–Paryžius. Sąstatas nuvažiavo nuo bėgių, žuvo 28 žmonės, dar per šimtas buvo sužeista.
Į dešinių teroristų atakas alžyriečiai kovotojai atsakė dviguba teroro banga. Vien per 1961 metų rugsėjį Paryžiuje buvo nužudyta 11 policininkų, o dar 17 buvo sužeista. Vienos aukos laidotuvėse M.Paponas paskelbė: „Už vieną nužudytąjį jie užmokės dešimteriopai!“ ir davė nerašytą nurodymą pavaldiniams nesiterlioti su alžyriečiais, pažadėdamas pridengti juos, jeigu prireiktų.
Paryžiuje vėl prasidėjo masiniai areštai. Kartu su alžyriečiais policija čiupo ir marokiečius, tunisiečius, o kai kada ir imigrantus iš Italijos ar Ispanijos. Per apklausas dažnai neapsieita be kankinimų ir psichotropinių medžiagų, įtariamų teroristų artimieji būdavo imami įkaitais. Labiausiai nesukalbamų alžyriečių kūnai su už nugaros surištomis rankomis neretai išplaukdavo Senoje.
Kai M.Paponas paskelbė komendanto valandą visiems alžyriečiams, kurių tuo metu Paryžiuje jau buvo priskaičiuojama apie 150 tūkst., NIF pakvietė duoti atkirtį įsismarkavusiam prefektui ir išeiti į demonstraciją miesto centre su žmonomis ir vaikais. Į nesankcionuotą akciją susirinko per 40 tūkst. žmonių. Ant Saint-Michel ir Neuilly tiltų alžyriečius sutiko ginkluota policija. Iš pradžių buvo naudojamos lazdos, o vėliau pareigūnai ėmė šaudyti ir koviniais šoviniais. Kilo panika, spūstyje žuvo žmonių. Sulaikytieji buvo vežami į policijos valdybą. Jos kieme ne vienas buvo sumuštas mirtinai. Lavonai ir sužeistieji buvo metami tiesiai į Seną.
Sulaikytieji buvo vežami į policijos valdybą. Jos kieme ne vienas buvo sumuštas mirtinai. Lavonai ir sužeistieji buvo metami tiesiai į Seną.
Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kiek žmonių žuvo. Oficialiais duomenimis – 48, o neoficialiais – per 200. Tūkstančiai buvo deportuota į Afriką. Apie šiuos įvykius Prancūzijoje daugelį metų stengtasi nekalbėti. Tik 2001-aisiais Paryžiaus valdžia paskelbė atsiprašymą ir atidengė atminimo lentą ant Saint-Michel tilto, kur aukų būta daugiausia. Tačiau iki šiol dėl „juodosios spalio 17-osios nakties“ vyksta aršūs ginčai. Ko norėjo demonstrantai – tik išreikšti savo protestą, kaip tvirtina kairieji, ar sudeginti Dievo Motinos katedrą ir Teisingumo rūmus, kaip aiškina dešinieji?
NIC teroras po nepriklausomybės suteikimo Alžyrui liovėsi, tačiau OAC ir toliau darbavosi iš peties. Dešinieji smogikai naudojo atakų mažomis grupelėmis taktiką, keldami siaubą piliečiams: padėdavo bombas kavinėse ir kino teatruose, žudė valdininkus, deputatus ir žurnalistus, šaudė į paprastus praeivius. Iš viso nuo jų rankų žuvo per tūkstantis žmonių.
Į prezidentą Ch.de Gaulle'į surengta 13 pasikėsinimų, dar 15 jų užkirto kelią specialiosios tarnybos. Galutinai sutriuškinta OAC buvo tik 1963-iaisiais. Tie iš jos vadovų, kurie nesuspėjo pasprukti į užsienį, pateko į kalėjimus, tačiau vėliau buvo amnestuoti. Daugelis tiesioginių teroro išpuolių vykdytojų buvo nuteisti myriop.
Carlosas Šakalas ir jo draugai
Prabėgus dešimtmečiui Prancūziją supurtė nauja teroro banga – šį kartą palestinietiškojo. Atakos iš esmės buvo nukreiptos į izraeliečius arba su jais susijusius valdininkus bei verslininkus. Būtent tada pirmą kartą nuskambėjo buvusio studento iš Venesuelos Ilicho Ramírezo Sánchezo, pravarde Carlosas Šakalas, vardas.
Už teroro išpuolių paprastai stovėdavo radikalai iš Palestinos išsivadavimo liaudies fronto (PILF) ir Revoliucinės tarybos „Fatah“, beje, taip pat konfliktuojantys tarpusavyje. Carlosas Šakalas dirbo PILF, bet netrukus perėmė į savo rankas vadovavimą visoms operacijoms Europoje. Pirmoji garsi jo akcija buvo trijų užminuotų automobilių susprogdinimas greta naujienų agentūrų, reiškusių simpatijas Izraeliui, redakcijų.
Carlosas Šakalas pats asmeniškai du kartus iššovė iš granatsvaidžio į avialainerį, tačiau abu kartus nepataikė.
1975 metų sausio 13-ąją Šakalas surengė Izraelio komanijos „El Al“ lėktuvo antpuolį Orli oro uoste. Jis pats asmeniškai du kartus iššovė iš granatsvaidžio į avialainerį, tačiau abu kartus nepataikė.
Po keturių dienų pamėgino dar kartą – ir vėl nepataikė. Oro uosto saugumo tarnybos pareigūnai blokavo Šakalą ir tris jo bendrininkus palestiniečius tualete, tačiau Carlosui pavyko pasprukti. Po pusmečio Šakalo vos nesučiupo: jį išdavė buvęs bendrininkas Michelis Moukharbalis. Tačiau sulaikymo operacijos metu Carlosas Šakalas nužudė M.Moukharbalį, du žvalgybos pareigūnus – ir vėl paspruko.
Vėliau Šakalas nutraukė santykius su palestiniečiais, buvo išmestas iš PILF ir tapo nepriklausomu teroristu. Paskutinius savo išpuolius Prancūzijos žemėje – keturis sprogimus geležinkelio stotyse ir traukiniuose – jis įvykdė 1982–1983 metais. Per šiuos teroro aktus žuvo 11 žmonių, apie 150 buvo sužeista. Suvokęs, kad ima svilti padai, Carlosas pabėgo į užsienį. Dar po trejų metų išpuolius Prancūzijos teritorijoje nutraukė ir Revoliucinė taryba „Fatah“, persijungusi į kovą su „išdavikais ir atsimetėliais“ pačioje Palestinoje.
Nesugaunamieji keršytojai
Apie palestiniečių terorizmą Prancūzijoje prisimenama gerai, tačiau dažnai pamirštama apie tuo pat metu šalyje siautusį armėnų terorizmą. Praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais armėnų teroristų organizacijos visame pasaulyje išvystė nematytą aktyvumą.
Per devynerius metus JCAG į savo sąskaitą įsirašė 20 nužudytų Turkijos diplomatų ir jų šeimų narių, o ASALA – aštuonis.
Pačioje Penktojoje respublikoje veikė dvi tokios organizacijos – „Kovotojai už teisingą požiūrį į armėnų genocidą“ (Justice Commandos of the Armenian Genocide – JCAG), susijusi su partija „Dašnakcutiun“, ir marksistinė „Armėnų slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija“ (Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia – ASALA). Nepaisant ideologinių skirtumų, abi grupuotės pasisakė už visų armėniškų žemių suvienijimą, o kovos priemone pasirinko teroro išpuolius prieš Turkijos diplomatus, valdininkus ir paprastus piliečius.
Per devynerius metus JCAG į savo sąskaitą įsirašė 20 nužudytų Turkijos diplomatų ir jų šeimų narių, o ASALA – aštuonis. 1983 metais ASALA surengė sprogimą Orli oro uoste šalia aviakompanijos „Turkish Airlines“ klientų aptarnavimo punkto. Žuvo aštuoni žmonės, iš kurių tik du buvo turkai – tarp aukų buvo keturi prancūzai, amerikietis ir švedas.
1981 metais du armėnų smogikai iš automatų Paryžiuje apšaudė tris turkus. Du buvo sužeisti, o vienas iš jų – Turkijos ambasados Prancūzijoje patarėjas religiniais klausimais Tecelli Ari – vėliau mirė ligoninėje. Trečias turkas, ambasados atašė darbo klausimais Resatas Morali, pamėgino pasislėpti nuo užpuolikų. Jis įbėgo į kavinę, tačiau jos savininkas išstūmė turką į gatvę – tiesiai po teroristų kulkomis. Vėliau kavinės savininkas paaiškino, kad jis tiesiog išsigando.
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje armėnų terorizmas ėmė slopti. Sunku pasakyti, kas tą lėmė labiau – turkų specialiųjų tarnybų surengta armėnų teroristų grupuočių lyderių medžioklė ar pačių teroristų susivokimas, kad kovotojai už Didžiąją Armėniją viso pasaulio akyse baigia susikurti siaubingą reputaciją.
Armėnų terorizmą nelabai mėgstama prisiminti Prancūzijoje. Galbūt dėl to, kad kovoje su jais Paryžius nesugebėjo pademonstruoti tvirtumo ir nesusitaikymo.
Armėnų terorizmą nelabai mėgstama prisiminti Prancūzijoje. Galbūt dėl to, kad kovoje su jais Paryžius nesugebėjo pademonstruoti tvirtumo ir nesusitaikymo.
Maža to, po teroro išpuolio Orli oro uoste į žiniasklaidą nutekėjo duomenys apie nerašytą susitarimą tarp armėnų teroristų ir Prancūzijos pareigūnų, kad armėnai daugiau nerengs teroro išpuolių Prancūzijos teritorijoje, o Prancūzijos pareigūnai leis jiems netrukdomiems naudotis oro uostais.
Šią versiją galbūt galima pagrįsti ir tuo, kad iki sprogimo Orli armėnų teroristai Prancūzijoje būdavo baudžiami gana švelniomis bausmėmis, ypač lyginant su nuosprendžiais kitose šalyse. Tačiau, surengę išpuolį Orli oro uoste, ASALA smogikai šitą susitarimą pažeidė.
Naujoji teroro karta – islamistai
Pamatas naujausiai – trečiajai pagal chronologiją – teroro bangai Prancūzijoje buvo padėtas dar praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, kai Europoje atsirado pirmosios islamistų kuopelės. Tuo metu islamistai Europos šalis vertino kaip savo veiklos bazę: čia buvo galima rinkti pinigus, vykdyti propagandą musulmonų bendruomenėse, iš Europos buvo patogu vadovauti ir reguliuoti. Ši politika pasikeitė amžių sandūroje, kai islamistai Europą pradėjo suvokti ne kaip bazę, o kaip tikslą.
Islamistų politika pasikeitė amžių sandūroje, kai jie Europą pradėjo suvokti ne kaip bazę, o kaip tikslą.
Pastarąjį dešimtmetį nuo šaudymų ir sprogdinimų žuvo šimtai Senojo Pasaulio gyventojų. Bet Prancūzija yra išimtis – Penktoji respublika su islamistų teroru pirmą kartą susidūrė anksčiau nei kitos Europos šalys – dar 1994-aisiais.
Kovotojai iš „Ginkluotosios islamo grupės“ (Groupe Islamique Armé – GIA), mėgindami priversti Paryžių nutraukti paramą pasaulietiškam Alžyro režimui, tais metais užgrobė iš Alžyro į Paryžių skridusį lėktuvą „Airbus A300“. Teroristai planavo susprogdinti lainerį su 220 keleivių virš Eiffelio bokšto. Pakeliui lėktuvas turėjo nusileisti pasipildyti degalų Marselyje, kur jį ir šturmavo Prancūzijos specialiųjų pajėgų kariai. Pažymėtina, kad nė vienas lėktuvo keleivis nenukentėjo.
Kitais metais Paryžių sukrėtė teroristinių išpuolių virtinė metro: ekstremistai padėjo 11 bombų, iš kurių sprogo penkios. Žuvo aštuoni žmonės, 179 buvo sužeisti. Kai Prancūzijos specialiųjų tarnybų pareigūnai išsiaiškino įtariamųjų tapatybes, daugeliui jų pavyko pabėgti į užsienį. Vieno iš jų ekstradicija iš Didžiosios Britanijos užtruko daugiau nei dešimt metų. Grupuotės lyderis Khaledas Kelkalis buvo nukautas sulaikymo metu. Po metų islamistai pakartojo išpuolius elektrinių traukinių linijose – žuvo keturi žmonės, nukentėjo dar 170.
Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio sprogimai buvo tik islamistų teroro bangos įžanga. Po neilgos santykinės ramybės teroras Alacho vardu įsisiautėjo. 2012 metais užpulta žydų mokykla Tulūzoje. 2013 metais islamistas sužeidė Prancūzijos karį Paryžiuje. 2014 metų gruodį Ture, Dižone ir Nante vienas po kitos įvykdyti trys teroristiniai išpuoliai, o dar po kelių savaičių automatais ginkluoti smogikai įžengė į „Charlie Hebdo“ redakciją.
Istorinė patirtis rodo, kad kovos su teroristais sėkmė ar nesėkmės Prancūzijoje visų pirma priklauso nuo šalies vadovų politinės valios. Suprantama, kad laikai pasikeitė ir Francois Hollande'as nesuteiks nė vienam jėgos struktūrų vadovui tokių įgaliojimų, kokius turėjo M.Paponas. Ar sugebės dabartinė Prancūzija, nenorinti atsisakyti nei sekuliarizmo, nei multikultūriškumo, įveikti naują iššūkį?