Naujojoje knygoje dvi kadencijas Lietuvai vadovavęs V.Adamkus pasakoja apie pastarųjų penkerių metų šalies politinį ir visuomeninį gyvenimą, dalijasi savo apmąstymais ir išgyvenimais. Tai laikas, kai V.Adamkus jau nebėjo prezidento pareigų.
Susirgo po Vasario 16-osios renginių
Knygą teko pristatyti be paties autoriaus. Tai padarė žurnalistai Virginijus Savukynas, kuris moderavo diskusiją, ir Valdas Bartasevičius bei politologas Lauras Bielinis.
V.Bartasevičius prisipažino esąs nusivylęs, kaip nusivylė ir susirinkusieji, kad vietoj visų laukiamo prezidento teks klausyti, V.Bartasevičiaus žodžiais tariant, „trijų nelaukiamų žmonių“.
„Prezidentas susirgo dar vasario 16 dieną dėl jo didelio noro bendrauti su žmonėmis, nes dalyvavo visuose renginiuose, pastovėjo skersvėjyje. Prezidentas prašė perduoti nuoširdų apgailestavimą ir sakė: „Kaip aš tau pavydžiu, taip malonu būtų susitikti su žmonėmis, pabendrauti“, – teigė prezidento pokalbius užrašęs žurnalistas.
V.Adamkus yra vienas populiariausių knygų autorių, praėjusios tiražas siekė ne vieną dešimtį tūkstančių. V.Adamkus dabar išleido trečiąją knygą, pirmoji atsiminimų knyga „Be nutylėjimų“ pasirodė 2004 m., antroji „Paskutinė kadencija“ – 2011 m.
„Faktai, kaip juos matau“
V.Savukynas iškėlė klausimą, ar V.Adamkus formuoja tradiciją, ką turi veikti kadenciją baigęs valstybės vadovas. Ir kalba eina ne tik apie atsiminimų knygas, bet ir apie nuolatinį dalyvavimą susitikimuose, bendravimą, paskaitas. Politologo L.Bielinio teigimu, pasibaigus kadencijai gyvenimas nesibaigia nei prezidentui, nei šaliai.
Mano dienoraščiai yra subjektyvūs, tai yra faktai, kurie pateikti taip, kaip aš matau juos. Todėl ir apibendrinimų nėra, – sako V.Adamkus.
„Kalbėjome šiandien su prezidentu ir V.Adamkus man pasakė: „Manęs klaus, kodėl aš neapibendrinu. Mano dienoraščiai yra subjektyvūs, tai yra faktai, kurie pateikti taip, kaip aš matau juos. Todėl ir apibendrinimų nėra, tai tik faktai, kaip aš juos matau. Apibendrinimus tegu daro istorikai, politologai – tie, kuriems profesijos skirta daryti apibendrinimus“, – prezidento žodžius perdavė L.Bielinis.
Pasak politologo, V.Adamkus tikina nepretenduojąs „perrašyti istoriją“, o tik pateikti faktus taip, kaip jis juos matė ir suprato.
V.Bartasevičius apie prezidento profesijos ypatumus pasibaigus kadencijai pasakė ir tai, kad kartą tapus prezidentu niekada nebeturėsi privatumo.
„Čia reikia prisiminti ir V.Adamkaus asmenybę. Net ir būdamas 88-erių metų, turėdamas tam tikrų negalavimų, jis negali sėdėti ir žiūrėti televizoriaus, jam reikia dalyvauti, jis nuolat važiuoja į prezidentūrą, priiminėja žmones, susitinka su užsienio politikais. Tarkim, Lenkijos dabartiniu prezidentu Bronislawu Komorowskiu, Lietuvos politikais. Tai, kad šie susitikimai nėra oficialūs, daro šią knygą asmeniškesnę“, – tikino prezidento žodžius užrašęs žurnalistas.
Skandalų nebus
Antroji prezidento knyga, išleista prieš kelerius metus, sukėlė nemažą šurmulį Lietuvos politiniame gyvenime, net būta teismo procesų. „Jeigu nepublikuosi, tai niekada ir nepribręs, – paklaustas, ar Lietuvos visuomenė pribrendo tokiems atviriems pokalbiams, atsakė L.Bielinis. – Skandalas kilo ne dėl to, kad kažką vienaip ar kitaip pasakė V.Adamkus, o todėl, kad žmonės jautriai sureagavo, nes tai pasakė autoritetas.“
Prezidento dienoraščiai yra nuoseklūs ir sistemingi, dažnai – datos pažymimos kasdien, tik kartais pasitaiko pertraukų. V.Adamkus dienoraščius rašo jau apie 50 metų.
„Skandalus sukėlė ne V.Adamkaus žodžiai, o politologų ir žurnalistų pastabos. Skandalas yra tai, ką žurnalistai padaro skandalu. V.Adamkui buvo netikėtas tas skandalas. Nelaukta buvo ir byla teisme, kai Dangutė Mikutienė kreipėsi prašydama žalos atlyginimo 200 tūkst. Lt, o ji tik vienoje vietoje buvo paminėta.
Mes net juokavome, kad gal dėl to, jog mažai jai skirta vietos, D.Mikutienė paminėta tik viename epizode kartu su Loreta Graužiniene ir Ona Juknevičiene, kai Viktoras Uspaskichas buvo Maskvoje ir ten buvo važinėjama“, – teigė V.Bartasevičius.
Trečioji knyga tokių skandalų, anot L.Bielinio, sukelti neturėtų.
Dienoraščiai suplonėjo trečdaliu
Žurnalisto teigimu, prezidento dienoraščiai yra nuoseklūs ir sistemingi, dažnai – datos pažymimos kasdien, tik kartais pasitaiko pertraukų. V.Adamkus dienoraščius rašo jau apie 50 metų ir net eidamas pareigas, turėdamas itin intensyvias darbotvarkes, prezidentas rasdavo laiko užsirašyti savo pastabas.
V.Adamkaus dienoraščiai atsidurs VDU esančioje jo vardo bibliotekoje, kur originalus galės paskaityti bent specialistai.
„Dienoraštis yra labai asmeniškas žanras. Čia rasite ir labai atvirų pastebėjimų apie prezidento sveikatą. Neliko tam tikrų buitinių epizodų, tarkim, prezidentas kartu su ponia Alma vakarieniavo su kažkuo, tokių dalykų neliko. Neliko maždaug trečdalio dienoraščių. Bet visa esmė išliko, tik knyga yra kompaktiškesnė“, – apie darbą prie knygos pasakojo V.Bartasevičius.
Jo teigimu, V.Adamkus galutinį variantą skaitė kelis kartus, bet „savo dienoraščių necenzūravo“.
V.Adamkaus dienoraščiai atsidurs VDU esančioje jo vardo bibliotekoje, kur originalus galės paskaityti bent specialistai.
Beveik vadovėlis prezidentams
„Tai gal nėra klasikinis vadovėlis būsimiems prezidentams, bet ketinantiems siekti tokių pareigų tai būtų neblogas vadovas. Tai 24 valandas trunkantis darbas, žmogus visą parą yra visų akiratyje, visų dėmesio centre – ir kai eina pareigas, ir kai neeina pareigų, bet vis tiek atstovauja Lietuvai. Tai mūsų epochos simbolis, laiko, kai visuomenė demokratėjo, simbolis. Prezidentas V.Adamkus yra tas vedlys, kuris vedė per šią sudėtingą kelionę“, – kalbėjo L.Bielinis.
Man yra buvęs atvejis, kai suskamba mano telefonas, atsiliepiu ir prezidentas sako: „Sveikas, Valdai, čia kitas Valdas skambina.“ Neįsivaizduoju kitos šalies prezidento, kuris galėtų taip padaryti, – pasakojo V.Bartasevičius.
Šioje knygoje aprašytas ne vienas susitikimas su garsiais kitų šalių politikais.
Vienas iš tokių susitikimų – su Vladimiru Putinu, kuris iš pradžių buvo šaltas, bet tereikėjo Almai Adamkienei pagirti Kremlių, jo menes, kai bendravimas visiškai pasikeitė. Kaip pasakojo V.Savukynas, V.Putinas padarė ekskursiją, pasakojo.
„Prezidentas V.Adamkus turi Dievo dovaną bendrauti su žmonėmis, taip pat ir su aukščiausio rango vadovais. Tai jam labai pravertė Gruzijos įvykių metu, paskui Ukrainoje, kur jis kalbėjo ir su Viktoru Janukovyčiumi, ir su Viktoru Juščenka, su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu. Man yra buvęs atvejis, kai suskamba mano telefonas, atsiliepiu ir prezidentas sako: „Sveikas, Valdai, čia kitas Valdas skambina.“ Neįsivaizduoju kitos šalies prezidento, kuris galėtų taip padaryti“, – pasakojo V.Bartasevičius.
