Istorinėje prezidentūroje Kaune lapkričio 11 d. vykusiame renginyje kalbėjosi prezidentas Valdas Adamkus, garsus XX a. Lietuvos istorijos tyrinėtojas profesorius Alfredas Erichas Sennas, žinomas filosofas profesorius Kęstutis Skrupskelis. Pokalbį moderavo istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius.
Įkvėpimas – Vakaruose
„Augau valstybės vystymosi laikotarpiu, todėl nuo gimimo sėmiausi iš to, ką naujo suteikė valstybė. Besikurianti inteligentija augo kartu su valstybe.
Per ilgą vergijos laikotarpį susikūrė tai, ką vadinu genetiniu talentų fondu. Iš jo viskas vystėsi, buvo kuriama. Genetinis talentų fondas (lietuviai, patirties ir žinių sėmęsi užsienyje, – red. past.) pradžią gavo Vakaruose, Vakarų Europos universitetuose. Tai buvo pagrindas, ant kurio kūrėsi 1918-ųjų Lietuva. Joje nebuvo nei universitetų, nei konservatorijų“, – pokalbį pradėjo V.Adamkus.
Galime pranokti senąsias valstybes
„Nesupraskite klaidingai, bet pirmasis nepriklausomybės laikotarpis buvo našesnis, kūrybingesnis, palyginti su dabartiniu laikotarpiu. Tai buvo laikotarpis, kuris išaugino mano ir dar kitą kartą. Kuris tapo pagrindu atkuriant nepriklausomybę“, – sakė V.Adamkus.
Nors pirmuoju nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu per du dešimtmečius buvo pasiekta ir duota daugiau, tačiau, prezidento teigimu, šiandien turime neribotas galimybes per ateinančius du dešimtmečius pranokti senąsias Europos valstybes.
Nors pirmuoju nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu per du dešimtmečius buvo pasiekta ir duota daugiau, tačiau šiandien turime neribotas galimybes per ateinančius du dešimtmečius pranokti senąsias Europos valstybes.
1926 m. Kaune gimęs ir čia pradžios mokyklą bei gimnaziją lankęs V.Adamkus 1944-ųjų liepą su tėvais pasitraukė į Vokietiją.
Pasižymėjo subtiliu humoru
A.E.Sennas pasakojo, kad prieškario Lietuvos inteligentai pasižymėjo subtiliu humoru. „Kartą susirinkę nusprendė sukurti naują lietuvišką žodį. Pasiūlyta kitaip pavadinti nosį, nes šis žodis daugelyje kalbų yra panašus, todėl gali sakyti, kad mes nukopijavome jį. Sutarta, kad nosis lietuviškai turėtų būti „snarglė“, – šypsojosi A.E.Sennas.
Jo tėvas šveicaras Alfredas Sennas Lietuvoje buvo gavęs darbą naujienų agentūroje ELTA, o vėliau dėstė lietuvių kalbą. Jis dažnai bendraudavo su inteligentais. Lietuvoje sutiko ir savo žmoną lietuvę, su kuria JAV susilaukė trijų vaikų.
Neskyrė savo ir valstybės gerovės
K.Skrupskelis pabrėžė, kad iš kaimo į miestą atvykę žmonės suprato nesantys išsilavinę, nemokantys tinkamai elgtis viešumoje, prie stalo ir kitose gyvenimiškose situacijose, todėl mokėsi iš vakariečių, taip pat iš Lietuvos miestuose gyvenančių kitų tautybių žmonių. Pavyzdžiui, žydai buvo švarumo, švaros pavyzdys.
„Geras, mandagus, kultivuotas elgesys asocijavosi su Vakarais, europietiška kultūra, kuri buvo siekiamybė. Prezidentas Kazys Grinius neveltui sakė, kad išmokti išsivalyti dantis yra valstybės pagrindas“, – teigė K.Skrupskelis.
Žmonės savo gerovės neskyrė nuo valstybės gerovės. Gerai įrengtas butas, mandagus elgesys, ėjimas į operą reiškė gėrį ir valstybei, prisidėjo prie jos vystymosi.
Filosofas taip pat atkreipė dėmesį, kad tuo metu žmonės savo gerovės neskyrė nuo valstybės gerovės. Gerai įrengtas butas, mandagus elgesys, ėjimas į operą reiškė gėrį ir valstybei, prisidėjo prie jos vystymosi.
Aktualus buvo ir moters vaidmuo besikuriančioje valstybėje, kuriais išsilavinę žmonės buvo labai svarbūs. Moterims nebuvo užverti keliai mokytis, todėl kilo klausimas, koks yra išsilavinusių moterų vaidmuo visuomenėje, šeimoje. Ar jos turi likti prie puodų, ar labiau įsilieti į visuomeninį gyvenimą, prisidėti kuriant valstybę.
Parodoje – inteligentų šeima
Istorinėje prezidentūroje šiemet pradėjo veikti paroda „Inteligentų šeima Pirmojoje Lietuvos Respublikoje“.
Šiuolaikinei visuomenei karštai diskutuojant apie šeimos koncepciją ir jos ateitį, parodos rengėjai pristatė vieną iš Pirmosios Lietuvos Respublikos šeimos modelių — inteligentų šeimą. Tai veikliausia to meto visuomenės ląstelė, savo veikla ir gyvenimo būdu kūrusi standartus įvairiose gyvenimo srityse.
Būtent dėl to pirmeiviškumo inteligentų šeima ir tapo įdomi parodos rengėjams. Jei tautinis ir pilietinis inteligentų susivokimas yra gana plačiai aptartas filosofų ir istorikų, tai kasdienybės istorija vis dar laukia savo tyrinėtojų.
Ši paroda yra tik nedidelis bandymas pažvelgti į privačią lietuvių inteligentų namų erdvę ir patyrinėti materialiosios kultūros elementus. Kokie šeimos rate buvo valstybės vyrai ir moterys, kaip jie derino atsidavimą Tėvynei, tautai, savo darbui ir šeimai, kaip jie auklėjo vaikus, kokius tikslus jiems kėlė, kokius lūkesčius į juos dėjo – daugybė klausimų, į kuriuos sunku vienareikšmiškai atsakyti.
Parodos rengėjai, ieškodami atsakymų, inteligentų kasdienio gyvenimo vaizdinį bandė sudėlioti kaip mozaiką – iš atsiminimų, laiškų, fotografijų, to meto spaudos bei išlikusių buities artefaktų.
