Jaunai moteriai budelis iššovė į pakaušį, o po to jos kūnas buvo įkištas į metalinę statinę, apipiltas benzinu ir sudegintas, primena gazeta.ru.
Tyrimas dėl pasikėsinimo į V.Leniną niekada nebuvo atliktas iki galo, jau nekalbant apie tai, kad ir joks teismo procesas nebuvo surengtas. Faktiškai F.Kaplan buvo sušaudyta gavus žodinį Visos Rusijos Centrinio Vykdomojo Komiteto (VRCVK) vadovo Jakovo Sverdlovo nurodymą. Mirties nuosprendis įvykdytas prabėgus vos keturioms dienoms nuo pasikėsinimo į V.Leniną.
Tokia skuba įvykdyti įtariamajai aukščiausią bausmę pagimdė daugybę gandų ir konspiracinių teorijų. Kai kurie istorijos tyrinėtojai visai rimtai kelia hipotezes, kad F.Kaplan iš tikrųjų liko gyva (neva jos asmeniškai pasigailėjo sąmonę po sužeidimo atgavęs V.Leninas) ir likusius gyvenimo metus praleido sovietiniuose lageriuose, kuriuose dar ir dukrelę pagimdė.
Tikrų faktų apie tai, kas 1918 metų rugpjūčio 30-ąją įvyko Michelsono gamykloje, esančioje Rusijos sostinės Zamoskvorečės rajone, žinoma nedaug. Nenuginčijamu faktu yra trys šūviai į V.Leniną iš revolverio „Browning“. Viena kulka kliudė su bolševikų vadu po darbininkų mitingo bendravusią moterį, o kitos dvi sužeidė patį V.Leniną.
O toliau versijos pradeda skirtis. Pasikėsinimo vykdytojo vaidmuo mėgintas priskirti su bolševikais konkuravusios eserų partijos kovinės grupės nariui, darbininkui Novikovui (jis iš tiesų pasikėsinimo metu persirengęs jūreivio uniforma buvo gamykloje) ir net asmeniniam V.Lenino vairuotojui Stepanui Giliui. Šiuolaikinės Rusijos prokuratūra prisilaiko oficialios šimto metų senumo įvykio traktuotės – kalta F.Kaplan.
Kaip bebūtų, prabėgus vos kelioms minutėms po šūvių F.Kaplan buvo sulaikyta netoli įvykio vietos ir pristatyta į milicijos įstaigą. Jau per pirmąją kvotą 28 metų įtariamoji prisipažino šovusi į V.Leniną.
„Aš – Fania Jefimovna Kaplan. Šiuo vardu kalėjau katorgoje. Katorgoje praleidau 11 metų. Šiandien aš šoviau į Leniną. Šoviau iš asmeninių paskatų. Aš laikau jį revoliucijos išdaviku. Jokiai partijai nepriklausau, bet laikau save socialiste“, – tokius parodymus davė jauna moteris, žinoma dėl nenusisekusio pasikėsinimo į Kijevo generalgubernatorių Vladimirą Suchomlinovą 1906 metais.
Operacija Kijeve žlugo dėl to, kad netikėtai anksčiau laiko detonavo generalgubernatoriui skirtas sprogmuo. Nepilnametė F.Kaplan tada buvo sunkiai sužeista, sutriko jos regėjimas ir ji ėmė pamažu akti. Vis dėlto 1918-aisiais, kaip tvirtinama, ji nebuvo visiška neregė: dalis jos regos sugrįžo po gydymo Charkove, tad ji galėjo matyti objektus dienos šviesoje.
Po pirmos apklausos F.Kaplan buvo perduota čekistams ir pervežta į centrinę saugumo būstinę Lubiankoje. Ten ją vidurnaktį dar kartą asmeniškai apklausė justicijos liaudies komisaras Dmitrijus Kurskis.
Kitą dieną, dalyvaujant caro šeimos likvidatoriui Jakovui Jurovskiui, buvo atliktas pasikėsinimo į V.Leniną eksperimentas, kur F.Kaplan vaidmenį „atliko“ žymus estų bolševikas Viktoras Kingisseppas. Pati F.Kaplan paskutines savo gyvenimo valandas praleido viename Kremliaus rūsyje, saugoma V.Leninui ištikimų Latvijos šaulių. Karo ir visuotinės suirutės laikotarpiu bolševikų valdžia baiminosi, kad F.Kaplan bendrininkai mėgins ją išvaduoti arba kad su ja susidoros patys sargybiniai.
Apie tai, kas vyko toliau, viešai tapo žinoma iš tuometinio Kremliaus komendanto Pavelo Malkovo memuarų, publikuotų jau po jo reabilitacijos mirus Josifui Stalinui. Memuaruose P.Malkovas aprašė F.Kaplan egzekuciją.
„Patalpa po Didžiųjų rūmų vaikų sparnu, kur laikyta Kaplan, buvo erdvi, aukšta, – prisiminė bolševikas. – Grotuotas langas buvo maždaug trijų keturių metrų aukštyje nuo grindų. Prie durų ir priešais langus aš pastačiau sargybinius, griežtai prisakęs jiems nenuleisti akių nuo suimtosios. Sargybinius atrinkau asmeniškai, tik komunistus, ir pats kiekvieną asmeniškai instruktavau.“
J.Sverdlovo nurodymą dėl egzekucijos P.Malkovui perdavė VRCVK narys Varlamas Avanesovas. Vieta egzekucijai buvo parinkta 1-ojo auto-kovinio būrio prie VRCVK kieme už devintojo korpuso arkos. 16.00 val., riaumojant užvestiems automobilių varikliams, nuosprendį įvykdė pats Kremliaus komendantas. F.Kaplan mirė nuo šūvio į pakaušį, paleisto iš nedidelio atstumo.
Vėliau D.Bednas prisimindavo, kad jį pradėjo pykinti nuo degančios žmogienos kvapo.
F.Kaplan egzekucijoje dalyvavo proletarinis poetas Demjanas Bednas, tuo metu gyvenęs Kremliuje. Jis atėjo pasižiūrėti į teroristės nužudymą, kad „pasisemtų kūrybinio įkvėpimo“.
Po egzekucijos F.Kaplan kūnas buvo įkištas į metalinę statinę nuo deguto, apipiltas benzinu ir sudegintas. Vėliau D.Bednas prisimindavo, kad jį pradėjo pykinti nuo degančios žmogienos kvapo.
„Atlyginta, – rašė P.Malkovas. – Nuosprendis buvo įvykdytas. Įvykdžiau jį aš, bolševikų partijos narys, Baltijos laivyno jūreivis, Maskvos Kremliaus komendantas – savo rankomis. Ir jeigu istorija pasikartotų, jeigu prieš mano pistoleto vamzdį vėl atsirastų gyvulys, pakėlęs ranką prieš Iljičių, mano ranka nesudrebėtų spausdama gaiduką, kaip nesudrebėjo ir tada...“
Rugsėjo 4-ąją laikraštyje „Izvestija“ buvo išspausdintas trumpas pranešimas apie įvykdytą mirties bausmę. Tačiau informacijos trūkumas, nepasitikėjimas liudininkais, o taip pat neįprastas būdas atsikratyti kūno pagimdė mitus apie stebuklingą merginos išsigelbėjimą.
Vėlesniais dešimtmečiais nuolat atsirasdavo tariamų liudininkų, kurie neva yra sutikę F.Kaplan tai Solovkų lageryje, tai Verchneuralsko kalėjime ar Sverdlovsko centriniame kalėjime. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje liudininkai „užklupdavo“ senstelėjusią F.Kaplan žaidžiančią kamuoliu, mezgančią kojines arba skaitančią laikraščius.
Vieną kartą teroriste F.Kaplan kažkas neva palaikė užsienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo žmoną Poliną Žemčiužiną.
Gana populiari buvo ir versija, kad F.Kaplan buvo išleista į laisvę 1945 metų gegužės pabaigoje, o po metų mirė nuo natūralių priežasčių.
Svarbiu argumentu F.Kaplan „išgelbėjimo“ nuo mirties bausmės versijoje tapo Čeliabinsko srities prokuroro iš įkalinimo įstaigų priežiūros skyriaus Josifo Naumovo pareiškimas. Neva jam apie tai „kaip paslaptį“ papasakojo tėvas: pasikėsinusiajai į V.Leniną, paties V.Lenino įsakymu, buvo skirta ne aukščiausioji bausmė, o „tik“ įkalinimas iki gyvos galvos. Prokuroro tėvas neva rėmėsi aukštus postus partijoje užėmusiais pažįstamais. Tvirtinama, kad F.Kaplan buvo laikoma geriausiose kamerose su stalu ir kėde.
Gana populiari buvo ir versija, kad F.Kaplan buvo išleista į laisvę 1945 metų gegužės pabaigoje, o po metų mirė nuo natūralių priežasčių.
2004-aisiais leidinys „Fakty“ išspausdino interviu su Ukrainos Rivnės miesto gyventoju Piotru Vovčiku, kuris prisistatė kaip F.Kaplan sesers anūkas.
Pagyvenęs vyras tvirtino, kad jo giminaitė niekada nešovė į V.Leniną, o 1936 metais per į laisvę iš lagerio išeinantį kalinį perdavė trumpą žinelę: „Aš gyva, sveika, nekalta. Melskitės už mane.“
P.Vovčikas tikino, kad asmeniškai buvo susitikęs su žmogumi, kuris matė F.Kaplan kartu su paaugle mergaite prieš pat karo su Vokietija pradžią – stotyje, kalinių etapavimo metu. Dar viena moteris, sėdėjusi su F.Kaplan, įvardijo kitą jos mirties laiką ir vietą – 1955 metai, vienas iš Maskvos kalėjimų...
