V.Melichovas Podolsko mieste yra įkūręs privatų muziejų, kuris yra skirtas „antibolševikiniam pasipriešinimui“ ir Rusijoje tabu laikomai temai – kodėl milijonai kazokų ir kitų sovietinio režimo persekiotų tautų bent iš pradžių, 1941-aisiais, sveikino įsiveržusius nacius ir su jais kolaboravo?
Pačiame muziejuje, kuris įrengtas trijų aukštų name ir užima aštuonias sales, tokie kolaborantai toli gražu nešlovinami.
Tačiau Maskva ypač siunta dėl skiriamo dėmesio 1917-aisiais po perversmo valdžią užėmusių bolševikų vykdytoms masinėms „liaudies priešų“ paieškoms – valstiečių persekiojimui, kolektyvizacijai, dirbtinai sukeltam badmečiui, Didžiajam terorui 1937–1938 metais.
„Jiems ypač nepatinka tai, kad aš noriu, jog žmonės prisimintų tai, kas vyko praeityje, ir pagalvotų apie dabartinius įvykius“, – sako V.Melichovas.
„Jiems ypač nepatinka tai, kad aš noriu, jog žmonės prisimintų tai, kas vyko praeityje, ir pagalvotų apie dabartinius įvykius.“
Dabar vyras, žlungant SSRS įdėjęs daug pastangų, kad valstybėje būtų ieškoma stalinizmo aukų masinių kapaviečių, valstybinėje televizijoje vadinamas išdaviku.
Rusijos pasieniečiai subjaurojo V.Melichovo pasą, kad jis negalėtų palikti šalies, be to, jam pareikšta krūva keistų kaltinimų. Antradienį Podolsko teismas pripažino vyrą kaltu dėl neteisėto šaunamųjų ginklų laikymo.
Sovietinio mąstymo sistema
Kampanija prieš V.Melichovą parodo, kokia jautri Antrojo pasaulinio karo tema Rusijoje – ypač tokiu metu, kai V.Putinas didžiausią XX amžiaus karinį konfliktą ir sovietų pergalę prieš Vokietiją yra pavertęs centriniu režimo ramsčiu.
V.Putinas ir artimiausia jo palyda save pristato kaip tikruosius šalies patriotus, o priešininkus – pavyzdžiui, opozicijos aktyvistą Aleksejų Navalną – vaizduoja parsidavėliais, prilygstančiais kolaborantams.
Šiandienos Rusijoje, kai komunizmas nupurtytas, o liberalus kapitalizmas pateikiamas kaip netikusi alternatyva, sovietų kova su naciais tapo neliečiamu garbinamos patriotiško pasiaukojimo ir nacionalinės vienybės ideologijos pamatu.
„Didžiojo Tėvynės karo mitas yra pagrindinis šiuolaikinėje Rusijoje, – sako Harvardo universiteto istorijos profesorius Serhijus Plochijus. – Puolami visi, kurie meta iššūkį šiam mitui, pagal kurį susivieniję Rusijos žmonės nugalėjo priešiškus Vakarus. Visi, kurie pamato pilkų atspalvių juoda-balta naratyve.“
O atakuojamas ne vien V.Melichovas. Valstybinis komitetas Maskvoje neseniai vetavo Sankt Peterburgo mokslininkų sprendimą suteikti daktaro laipsnį istorikui Kirilui Aleksandrovui.
V.Melichovas: „Iš naujo monopolizuota politinė galia, ekonomika, masinės medijos, pilietinė visuomenė. Šiandien pagrindiniai sovietinės sistemos elementai grąžinti į savo vietą.“
Nuspręsta, kad jo disertacija apie provokišką Rusijos tautų išlaisvinimo komitetą, kuris buvo įkurtas 1944 metais, yra nepakankamai patriotiška.
V.Melichovas mano, kad, pareigūnų akimis, pagrindinis jo nusikaltimas yra ne tik faktais grindžiamas požiūris į žmonių pasirinkimus karo metu dviejuose ruso įkurtuose muziejuose Podolske ir Rostove prie Dono.
Jo teigimu, didesnė problema – faktas, kad bet kokios atviros diskusijos apie rusus per Antrąjį pasaulinį karą kenkia V.Putino režimo pastangoms nuosekliai tik šlovinti praeitį, o kritikoje įžvelgti tik vidinius ar išorinius priešus.
„Sovietų Sąjunga sugriuvo, tačiau sovietinė mąstymo ir taisyklių sistema išliko, – „The New York Times“ teigė V.Melichovas. – Iš naujo monopolizuota politinė galia, ekonomika, masinės medijos, pilietinė visuomenė. Šiandien pagrindiniai sovietinės sistemos elementai grąžinti į savo vietą.“
Kazokui svarbiausia – jo laisvė
Tarp prieš V.Melichovą prokurorų pateiktų įkalčių – aprūdijęs XIX amžiaus ginklas iš muziejaus kolekcijos ir krūva šovinių, netinkančių nė vienam vyro turimam ginklui. Pats muziejininkas teigia, kad tai pakišos.
„Dešimtajame dešimtmetyje teko grumtis su daugybe banditų, bet dabar dar blogiau: prieš mūsų pareigūnus nepakovosi“, – atsidūsta V.Melichovas.
Jei ne jo domėjimasis istorija, 60-metis vyras pagal savo kilmę ir biografiją greičiausiai tiktų V.Putino įsivaizduojamai Rusijai, pastatytai ant tradicinių vertybių ir raumeningo patriotizmo pamatų.
Mat V.Melichovas yra kazokų, šiurkščių raitelių, saugojusių Rusijos imperijos sienas, o nuo SSRS žlugimo 1991-aisiais vis sušmėžuojančių kokiose nors nacionalistinėse iniciatyvose, palikuonis.
Be to, jis – stačiatikis, o prie savo namo Podolske yra pasistatęs jaukią medinę cerkvę.
Vis dėlto ilgametė senų knygų ir dokumentų analizė vyrą įtikino, kad tai, kaip rusiškas tradicijas švenčia ir šlovina V.Putinas bei jo sąjungininkai Rusijos stačiatikių bažnyčioje, iš tiesų yra smarkiai iškreipiama.
Esą nors V.Putinas padėjo ištirpdyti iš sovietmečio atėjusį visuomenės nepasitikėjimą kazokais, kurie 1917–1922 metais buvo stoję į antibolševistinį frontą, Rusijos prezidentas pamiršta kazokų bendruomenių esmę.
„Kazokui visais laikais pati svarbiausia vertybė buvo jo laisvė“, – primena V.Melichovas, o tokia kazokiškų tradicijų, kurias Rusijoje daug kas dar sieja su caristiniais pogromais ir brutaliu režimu, interpretacija jam atnešė ir šalies liberalų paramą.
Portalas renka „išdavikus“
Vienas V.Melichovo gerbėjų – liberalus istorikas Andrejus Zubovas, kuris 2014-aisiais buvo pašalintas iš prestižinio Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto, kai palygino Krymo aneksiją ir Adolfo Hitlerio Vokietijos žygius į Austriją bei Sudetus 1938 metais.
A.Zubovas iš pradžių buvo pašalintas laikinai, mėnesiui, bet kai vėliau grįžo į darbą, pasiūlymo dėl naujos sutarties nebeišgirdo. Dabar jis įtrauktas į V.Putino rėmėjų sudarytą „išdavikų“ sąrašą.
A.Zubovas: „Žmogaus pavadinimas išdaviku uždusina bet kokią diskusiją. Išdavikas šiaip yra kažkas baisaus, priešas. Bet dabar išdavikais mūsų valdžia vadina visus, kurių požiūris tiesiog kitoks.“
„Komunizmas, kaip ideologija, akivaizdžiai miręs. Komunizmo nėra. Tačiau išlikęs sovietinis mąstymas ir imperializmas, kurį valdžia nori apsaugoti nuo istorinių faktų.
Žmogaus pavadinimas išdaviku uždusina bet kokią diskusiją. Išdavikas šiaip yra kažkas baisaus, priešas. Bet dabar išdavikais mūsų valdžia vadina visus, kurių požiūris tiesiog kitoks“, – tvirtino A.Zubovas.
„Išdavikų“ – Rusijos intelektualų ir žinomų žmonių, kurie neva paniekino Rusiją – sąrašas kaupiamas tinklalapyje predatel.net. Skaitytojams rekomenduojama užpildyti formą ir pasiūlyti savo „išdaviką“.
Kas „užkūrė“ portalą, nežinia, tačiau jo misija atitinka Kremliaus ir valstybinės žiniasklaidos nuolat kartojamą liniją esą Rusiją apsupo vidaus ir išorės priešai, kuriuos reikia demaskuoti ir sutriuškinti.
„Abejojantys yra šiukšlės“
Anot V.Melichovo, naujausią bylą prieš jį suorganizavo ne Podolsko prokurorai, o Federalinė saugumo tarnyba Maskvoje.
Jos agentams esą užkliuvo muziejininko parama opozicinei partijai prieš pernykščius Valstybės Dūmos rinkimus. Vyras taip pat prieštaravo Krymo aneksijai.
„Mano muziejai pavojingi todėl, kad tūkstančius paprastų rusų priverčia pagalvoti apie šalies istoriją ir neklijuoti paprastų patrioto ar išdaviko etikečių“, – sako V.Melichovas, priduriantis, kad profesionalūs istorikai jau seniai, bet tyliai abejoja oficialiais pasakojimais apie karą.
Tose oficialiose versijose skiriama mažiau, nei derėtų dėmesio Josifo Stalino susitarimui su A.Hitleriu 1939 metais, stalinistiniam Didžiajam terorui, nepailstamai vidaus priešų paieškai dar gerokai prieš karą. Tais laikais, kai savi žudė savus, iššaudyta daugiau nei milijonas SSRS piliečių.
Režimas pastaraisiais metais vis uoliau riboja prieigą prie istorinių archyvų, atskleidžiančių tiesą apie įvykius Sovietų Sąjungos jaunystėje.
Puolami ir mokslininkai, drįstantys suabejoti populiariomis legendomis, pavyzdžiui, apie 28 panfiloviečių žygdarbį. Ilgą laiką teigta, kad majoro generolo Ivano Panfilovo vadovaujami kariai 1941 metų žiemą vieni patys atmušė nacių tankus prie Maskvos.
Pernai iš darbo buvo atleistas ilgametis Rusijos valstybinio archyvo direktorius Sergejus Mironenka, kuris nepabūgo pareikšti, kad istorija apie panfiloviečius yra sovietų propagandistų pramanas.
O Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis net pareiškė, kad nepatogūs istoriniai faktai neturėtų trukdyti skleisti svarbius nacionalinius mitus. Esą, visi, abejojantys žygdarbiais, yra „šiukšlės, kurios turėtų degti pragare“.
