Turbūt norėdamas sutvirtinti šį sakrališką pamatą, Velykų antrąją dieną Rusijos valdovas ir pasirašė įsaką, skelbiantį Krymo pusiasalį naujuoju Las Vegasu – azartinių lošimų laisvąja zona.
Svastikomis išsitatuiravę rusų neonaciai vyksta į Ukrainą kovoti su fašistais banderininkais. Įsikarščiavę Rusijos Dūmos nariai įrodinėja, kad ukrainiečių tauta neegzistuoja ir kviečia ginti rusų teises Ukrainoje. Tam karštai pritaria Čečėnijos viršininkas Ramzanas Kadyrovas, kuris neseniai didžiavosi, kad pirmą rusą nužudė būdamas vos 15 metų. Rusijos sostinės valdininkai išbraukia iš miesto kultūros savaitės programos Liudmilos ariją iš Michailo Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“, nes joje yra Aleksandro Puškino žodžiai „Kijevas“ ir „Dniepras“.
Nuo mirtino Maidano viruso bandoma apsaugoti ir mažuosius žiūrovus. Vienas Maskvos teatras nusprendžia perrašyti sovietmečiu itin populiaraus spektaklio vaikams „Čipolinas pabaigą“. Nuo šiol italo komunisto Gianni Rodari herojai revoliucionieriai nesukyla prieš daržovių šalies despotą Citroną, bet įteikia jam peticiją, kurią princas kilniai patenkina, taip sukeldamas daržovių džiaugsmą.
Naujausios oficialios sociologinės apklausos rodo, kad apie 85 proc. Rusijos piliečių remia Putiną ir yra laimingi. Nepaisant ekonominės situacijos blogėjimo, tarptautinės izoliacijos stiprėjimo ir globalaus karo grėsmės, tai yra didžiausias procentas per pastarąjį ketvirtį amžiaus.
Kas verčia daugumą rusų patirti visuotinę euforiją ir, kaip kadaise vokiečiams išgirdus isterišką „Ein Volk, ein Reich, ein Führer“, pajusti mesianistinę ekstazę?
Trečioji Roma?
Krikščionybė pripažįsta tik vieną istorinę mesijinę tautą – žydus. Po Kristaus atėjimo Izraelio tautos religinis pašaukimas laikomas nutrūkusiu, jį perėmus Visuotinei Bažnyčiai. Tačiau kai kurios krikščioniškos tautos (ispanai, lenkai, rusai) turėjo ar tebeturi mesijišką savivoką.
Tautinis mesianizmas susiformuoja, kai tautos nacionaliniai ir valstybiniai siekiai susivienija su religiniais metafiziniais siekiais. Pasak Antano Maceinos: „Ne viena tauta esti tiesiog sugundoma savo istoriją – kartais net nežmonišką – laikyti paties Dievo pašaukimu.“
Rusiško mesianizmo ištakos – Maskvos kaip Trečiosios Romos (po Romos ir Konstantinopolio) idėja. Neva pirmosios dvi Romos iškraipiusios Kristaus mokymą, o tikroji krikščionybė likusi tik rusų stačiatikybė, todėl ir Rusijos plėtimasis reiškiąs tikrojo tikėjimo misiją.
Pirmą kartą Maskvos kaip Trečiosios Romos koncepciją XVI a. trečią dešimtmetį suformulavo rusų vienuolis Filofėjus. Savo laiškuose Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III, kurio motina Sofija priklausė Bizantijos imperatoriškajai Paleologų dinastijai, vienuolis paskelbė imperatoriaus Konstantino Didžiojo dvasiniu ir politiniu paveldėtoju.
Pirmą kartą Maskvos kaip Trečiosios Romos koncepciją XVI a. trečią dešimtmetį suformulavo rusų vienuolis Filofėjus. Savo laiškuose Maskvos didįjį kunigaikštį Vasilijų III, kurio motina Sofija priklausė Bizantijos imperatoriškajai Paleologų dinastijai, vienuolis paskelbė imperatoriaus Konstantino Didžiojo dvasiniu ir politiniu paveldėtoju. Trečiosios Romos ideologijos sklaida stiprino bizantišką cezaropapizmo – valstybės valdovo, kaip Bažnyčios vadovo – idėją.
Paradoksalu, bet didžiausio populiarumo ši idėja įgijo tuo metu, kai Petras I bandė iškirsti langą į Europą ir Rusijoje pakirsti bizantišką kultūrinį mentalinį paveldą. Carui, siekiančiam absoliučios valdžios, senąją Trečiosios Romos ideologiją reikėjo susieti su protestantizmo skelbiama valdovo kaip Bažnyčios vadovo samprata.
Itin svarbų vaidmenį šiame procese atliko Petro I bendražygis vyskupas Feofanas (Elezaras Prokopovičius). Prokopovičius (1681–1736) gimė Kijeve, šiame mieste baigė dvasinę akademiją. Norėdamas studijuoti Europos katalikiškose mokyklose, perėjo į graikų apeigų katalikų tikėjimą. Studijavo Romos jėzuitų kolegijoje, skirtoje graikams ir slavams.
Įgijęs puikų išsilavinimą ir net sulaukęs asmeninio popiežiaus Klemenso XI kvietimo pasilikti Romoje, nusprendė grįžti į stačiatikybę ir į Kijevą. Ten ne tik tarnavo dvasininku, bet ir rašė kūrinius pasaulietinėmis temomis. Feofanas parašė pagarsėjusią tragikomediją „Vladimiras“. Joje pavaizdavo Rusios krikštą, išjuokė stabmeldžių tamsumą ir karštai pritarė Petro I pradėtai kovai su liaudies prietarais. Jis laikomas bene pirmuoju rusų satyriku.
Pruto žygio metu (1711 m.), kai Rusija pirmą kartą nesėkmingai bandė užkariauti išėjimą į Juodąją jūrą, Feofanas apsilankė Petro I karo stovykloje. Po pokalbio su caru buvo paskirtas Kijevo-Mogiliovo dvasinės akademijos rektoriumi. Po kelių metų caras pakvietė jį į Sankt Peterburgą vykdyti bažnytinių reformų.
Nepaisant įgyto katalikiško išsilavinimo, Feofanas buvo aršus Katalikų Bažnyčios kritikas. Jis nuosekliai rėmė Franciso Bacono ir René Descartes‘o idėjas, pasisakė prieš bet kokį dvasininkų luomo autoritetą mokslo ir pasaulietinio gyvenimo klausimais. Kai kurie Feofano priešininkai teigė, kad jis buvęs slaptas protestantas ar net satanistas.
Jis itin priešiškai vertino nuostatą, kad dvasinė valdžia esanti viršesnė nei pasaulietinė. Jo įsitikinimu, imperatorius yra ne tik pasaulietinis valdovas, bet ir pontifikas – vyskupų vyskupas. Ši nuostata virto Rusijos Stačiatikių Bažnyčios sinodinio laikotarpio (iki 1917 m.) idėjiniu pagrindu.
Atkreiptinas dėmesys, kad Feofano pastangomis trinarės rusų tautos – didžiarusių, mažarusių (ukrainiečių) ir rusėnų (baltarusių) – koncepcija tapo oficialia valstybės doktrina. Jis Petrui I pasiūlė ir naują valstybės pavadinimą – Rusijos imperija.
Tais pačiais 1721 m. buvo paskelbta Rusijos imperija ir įsteigtas Švenčiausiasis Sinodas, aukščiausia Rusų Stačiatikių Bažnyčios valdymo institucija. Sinodui vadovavo imperatoriaus skiriamas valdininkas, kurio pareigos skambėjo grėsmingiau nei Poncijaus Piloto – oberprokuroras.
Tais pačiais 1721 m. buvo paskelbta Rusijos imperija ir įsteigtas Švenčiausiasis Sinodas, aukščiausia Rusų Stačiatikių Bažnyčios valdymo institucija. Sinodui vadovavo imperatoriaus skiriamas valdininkas, kurio pareigos skambėjo grėsmingiau nei Poncijaus Piloto – oberprokuroras.
Nemaža dalis rusų stačiatikių hierarchų bandė priešintis prievarta primetamoms naujovėms. Vieni jų siekė išsaugoti nepakitusią senąją bažnytinę sąrangą, kiti prieš protestantizmo dvasios persmelktas reformas bandė kovoti pasiremdami katalikiška tradicija.
Ryškiausias šios srovės atstovas buvo metropolitas egzarchas Steponas (Simeonas Javorskis). Jo gyvenimas daug kuo panašus į Prokopovičiaus. Javorskis (1658–1722) gimė Galicijos stačiatikių šeimoje, kaip ir Prokopovičius, mokėsi Kijeve, vėliau taip pat kuriam laikui tapo unitu. Studijas tęsė Lvovo, Liublino, Poznanės ir Vilniaus katalikiškose kolegijose.
Tačiau mokslas katalikiškuose kraštuose abiem dvasininkams turėjo priešingą poveikį – Steponas aktyviai rėmė Šv. Sosto požiūrį į pasaulietinės ir dvasinės valdžios santykius. Priešininkai net skleidė gandus, esą jis slapčia priklausęs Jėzaus draugijai.
Steponas erudicija, teologijos žiniomis ir retoriniais gebėjimais išsiskyrė iš to meto stačiatikių dvasininkų. Amžininkai itin vertino jo tekstus, parašytus lotynų, lenkų ir senąja bažnytine slavų kalbomis. Didelio atgarsio susilaukė Stepono veikalas apie antikristo atėjimą ir laikų pabaigą (Знамения пришествия антихристова и кончины века, 1703). Remdamiesi šiuo veikalu ne vienas Petro I priešininkas grindė įsitikinimą, kad pirmasis Rusijos imperatorius ir esąs tikrasis antikristas.
Paradoksalu, bet 1721 m. metropolitą Steponą, labiausiai besipriešinusį bažnytinėms reformoms, Petras I paskyrė Sinodo prezidentu. Veikiausiai imperatorius, prisidengdamas autoritetingiausio dvasininko vardu, siekė suteikti naujai institucijai, iš esmės „religijos reikalų ministerijai“, didesnio pasitikėjimo tikinčiųjų akyse. Tačiau Steponas atsisakydavo pasirašyti Sinodo protokolus, nelankydavo susirinkimų ir institucijos veiklai jokios įtakos neturėjo. Dėl šmeižto ir gausių politinių kaltinimų nuolat vyko Stepono veiklos tyrimai, metropolitas dažnai buvo tardomas, tačiau visi kaltinimai nepasitvirtindavo.
Stepono likimas pagrindžia XIX a. pabaigoje filosofo Vladimiro Solovjovo išsakytą mintį, kad carinis absoliutizmas tikintiesiems primetė idėją, kad neva pati Rytų Bažnyčia atsisakiusi savo teisių ir patikėjusi jas valstybei. Kita vertus, filosofas smerkė Stačiatikių Bažnyčią dėl to, kad ji tapo tautine ir prarado teisę atstovauti Jėzui.
Kad ir kaip būtų, tačiau Stačiatikių Bažnyčia nesugebėjo į šio pasaulio kunigaikščio gundymus atsakyti Jėzaus žodžiais: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 1–11). Todėl tolimesnis stačiatikių likimas visiškai priklausė nuo žemiškųjų valdovų valios.
Bolševikams atėjus į valdžią, Bažnyčios veiklą kontroliavo jėgos struktūros – iš pradžių GPU, vėliau – NKVD. Vykstant Vokietijos ir SSRS karui, norėdamas dar labiau sutelkti rusus, Josifas Stalinas nusprendė įvykdyti naują bažnytinę reformą. 1943 m. rugsėjo pradžioje, mūšio dėl Dniepro įkarštyje, į Kremlių buvo iškviesti trys stačiatikių metropolitai ir patarta organizuoti Patriarcho rinkimus.
Metropolitai tai turėjo atlikti, Stalino žodžiais, su bolševikiniu įkarščiu. Taip pat nuspręsta prie vyriausybės įsteigti Rusų Stačiatikių Bažnyčios reikalų tarybą. Metropolitai labai palankiai sutiko, kad Tarybos pirmininku būtų paskirtas, vėliau 20 metų jai vadovavęs NKVD pulkininkas Georgijus Karpovas.
Metropolitai vyriausybės nuolankiai paprašė leisti vartoti terminą Maskvos ir visos Rusios Patriarchas. Įdomu, kad penki pasitarimo dalyviai – trys metropolitai, Stalinas ir naujasis oberprokuroras Karpovas buvo baigę dvasines seminarijas. Kiek pagalvojęs Stalinas naktinį pasitarimą baigė žodžiais: „Taip gimsta tai, ką ateinančios kartos vadins Maskvos Patriarchatu“.
Trečiasis Reichas?
Apie šiuo metu populiarumo renesansą išgyvenantį Aleksandrą Duginą rašiau prieš 15 metų (žr. Knygų aidai, 1999, Nr. 3, p. 18–24). Tuo metu daugelis idėjų ir planų apie būsimą Rusijos geopolitinį vaidmenį, naujos eurazinės erdvės formavimą, kvietimas pasitelkiant panslavizmą sukiršinti katalikiškas Lietuvą ir Lenkiją ir pan. atrodė sunkiai įgyvendinami, bet įtikinamai grėsmingi. Ideologinis jų pagrindimas skambėjo iracionaliai, tarytum bandymas nevisavertiškumo kompleksą užgožti pamišėlišku mesianizmu, šovinistinių, pseudostačiatikiškų, neofašistinių ir satanistinių idėjų samplaika.
„Privalu įvykdyti konservatyvią stačiatikybės revoliuciją; Tautą paversti pagrindine politine ir teisine kategorija; Priklausymas rusų nacijai turi būti suvokiamas ir išgyvenamas kaip neįtikėtina būties prabanga, kaip aukščiausia antropologinė vertybė; Vladimiras Leninas – tragiškas galingas Angelas, vienas iš Apokalipsės Angelų; Jūs manote, kad žūsta SSRS? Ne, tai žūsta Roma, tai žūsta dvasia.“
Dugino pasaulėžiūrą bandžiau aiškinti ir jo antiutopinį romaną primenančia biografija. Gimė (1962 m.) GRU generolo šeimoje. Nebaigė aukštosios mokyklos, dirbo uždarame KGB archyve ir galėjo skaityti SSRS oficialiai uždraustą literatūrą. Labiausiai jį domino knygos, analizuojančios metafizikos, ezoterikos, okultizmo, konspirologijos ir kitas panašaus pobūdžio problemas.
Senų Dugino pažįstamų teigimu, ezoterinėje literatūroje aptikęs informaciją apie tai, jog esą 1962 m. turėjęs gimti antikristas, jis nuo to laiko įtikėjo savo išskirtine misija. Panašiai Nikolajų Buchariną mokykloje taip sukrėtusi Vladimiro Solovjovo „Paskaita apie antikristą“, kad jis ėmęs laikyti save antikristu ir nuolat motinos su viltimi klausinėdavęs, ar ji kartais ne paleistuvė.
XX a. aštuntąjį dešimtmetį Duginas įsijungė į uždarą disidentinį Maskvos bohemos sambūrį, kurio idėjiniu vadovu daug metų buvo garsus savilaidos rašytojas siurrealistas, okultistas Jurijus Mamlejevas (g. 1931).
Sambūris pavadintas gatvės, kurioje gyveno guru, Južinsko pavadinimu, vienijo daug žymių to meto neoficialiosios kultūros atstovų, disidentų – Vladimirą Bukovskį, Genrichą Sapgirą, Venjaminą Jerofejevą. Južinsko grupės susibūrimuose vykdavo disputai metafizikos klausimais, buvo kolektyviai studijuojami kabalistiniai Viduramžių alchemikų, stoikų bei pitagoriečių tekstai, buvo atliekami spiritizmo ir juodosios magijos seansai, gausiai vartojamas alkoholis, narkotikai, rengiamos seksualinės orgijos.
Mamlejevo įsitikinimu, norėdamas tapti tobulu individas privalo pažadinti visas savyje glūdinčias tamsias jėgas ir nuslopinti žmogiškumo pradus. Tik nuėjus dvasinio nuopuolio ir tamsos etapą (alchemikų terminu – Nigredo) galima pakilti į aukštesnį būties lygį.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje KGB privertė Mamlejevą išvykti iš Sovietų Sąjungos į Vakarus. Jis gyveno JAV, vėliau dėstė Sorbonos universitete, priklausė Prancūzijos PEN klubui. Sugrįžęs į posovietinę Rusiją tapo vienu madingiausių rusų rašytoju, dėstė Dugino įsteigtame visuomeniniame Naujajame universitete (Новый Университет).
Duginas į Južinsko sambūrį įsijungė jau po Mamlejevo išvykimo, kai šis dėl idėjinio lyderio netekties silpo, tačiau okultinė pakraipa ir ankstesnis veiklos pobūdis buvo išlaikyti. Nepaisant jauno amžiaus ir išsilavinimo, turėdamas galimybių parūpinti sambūrio nariams draudžiamos literatūros, Duginas veikiai įgijo autoritetą. Čia jis susipažino su dešimčia metų jaunesne pirmąja žmona Jevgenija Debrianskaja (perestrojkos metais rašytoja, kino režisierė, homoseksualų aktyvistė Debrianskaja kartu su žmogaus teisių gynėja Valerija Novodvorskaja įsteigė radikaliai antisovietinę Demokratų sąjungą).
Įsitraukęs į Južinsko grupės veiklą, Duginas pateko okultisto, pseudofilosofo Jevgenijaus Golovino įtakon.
Įsitraukęs į Južinsko grupės veiklą, Duginas pateko okultisto, pseudofilosofo Jevgenijaus Golovino įtakon. Golovinas po Mamlejevo išvykimo tapo sambūrio idėjiniu lyderiu. Puikiai išmanantis Rytų filosofiją, poliglotas Golovinas dar studijuodamas Maskvos valstybinio universiteto Filologijos fakultete turėjo leidimą skaityti Lenino bibliotekos specialiajame fonde saugomą literatūrą. Todėl spėtina, kad jis galėjo būti susijęs su SSRS specialiosiomis tarnybomis. Golovinas ypač domėjosi Friedricho Nietzsche‘s, Juliuso Evolos, René Guénono veikalais.
Južinsko grupės veiklai silpstant, Golovinas kartu su ištikimiausiais sekėjais Duginu ir Geidaru Džemaliu, šiuo metu vienu aktyviausių radikalaus politinio islamo propaguotoju, sukūrė pogrindinę organizaciją „SS juodasis ordinas“. Savo hierarchija, konspiracija bei simbolika ši pogrindinė organizacija buvo panaši į Trečiajame Reiche egzistavusią SS narių okultinę struktūrą. Kiekvienas adeptas privalėjo pereiti žeminančias iniciacijos apeigas. Organizacijos narių šūkis: „Fašizmas – trečiasis kelias!“
Prasidėjus perestrojkai Duginas su Džemaliu pasinėrė į politiką, nacionalistinėje spaudoje skelbė savo pirmuosius veikalus, dalyvavo nacionalistinio fronto „Память“ veikloje. Fronto lyderiui D.Vasiljevui apkaltinus juos dalyvavimu žydomasonų struktūrose, buvo priversti pasitraukti.
Golovinas pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą, bet kaip ir Mamlejevas, dėstytojavo Naujajame universitete. Vėliau Duginas su rašytoju Eduardu Limonovu įsteigė Nacionalbolševikų partiją. Pagrindinis neoeurazininkas niekada nėjo svarbesnių oficialių pareigų, šiuo metu jis yra Maskvos M.Lomonosovo universiteto Tarptautinių santykių sociologijos katedros vedėjas ir Dūmos pirmininko Sergejaus Naryškino ekspertų konsultantų tarybos narys.
Duginas bravūriškai teigia, kad Južinsko sambūrio nariai siekė prasiskverbti į valdžios struktūras, manipuliuodami politikais sugriauti Sovietų Sąjungą iš vidaus, vėliau jos vietoje sukurti naują autoritarinę valstybę ir įvykdyti „konservatyviąją revoliuciją“.
Galima ir kita, tikėtinesnė versija. Išpažįstantys autoritarizmą bei antivakarietiškumą Južinsko sambūrio nariai ne patys manipuliavo valdžios struktūromis, – manipuliuojama buvo jais. Kaip, beje, ir fašistuojančios Kremliaus marionetės Vladimiro Žirinovskio liberaldemokratais.
SSRS saugumo tarnybų vadovai turėjo išsamiausią informaciją apie kritinę valstybės padėtį, matė sovietinės ekonomikos ir komunistinės ideologijos negyvybingumą. Tikėtina, kad iš anksto ieškota ideologinių alternatyvų, rengtasi įvykdyti „kontroliuojamą revoliuciją iš viršaus“ ir perstatyti imperijos pastatą. Neatsitiktinai „pirmąją perestrojką“ bandė įgyvendinti kruvinasis Lavrentijus Berija, o „antrajai“ pamatus dėjo mįslingasis Jurijus Andropovas. KGB kolegų „Juvelyru“ (dėl senelio Karlo Flekenšteino Maskvoje turėtos juvelyrinės parduotuvės) pravardžiuotas Jurijus Vladimirovičius tapo Michailo Gorbačiovo politiniu krikštatėviu.
Po SSRS žlugimo Rusijos visuomenė pergyveno itin radikalius sociopolitinius pokyčius, stiprėjo regionų separatizmas, augo daugelio rusų nusivylimas kriminaliniu kapitalizmu ir demokratija. 1993 m. spalį tik karinės jėgos panaudojimas užkirto kelią pilietiniam karui.
Paskutiniais mažai veiksnaus Boriso Jelcino valdymo metais valdžia iš esmės priklausė kelių oligarchų grupei, vadinamai „semibankirščina“ (analogija į XVII a. pradžioje suirutės metais veikusią septynių bajorų grupuotę – „semibojarščina“).
Paskutiniais mažai veiksnaus Boriso Jelcino valdymo metais valdžia iš esmės priklausė kelių oligarchų grupei, vadinamai „semibankirščina“ (analogija į XVII a. pradžioje suirutės metais veikusią septynių bajorų grupuotę – „semibojarščina“).
Naujo Kremliaus šeimininko paieškos vyko iš tiesų juvelyriškai, o operacija „Įpėdinis“ atlikta žaibiškai. 1998 m. Putinas paskiriamas FSB direktoriumi, 1999 m. rugpjūtį – ministru pirmininku, rugsėjį surengiami išpuoliai Dagestane, sprogdinimai Rusijos miestuose, nubrėžiamos susitvarkymo su priešais gairės – „Будем мочить в сортире“ – ir sukeliamas naujas Čečėnijos karas. Paskutinę XX a. dieną Vladimiras Vladimirovičius pradeda laikinai eiti prezidento pareigas, 2000 m. kovą tampa Rusijos Federacijos prezidentu.
Vėliau paaiškėjo, kad tarp Putino ir jį į valdžią atvedusių oligarchų buvo sudarytas žodinis susitarimas. Oligarchai atvirai nesikiša į politiką ir leidžia laisvai formuoti naują Kremliaus komandą, o nacionalinis lyderis garantuoja „stogą“ jų finansiniam klestėjimui.
Borisas Berezovskis, Michailas Chodorkovskis, Vladimiras Gusinskis sulaužė susitarimą, todėl vėliau buvo išmesti iš žaidimo. Visuomenėje tai tik sustiprino Putino, kaip kovotojo už nacijos interesus, įvaizdį.
Savąją sandorio dalį Putinas įvykdė su kaupu. Per jo valdymą Rusijos dolerinių milijardierių skaičius išaugo nuo 0 (2000) iki 131 (2013).
Savąją sandorio dalį Putinas įvykdė su kaupu. Per jo valdymą Rusijos dolerinių milijardierių skaičius išaugo nuo 0 (2000) iki 131 (2013). Rusija pagal šį kriterijų pateko į pasaulio lyderių trejetuką. Transparency International 2013 m. duomenimis, pagal korupcijos lygį Rusija iš 133 pasaulio valstybių užima 127 vietą, kartu su Nikaragva, Maliu ir Pakistanu.
Praėjus keleriems metams, vienas įtakingiausių Rusijos verslininkų Olegas Deripaska davė skandalingą interviu. Oligarchas atvirai pareiškė, kad Rusijos prezidentas yra savotiškas vyriausiasis vadybininkas, valdantis visą valstybę. Pasak oligarcho, Putinas savo pareigas atlieka puikiai, neperžengia įgaliojimų ir už tai galima mokėti pinigus.
Į kadaise Vakaruose nuskambėjusį klausimą „Who is mister Putin?“ turbūt sunku atsakyti ir dabar. Neaišku, ar sandoris vykdomas iki šiol, ar vis dėlto čekistas sugebėjo atirūkti nuo pavadėlio ir prigauti oligarchus. Teigiama, kad Putino pravardė Lubiankoje buvo „Kandis“ (Моль).
Vieni pravardę aiškina tuo, kad jos savininkas neturi gilesnio mąstymo, tiesiog bando chameleoniškai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Kiti, priešingai, mato jame puikų taktiką, gebantį nematomai, bet nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo.
Putinas, pradėjęs dirbti Sankt Peterburgo merijoje, savo kabinete vietoje Jelcino portreto pasikabino Petrą I. Tapęs prezidentu Putinas nuėjo ne vienam Rusijos patvaldžiui būdingą kelią – nuo liberalo reformatoriaus link reakcingo konservatoriaus.
Prezidentavimo pradžioje buvo vykdomos ekonominės reformos, palaikomi palyginti šilti santykiai su Vakarais, net kalbėta apie galimą Rusijos stojimą į NATO. Tačiau gretai V.Putinas ir Co, kaip tas rusų dvigalvis erelis, atsidūrė tarp dviejų priešiškų stovyklų.
Liberalioji provakarietiška Rusijos visuomenės dalis reikalavo imtis esminių ekonominių ir politinių reformų. Konservatyvioji, priešingai – Kremlių kaltino nacionalinių interesų išdavyste, reikalavo sustabdyti suartėjimą su Vakarais ir nutraukti pseudoliberalią politiką.
Tuo metu atlikti gausūs sociologiniai tyrimai parodė, kad dauguma Rusijos gyventojų liko ištikimi stiprios valdžios ir valstybės, kaip stabilumo garanto, idėjai. Išryškėjo istorinės patirties gajumas: kolektyviškumo jausmas, asmeninės atsakomybės ir iniciatyvų poreikio stygius, instinktyvus priešinimasis radikalioms reformoms. Didžiavalstybingumas ir toliau suvoktas kaip valstybės vizijos esmė.
Esant tokiai situacijai išsaugoti suformuotą valdžios piramidę galėjo trečiasis kelias, leidžiantis suderinti egzistuojančius ekonominius pamatus su nauju šovinistiniu ideologiniu anstatu.
Pirmieji naujos krypties požymiai ėmė ryškėti, kai antrosios kadencijos pradžioje Putino ir jo administracijos narių pasisakymuose vis dažniau imtos kartoti rusų emigranto mąstytojo Ivano Iljino (1883–1954) citatos. Iljinas, bolševikų deportuotas iš sovietų Rusijos, gyveno Vokietijoje ir Šveicarijoje, pritarė nacionalsocializmui.
Pirmieji naujos krypties požymiai ėmė ryškėti, kai antrosios kadencijos pradžioje Putino ir jo administracijos narių pasisakymuose vis dažniau imtos kartoti rusų emigranto mąstytojo Ivano Iljino (1883–1954) citatos. Iljinas, bolševikų deportuotas iš sovietų Rusijos, gyveno Vokietijoje ir Šveicarijoje, pritarė nacionalsocializmui.
Politinėmis idėjomis Iljinas lygintinas su žymiuoju diktatūros teoretiku Karlu Schmittu. Iljinas neabejojo komunizmo žlugimu ir siekė posovietinei Rusijai suformuoti rusiškojo mesianistinio nacionalizmo viziją.
Jis tvirtino, kad žmogaus teisių idėja – tai dvasinio civilizacijos išsigimimo požymis, sudėtinga modernios teisinės sąmonės negalia. Modernią visuomenę galintis išgelbėti tik autoritarinis valstybės vadovas bei nacionalinė diktatūra, garantuojanti naujos pasaulio tvarkos pradžią. Jis konstatavo, kad vienintelė galimybė išspręsti Rusijos krizę – laikytis teisinių principų, suformuoti nacionalinės diktatūros (autoritarinės demokratijos) valdymo modelį, sukurti stiprios nacionalinės valstybės viziją, sustiprinti Stačiatikių Bažnyčios vaidmenį valstybės gyvenime.
2006 m. Kremliaus paskelbtas suverenios demokratijos projektas iš esmės buvo grindžiamas Iljino idėja apie būtinybę Rusijoje įgyvendinti autoritarinės demokratijos – nacionalinės diktatūros modelį.
Pagrindiniu „suverenios demokratijos“ projekto ir apskritai visos dabartinės Rusijos politinės sistemos autoriumi laikomas Vladislavas Surkovas. Apie šio žmogaus vaidmenį šiuolaikinėje Rusijoje daug ką pasako milijardierius Michailo Prochorovo žodžiai: „Šalyje yra lėlininkas, kuris seniai privatizavo politinę sistemą“.
Buvę bendražygai, o vėliau priešai JUKOS vadovai jį apibūdina taip: „Už talentą jam galima atleisti viską arba beveik viską“ (Michailas Chodorkovskis), „Surkovas – visos Rusios politinis menedžeris“ (Leonidas Nevzlinas).
Surkovo biografija mįslinga. Vieni šaltiniai teigia, kad jis gimė 1964 m. Lipecko srityje, kiti – kad 1962 m. Čečėnijoje. Vaikystėje Surkovas turėjo tėvo, GRU karininko Jurijaus (Andarbeko) Dudajevo pavardę ir buvo Aslambekas Dudajevas. Tėvui palikus šeimą, pakeitė vardą ir turėjo naują pavardę (Surkova – jo motinos mergautinė pavardė). Kadyrovas Surkovą vadina „grynakrauju čečėnu“, o jis pats save – rusu pagal politines pažiūras.
Surkovo biografija mįslinga. Vieni šaltiniai teigia, kad jis gimė 1964 m. Lipecko srityje, kiti – kad 1962 m. Čečėnijoje. Vaikystėje Surkovas turėjo tėvo, GRU karininko Jurijaus (Andarbeko) Dudajevo pavardę ir buvo Aslambekas Dudajevas. Tėvui palikus šeimą, pakeitė vardą ir turėjo naują pavardę
Prasidėjus perestrojkai jis įsidarbino po komjaunimo sparnu veikiančiame kooperatyve MENATEP. Tapo kooperatyvo vadovo Chodorkovskio asmens sargybiniu, vėliau ėmė sparčiai kilti karjeros laiptais. Beveik dešimtmetį dirbo įvairiose stambiose verslo struktūrose reklamos ir viešųjų ryšių srityje.
1999 m. įsibėgėjant operacijai „Įpėdinis“ Surkovas iš verslo pasuka į politiką. „Semibankirščinos“ iniciatyva tapo prezidento Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju. 2004 m. Putinas jį paskiria prezidento administracijos vadovu ir savo padėjėju vidaus politikos klausimais. Vėliau Surkovas kukliai prisipažins: „Aš buvau tarp tų, kurie padėjo prezidentui Jelcinui užtikrinti taikų valdžios perėjimą, ir tarp tų, kurie padėjo prezidentui Putinui stabilizuoti politinę sistemą.“
Surkovo politinė karjera vingiavo iš prezidento administracijos į vyriausybę ir atgal. 2013 m. pavasarį Putinas atleido „visos Rusios menedžerį“ iš vicepremjero pareigų. Vieni dėl to apgailestavo, kiti džiūgavo. „The Washington Post“ šia proga Surkovą pavadino „iškiliausiu Kremliaus politiniu protu“ ir atleidimą įvertino kaip smūgį premjero Dmitrijaus Medvedevo liberaliai aplinkai.
Reikia pastebėti, kad nepaisant visų su jo vardu siejamų demokratinių suvaržymų Rusijoje, Surkovo įvaizdis Vakaruose nebuvo blogas. Inteligentiškas, laisvai kalbantis angliškai, žurnalistams savo kabinete Kremliuje jis demonstruodavo ant stalo stovinčias reperio Tupaco Shakuro, bitnyko poeto Alleno Ginsbergo, tapytojo abstrakcionisto Jacksono Pollocko ir prezidento Baracko Obamos nuotraukas ir taip užburdavo daugelį svečių iš Vakarų.
Duginas, kuriam Surkovas praeityje padėjo sukurti partiją „Eurazija“, o vėliau ją ir sužlugdė, džiūgavo dėl atleidimo. Pagrindinis eurazistas pareiškė, kad Surkovas yra Rusijos politinės sistemos demiurgas, o Putinas visą laiką buvo jo įkaitu. Išsakė įsitikinimą, kad surkovišką iškreiptą propagandą pakeis tiesa, o simuliakrus – tikrovė.
Duginas klydo manydamas, kad Surkovo karjera baigėsi. 2013 m. rugsėjį Surkovas persikėlė į Kremlių. Putinas jį paskyrė savo pavaduotoju, oficialiai atsakingu už Abchaziją, Šiaurės Osetiją ir Ukrainą. Daugelis stebėjosi, kodėl „Rusijos demiurgas“ sutiko pasinerti į geopolitikos vandenis.
Naujas Surkovo paskyrimas sutapo su pirmaisiais neviešais svarstymais apie šalies politinį kelią nuo pragmatinio autoritarizmo link idėjinio totalitarizmo.
Naujas Surkovo paskyrimas sutapo su pirmaisiais neviešais svarstymais apie šalies politinį kelią nuo pragmatinio autoritarizmo link idėjinio totalitarizmo. Tuo metu pradėjo ryškėti artėjantis Rusijos ekonomikos sąstingis, augo socialinių protestų galimybė. Tačiau mintys apie galimą posūkį fašistinių idėjų link atrodė per radikalios.
Tiesa, 2013 m. spalį žymiausio Rusijos propagandisto Vladimiro Rudolfovičiaus Solovjovo laidoje „Поединок“ Dūmos vicepirmininkas Žirinovskis išsakė net ir jam per atviras fašistines idėjas. Jis pakvietė apriboti gimstamumą Šiaurės Kaukaze ir pasiūlė šį Rusijos regioną aptverti spygliuota viela. Tai sukėlė mažyti skandalą, tačiau rimčiau į ekscentriško politiko pasisakymą nesureaguota. Buvo užmiršta, kad jis turi ne tik „Visos Rusios juokdario“, bet ir „Kremliaus orakulo“ pravardę.
2014 m. vasarį Oksfordo ir Kembridžo universitetų absolventas, Rusijos ekspertas lietuviška pavarde Markas Adomanis „Forbs“ leidinyje žurnalistą Viktorą Šenderovičių atvirai pavadino idiotu už tai, kad Sočio žaidynes tas sulygino su 1936 m. Berlyno olimpiada, o Putiną – su Adolfu Hitleriu.
Tačiau iš karto po Krymo aneksijos politologas, Kremliaus finansuojamo Demokratijos ir bendradarbiavimo instituto biuro Niujorke vadovas Andranikas Migranianas pasakė tai, ko negalima buvo net įsivaizduoti sakant Rusijos oficialaus atstovo: „Reikia skirti A. Hitlerį iki 1939 metų, ir A. Hitlerį po 1939 metų. Esmė – kad A.Hitleris vienijo vokiškas žemes. Jei jis būtų išgarsėjęs tik dėl to, kad nepraliejęs nė lašo kraujo suvienijo Vokietiją, [...] dabar jis būtų laikomas aukščiausios klasės politiku.“
JAV pradėjus tyrimą dėl Rusijos pareigūnų vaidmens Ukrainos įvykiuose nustatyta, kad dar 2010 m. prezidento rinkimuose Surkovas buvo atsakingas už Viktoro Janukovyčiaus kampanijos finansavimą. Kilus paskutinei politinei krizei, Ukrainoje jis vykdė slaptą diplomatinę misiją, keletą kartų vyko į Kijevą susitikti su Janukovyčiumi. 2014 m. kovą Barackas Obama paskelbė sankcijas Putino artimiausiai aplinkai, tarp jų ir Surkovui. Visos Rusios menedžeris vieno iš savo stabukų sprendimą pakomentavo taip; „Man tai didelė garbė.“ Ir pridūrė, kad sankcijos jam neužkirs kelio mėgautis Amerikos kultūra.
Surkovas ne tik mėgaujasi kultūra, bet ir pats kuria. Jis jaunystėje domėjosi teatro režisūra. Po privalomosios karinės tarnybos, kaip teigiama, GRU specnaze, Surkovas Maskvos kultūros institute keletą metų studijavo masinių teatralizuotų renginių režisūrą. Instituto jis nebaigė, tačiau valdžia suteikė galimybių įgyvendinti kūrybines ambicijas. 2009 m. jis išleido Natano Dubovickio pseudonimu (pagal antrosios žmonos Natalijos Dubovickajos vardą ir pavardę) pasirašytą romaną „Arti nulio“ (Околоноля [gangsta fiction]). Nikita Michalkovas romaną prilygino Michailo Bulgakovo Meistrui ir Margaritai.
Aktyvus paauglių homoseksualų teisių gynėjas režisierius Kirilas Serebrenikovas viename prestižiniame Maskvos teatre pagal šį kūrinį pastatė spektaklį. Tai, kad Rusijos, pretenduojančios tapti pagrindine krikščioniškojo pasaulio dorovės sergėtoja, pagrindinis ideologas savo kūrinį leido inscenizuoti skandalingam režisieriui, nėra stebėtina.
Netradicinės lytinės orientacijos klausimas Rusijos valdžiai yra tradiciškai opus.
Netradicinės lytinės orientacijos klausimas Rusijos valdžiai yra tradiciškai opus. Dar minėtas Filofėjus viename laiške Vasilijui III kvietė Moskovijos valdovą pradėti kovą su diduomenėje vis labiau plintančia sodomija. Daug rašyta apie Petro I ir jo protežė Aleksandro Menšikovo santykius.
Nikolajaus I švietimo ministro, rusiško konservatizmo šauklio, triados „Stačiatikybė, patvaldystė, tautiškumas“ autoriaus grafo Sergejaus Uvarovo netradicinę draugystę su statytiniu, Sankt Peterburgo universiteto rektoriumi Michailu Dondukovu-Korsakovu epigramose kandžiai įamžino pats Puškinas.
Apie dabartinį Rusijos valdovą taip pat sklando įvairių kalbų. 2000 m. pavasarį likus savaitei iki žūties lėktuvo katastrofoje ir dviem savaitėms iki prezidento rinkimų žurnalistas Artiomas Borovikas savo leidinyje „Совершенно секретно“ aprašė pagrindinio kandidato iškreiptus lytinius potraukius. 2006 m. rudenį Aleksandras Litvinenka taip pat prieš mirtį paskelbė straipsnį „Кремлевский чикатило“. Straipsnyje teigiama, kad Putino sovietų laikais nepriėmė į užsienio žvalgybą, nes buvo nustatytas jo polinkis į pedofiliją.
Litvinenka rašo apie tai, kaip buvęs FSB direktoriaus pavaduotojas generolas pulkininkas Anatolijus Trofimovas draugams pasakojęs, esą Putinui tapus FSB direktoriumi „kontorą“ užvaldę pedofilai. 2005 m. Trofimovą su žmona prie namų sušaudė nenustatyti asmenys.
buvęs FSB direktoriaus pavaduotojas generolas pulkininkas Anatolijus Trofimovas draugams pasakojęs, esą Putinui tapus FSB direktoriumi „kontorą“ užvaldę pedofilai. 2005 m. Trofimovą su žmona prie namų sušaudė nenustatyti asmenys.
Grįžkime prie Surkovo kūrybos. Tapęs vicepremjeru, jis kuravo ir religijos reikalus. Paskyrimo proga Maskvos patriarchato ryšių su visuomene skyriaus vadovas archierėjus Vsevolodas Čaplinas Surkovą apibūdino kaip legendinę šiuolaikinės Rusijos asmenybę, kurio kūrinių veikėjai skleidžia didingas idėjas. Dvasininkas pridūrė: „Prašau ir maldauju Jūsų niekada nepalikti kūrybos.“
Sunku pasakyti, kurias Surkovo didingas idėjas turėjo galvoje Čaplinas. Tačiau galima spėti, kas yra tų idėjų įkvėpėjas. Garsi rusų roko grupė pagal Surkovo žodžius ir muziką įgarsino dainą Būsime kaip visi (Будем как все). Šio iš esmės kūrybinio manifesto pirmas posmas toks: „Наш хозяин – Денница, мы узнаем его стиль. К Рождеству вместо снега он посылает нам пыль. Мы плетемся в обозе его бесконечной орды. Я буду, как ты, ты будешь, как он, мы будем, как все. (Денница (Aušrinė) – rusų kalboje vienas iš puolusio angelo – šėtono – vardas.).“
Maceina knygoje „Niekšybės paslaptis“ teigė, kad juo didesnė yra minia, juo mažesnis joje žmogus. Ir juo mažesnis tampa žmogus, juo didesnis išauga antikristas. Turbūt neklysta tie, kurie dabartinę Rusiją lygina su šv. Augustino minėtu „Simius Dei, Dievo imitatoriumi, Dievo beždžione“, – šėtonu.
Trečioji Šventykla?
2013 m. vasarą Putinas Valdajaus forume pasakė kalbą, kurioje pakvietė Vakarus rinktis tarp tikėjimo Dievu ir tikėjimo šėtonu. Teologijos požiūriu kvietimas rinktis tarp dviejų tikėjimų skamba absurdiškai, nes tikintys Dievą tiki šėtoną, ir priešingai. 2013 m. gruodį, po Rusijos prezidento susitikimo su pop. Pranciškumi Vatikane, dar labiau sustiprėjo nuomonė, kad Vladimiras Vladimirovičius siekia Rusiją paversti krikščioniškų vertybių pagrindine sergėtoja. Rusijos istorijoje – tai ne pirmas bandymas.
1845 m., Tautų pavasario išvakarėse, į Romą incognito su dvarininko Nikolajaus Pavlovičiaus Romanovo pasu atvyko Rusijos imperatorius Nikolajus I. Daugiau nei valandą trukusio pokalbio su popiežiumi Grigalium XVI metu Nikolajus I pakvietė vienyti jėgas ir gelbėti krikščioniškąją civilizaciją nuo artėjančios revoliucinės hidros.
Rašoma, kad Grigalius XVI atsakęs šiais žodžiais: „Valdove, pagalvokite apie tai, kad Dievas karalius sukūrė tautų labui, o ne tautas – karalių savivalei“.
Drįstume pridurti, kad nuoširdžias ar apsimestines Rusijos pastangas gelbėti krikščioniškąją civilizaciją žlugdo tai, kad „rusų idėjoje“ nėra sąvokos „laisvė“, apaštalo Pauliaus džiaugsmingo šūksnio: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi!“ (Gal 5, 1). Despotiniais metodais diegiamos net ir aukščiausios vertybės virsta atgrasiomis, ir tai tarnauja Simius Dei. Apie tai, kokį neigiamą poveikį politiniam konservatizmui daro putiniškojo „konservatizmo“ mitas, yra atskleidęs Mantas Adomėnas straipsnyje „Putinas naudingų idiotų ieško dešinėje“.
Rusų vienuoliai pranašavo, kad laikų pabaigoje Dievas atsiųs į Rusiją tikėjimo gynėją stačiatikį carą, kuris išvaduos iš netikėlių Konstantino miestą, o vėliau – ir Jeruzalę. Galima teigti, kad XIX a. viduryje vykusį Krymo karą išprovokavo paprasčiausias katalikų ir stačiatikių vienuolių ginčas dėl kelių bažnyčių Palestinoje.
Po dabartinės Krymo aneksijos pradėti skleisti gandai, esą Putinas galįs būti pranašautas caras. Vladimiras Vladimirovičius daugelio buvo tiesiog sudievintas, ne tik stačiatikių.
Po dabartinės Krymo aneksijos pradėti skleisti gandai, esą Putinas galįs būti pranašautas caras. Vladimiras Vladimirovičius daugelio buvo tiesiog sudievintas, ne tik stačiatikių.
2014 m. kovą vienoje jau minėto žurnalisto, rašytojo, Rusijoje populiarių romanų „Apokalipsė pagal Vladimirą“ (Апокалипсис от Владимира), „Antrojo atėjimo kronikos“ (Хроники Второго пришествия) V.Solovjovo diskusinėje laidoje be diskusijos susirinko itin margaspalvė publika. Valstybinės televizijos „Россия 1“ studijoje šalia stovėjo Žirinovskis, Prochanovas, Duginas ir kiti rusiškojo mesianizmo propaguotojai.
Tačiau visus juos nustelbė Izraelio pilietis Avigdoras Eskinas. Sovietų Sąjungoje KGB persekiotas už disidentinę veiklą, Izraelyje kalintas už ekstremizmą, iš JAV deportuotas ir nebeįleidžiamas Dugino bičiulis ir bendražygis laidoje pareiškė: „Ant Rusijos nužengė palaima; V. Putinas, kaip kažkada kunigaikštis A. Nevskis, Rusijoje vykdo ypatingą misiją; Reikia prisiminti kitą eurazinės imperijos valdovą persų karalių Kirą; Apie Dievo pateptąjį Kirą pranašas Izaijas rašė, kad jis padėjo atstatyti Antrąją Jeruzalės šventyklą; Aš tikiuosi, kad išsipildys kabalos pranašų žodžiai, kad mūsų laikais turi atsirasti Kiro imperijos eurazinė sekėja, kuri padės Jeruzalėje atstatyti Trečiąją šventyklą; Kreipiuosi į Vladimirą Vladimirovičių – imkitės šios misijos!“
Praėjus porai savaičių po Solovjovo laidos Izraelio dienraščio „Ha‘aretz“ angliškame tinklaraštyje pasirodė straipsnis „Jūsų žiniai: Putinas=Gogas, Krymas=Magogas, apokalipsė jau čia ir Mesijas ateina (For your information: Putin=Gog, Crimea=Magog, the apocalypse is here and the Messiah is coming).“
Autorius į šių dienų įvykius pasiūlė pažvelgti remiantis Biblijos pranašystėmis. Ezekielio knygoje rašoma, kad laikų pabaigoje, kai Izraelis gyvens saugiai, šalį iš šiaurės užpuls Magogo krašto valdovas Gogas. Gogas Mešecho ir Tubalo (Juodosios jūros pakrančių karalystės) vyriausias kunigaikštis.
Hebraiškai vyriausias kunigaikštis yra nesi rosh. Tokiu atveju išeitų – Gogas Rošo valdovas. Sąskambis akivaizdus. Galima būtų straipsnio autorių papildyti, kad Biblijos slaviškame vertime žodis рош pateikiamas graikiškąja transliteracija рос – князь Росъ. Ros (Ρώς) bizantiškieji šaltiniai vadino iš šiaurės antpuolius rengusią tautą. Todėl šiuolaikinėje literatūroje, taip pat ir religinėje, teigiama, kad biblinis рош yra pirmasis Rusios paminėjimas.
„Ha‘aretz“ straipsnis baigiamas sena žydiška chochma: „Vyras: Rabinas sakė, kad mes daugiau nuo kazokų nebekentėsime. Greitai ateis Mesijas ir mus visus paims į Izraelį. Žmona: Pasakyk Mesijui, kad prie mūsų nesikabinėtų ir į Izraelį pasiimtų kazokus“.
Pastaruoju metu žydų ultraortodoksų spaudoje aktyviai aptarinėjamas Vilniaus Gaono (Elijahu ben Šlomo Zalman) tiesioginio palikuonio rabino Moshe Sternbacho pareiškimas. Rabinas savo sekėjams paskelbė, kad Krymo aneksija pranašauja greitą Mesijo Mashiaho atėjimą ir perdavė savo garsaus protėvio pranašystę: „Kai išgirsite, kad rusai priartėjo prie Konstantinopolio, užsivilkite šabo rūbus ir juos nuolat nešiokite, nes Mesijas gali ateiti bet kurią minutę.“ Komentuodamas Sternbacho pasisakymą įtakingas chasidų rabinas pridūrė: „Mes turime padėkoti prezidentui Putinui, nes jis artina Mesijo atėjimą.“
XIX a. gyvenęs stačiatikių šventasis, Kaukazo ir Juodosios jūros vyskupas Ignotas (Dmitrijus Aleksandrovičius Briančaninovas) rašė: „Mūsų tauta gali ir privalo tapti genijų genijaus (antikristo) įrankiu sukuriant pasaulinę monarchiją“ (Собрание писем свт. Игнатия, 1995, Nr. 44). Šiomis dienomis laikraštyje „Новая газета“ buvo išspausdintas garsiojo rusų rašytojo Viktoro Astafjevo straipsnis „Mes gyvename ne ant žemės, bet ant kaulų maišo“. 90-ojo gimtadienio išvakarėse Astafjevas rašo: „Bijau, kad Konstantinas Leontjevas pranašavo visiškai teisingai. Rusija užbaigs istoriją. Ji pražudys pasaulį. Tai buvo pasakyta dar iki revoliucijos ir visų sukrėtimų.“
Britų publicistas, garsaus poeto ir žurnalisto Igorio Pomerancevo sūnus Piteris 2001 m. persikėlė gyventi iš Londono į Maskvą. Beveik dešimtmetį jis dirbo Rusijos televizijos versle, iš vidaus stebėjo putiniškos epochos pradžią, valdomos demokratijos brendimą ir postmodernistinės diktatūros gimimą. Interviu vienam ukrainiečių leidiniui P.Pomerancevas pateikia savo požiūrį į šiuolaikinę Rusiją.
Jo įsitikinimu, Vakaruose iki šiol nesuvokiama blogio esmė. Galvojama, kad Rusija remiasi XIX–XX a. revanšizmo idėjomis. Tačiau Rusija yra labai šiuolaikinė ir agresyvi valstybė, mąstanti XXI a. kategorijomis. Pasak Pomerancevo, Kremlius visam pasauliui labai sėkmingai siūlo postmodernistinę cinizmo ideologiją – viskas sąlygiška, nėra jokių idealų, aplinkui viskas parduodama.
Žurnalisto įsitikinimu, Putinas nenori kraujo, jam reikalingas tik karo simuliakras. Nors visiškai tikėtina, kad jis išties išprotėjo. Karo Ukrainoje poreikis kilo todėl, kad žmonės pavargo nuo pseudodemokratijos, pavargo nuo teatro. Žmonės tikėjosi tikrų reformų, o artėja ekonominė krizė. Buvo bandoma sukurti ideologiją apie stačiatikišką šventąją Rusią, tačiau tai nepasiteisino. Negalima suformuoti politinio modelio remiantis vien tik neapykanta gėjams.
Karas sutelkė, reitingai auga. Kitas klausimas, kiek gali tęstis karinis orgazmas be tikro karo, retoriškai klausia interviu pabaigoje Pomerancevas.
Krymo aneksijos išvakarėse pasirodė trumpas Dubovickio apsakymas „Be dangaus“ („Без неба“). Jame Visos Rusios menedžeris aprašo penktąjį pasaulinį karą: „Tai buvo pirmasis nelinijinis karas. Per primityvius XIX ir XX amžių karus buvo įprasta, kad kovojo tik dvi pusės. Dvi šalys, du sąjungininkų blokai. Dabar susidūrė keturios koalicijos. Ne dvi prieš dvi ar trys prieš vieną. Visi prieš visus. […] Kai kurios tautos į karą įsijungė specialiai tam, kad patirtų pralaimėjimą. Jas įkvėpė Vokietijos ir Prancūzijos suklestėjimas po Antrojo pasaulinio karo. Pasirodė, pralaimėti ne ką sunkiau nei laimėti. Tam reikalingas ir ryžtas, ir pasiaukojimas, ir visų jėgų sutelkimas.“
Pasakojama, kad Putinas pradėjo lankyti dziudo imtynes neapsikentęs bendraamžių patyčių mokyklos tualete (gal tada ir kilo neapykanta sortyrams).
Studijuodamas Leningrado universiteto Teisės fakultete, jis nusprendė kovos veiksmų pamokyti neryžtingą kurso draugą. Teigiama, kad per vieną treniruotę po nesėkmingo veiksmo lūžo draugo stuburas ir jis mirė. Ar neįvyks taip, kad po chaoso demiurgo, vyskupų vyskupo, Vladimirų Vladimiro veiksmų tarptautinėje arenoje nesulūš Rusijos ir, neduok Dieve, viso pasaulio stuburas...
