A.Kraujelis buvo vienas iš paskutinių su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos laisvės kovotojų. Jis veikė kaip Vytauto apygardos partizanas iki 1965 metų kovo, kai sovietiniams saugumiečiams (NKVD) apsupus namus, kuriuose slapstėsi, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė. Kur palaidotas jo kūnas, iki šiol nežinoma. Tikimasi, kad galbūt palaikus dar pavyks atrasti.
A.Kraujelio sesuo: jis kovėsi iki paskutinio kraujo lašo
A.Kraujelio sesuo, habilituota mokslų daktarė Janina Šyvokienė minėjime pristatė knygą „Nenugalėtas ir neužmirštas“. Ji pabrėžė, kad Kovo 11-oji, kurios salėje kalbama, yra būtent tai, ko siekė tūkstančiai žuvusiųjų partizanų.
„Jei nebūtų buvę okupacijos, gal ir Antanas būtų su mumis. Okupantai jam primetė nepriimtiną gyvenimo būdą ir nebūtas kaltes. Septyniolika metų jis skelbė laisvę okupuotoje Lietuvoje. Jis buvo laisvas iki paskutinės akimirkos skelbdamas: aš laisvės nesulauksiu, bet jūs sulauksit“, – pasakojo J.Šyvokienė.
„Jis gynė Lietuvą iki paskutinio kraujo lašo. Tai buvo žmogus, kuris negailėdamas savęs siekė Tėvynės laisvės. Kai atrodė, kad nebuvo jokios vilties, prieš save jis matė vieną tikslą – kovoti iki galo“, – teigė A.Kraujelio sesuo, pabrėždama, kad net ir sužeistas bei nuvargęs nepasidavė.
„Ant jo kruvinų marškinių čekistai rado įrištą Agotos duoną ir prisegtą medalioną“, – pasakojo ji.
„Kūnas sunaikintas. Net kapo nerandame. Bet jo dvasios šviesa gyva artimųjų ir visų kitų pastangų dėka. Jo buvo toks prašymas: žinau, gal žūsiu, bet suraskit mano kaulus ir deramai mane palaidokite“, – paskutinį paskutiniojo partizano prašymą perdavė jo sesuo.
Ji pabrėžė, kad brolio palaikų paieška tęsiasi jau trečią dešimtį, tačiau kol kas ji nesėkminga.
V.Landsbergis: „Jis tapo idėja“
Lietuvos Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vadovas Vytautas Landsbergis minėjime pabrėžė, kad A.Kraujelio, kaip idealisto, tikinčio valstybės išlikimu, vaidmuo turėtų būti geriau suvokiamas visuomenėje.
„Dabar tokie laikai, kai daug pragmatizmo, realizmo, atsigręžimo į kairę, dešinę... Trūksta tokių asmenybių, koks buvo Antanas Kraujelis. Jis nebuvo žymus filosofas, politikas, politologas, bet turėjo aiškią tiesą ir supratimą, viršijantį visus politologų išvedžiojimus. Kol yra tikėjimas Lietuva, tol yra Lietuva. Kol yra nors vienas karys, tol yra Lietuvos kariuomenė. O kol yra kariuomenė, tol yra ir Lietuvos valstybė“, – kalbėjo V.Landsbergis.
„Jis tapo idėja. Todėl, kad vienas žmogus tebebuvo po to, kai daugelis jo bendražygių iš didžiosios laisvųjų karininkų ramovės buvo išžudyti, išblaškyti, o jis dar buvo... Vaikščiojo po tą ošiančią, paukščių balsais čiulbančią laisvųjų karininkų ramovę“, – poetiškai A.Kraujelio likimą nupasakojo jis.
„Jis galėjo legalizuotis, pasiduoti, bet jis savo veiksmais įrodė, kad tokia mintis jam svetima. Jis norėjo mirti laisvas ir tai padarė. Priešas negavo progos jį pažeminti, tyčiotis, prievartauti“, – sakė V.Landsbergis.
Lietuvos Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo lyderis paragino pasakoti ir aiškinti apie A.Kraujelio didvyrišką pasirinkimą ir nuėjimą iki galo.
„Taip, kaip priesaikoje sakoma: negailėdamas pačios gyvybės. Yra dalykų, svarbesnių už gyvybę. Tai mums kalba Antanas Kraujelis. Amžina garbė ir atminimas jam“, – kalbą baigė jis.
Istorikas A.Anušauskas: sovietų būriai buvo siunčiami žudyti ir vieną partizaną
Istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas teigė, kad laisvės kovos buvo tikras, žiaurus karas. „Prieš ką reikėjo mūsų jaunuoliams, paėmusiems ginklą į rankas, kovoti, daugelis gal net gerai nesuprato. Sistema prieš juos naudojo visus kovos būdus. Partizanus ir jų rėmėjus galėjo bet kada nužudyti ar ištremti, persekioti ir ten“, – pasakojo jis.
„Buvo siunčiamos žudikų komandos sunaikinti ar vieną likusį vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, ar eilinį partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną“, – kalbėjo A.Anušauskas.
Jis priminė, kad daug lietuvių jaunuolių buvo prievarta imami į sovietinius pulkus ir siunčiami į priešakines fronto linijas kaip prastai apginkluoti ar išvis beginkliai taikiniai.
Šaltojo karo metais taktika pasikeitė ir sovietiniai okupantai nebegalėjo taip lengvai veikti, nebegaudavo ir karinės Vakarų sąjungininkų paramos. „Okupantų nuostoliai buvo didžiuliai“, – kalbėdamas apie partizanų veiklos sėkmę sakė istorikas.
„Lūkesčiai dabarties perspektyvoje atrodė nepagrįsti, bet tuo metu atrodė realūs“, – kalbėdamas apie partizaninio judėjimo, pasipriešinimo sovietams pradžią apibendrino A.Anušauskas. Vėliau, pasak jo, tikslai keitėsi, buvo bandoma stabdyti režimo plėtimąsi Lietuvoje.
„Pasipriešinimo dalyviai turėjo savo įstatymus, statutus – visa tai, ką turi turėti kariuomenė“, – teigė jis, pabrėždamas, kad okupantai bandė kompromituoti pasipriešinimo veikėjus. Jis pripažino, kad išties buvo ir aukų, kurios nebuvo nusikaltę pasipriešinimo veikėjams, bet tai lėmė sudėtingos kovos sąlygos.
Baigdamas kalbą jis pabrėžė, kad Lietuvos žmonių atmintyje partizanai liko kaip jų gynėjai ir tai yra didžiausia jų kovos pergalė.
Krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas pastebėjo, kad A.Kraujelio atminimas svarbus dėl to, kad vis dar yra daug tų, kuriems „jo atminimas kaip druska ant žaizdos“, tiems, kurie neigia sovietinio režimo nusikaltimus ar Lietuvos laisvės kovų svarbą.
1997 m. gruodžio mėnesį A.Kraujelis pripažintas kariu savanoriu. Po pusmečio jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. 1998 m. gegužės mėnesį A.Kraujelis-Siaubūnas apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu.
