Tačiau, kaip penktadienį „Lietuvos žinioms“ sakė šio muziejaus direktorius Vytautas Grinius, jų pastangos kol kas bevaisės.
Tąkart buvo apsistota ties versija, kad istorinis dokumentas galėjo būti sunaikintas 1944–1946 metais, kai Bielskynėje gyveno čigonų tautybės žmonės ir visus randamus sodyboje popierius sudegindavo.Anot V.Griniaus, vėl ieškoti Nepriklausomybės Akto juos paskatino neseniai į muziejininkų rankas patekę keletas senų dokumentų.
Tarp senų dokumentų – ir fotoalbumas iš knygnešio Vinco Bielskaus sodybos Balsupių kaime, Marijampolės savivaldybėje. Tikėtasi, kad kažkur kažkas saugo ir patį Nepriklausomybės Aktą. Mat prieš mirtį tremtyje V.Bielskus dukrai Zuzanai Bielskutei-Rutkauskienei užsiminė, jog 1940 metų birželio 15-ąją jo brolis Pijus Bielskus, dirbęs prezidento Antano Smetonos kanceliarijos viršininku, paėmė iš Prezidentūros seifo Nepriklausomybės Aktą ir, atvykęs į tėviškę Balsupiuose, kartu su broliu Vincu paslėpė jį namo rūsyje, ties kaminu.
Prieš dešimtmetį šioje sodybvietėje archeologai jau bandė jo ieškoti. Tačiau, iškasinėję nemažą sodybvietės dalį, Akto taip ir neaptiko. Todėl atsiradus naujiems dokumentams iš Bielskynės, sužibo ir naujos viltys.
„Dokumentus mums atnešė kadaise su motina Bielskynėje gyvenusi moteris. Tuomet ji buvo maža mergaitė, bet prisiminė, kad iš sodybos dėžę svarbių dokumentų išsivežė Vilkaviškio rajono Keturvalakių kaime gyvenęs vyriškis. Jis jau miręs, tačiau Marijampolėje radome jo giminaičių. Šie nelabai ką papasakojo, nes senolis buvęs paslaptingas ir paslapčių neišdavė net ir mirdamas“, – pasakojo V.Grinius.
Muziejaus direktoriaus teigimu, besikalbant su ką nors galinčiais prisiminti žmonėmis, jiems pavyko atsekti dar vieną galimą Nepriklausomybės Akto likimo liniją, tačiau ir vėl ji muziejininkus nuvedė į Keturvalakius, o ten buvusios sodybos vietoje jau nieko nebelikę.
 |
| Nepriklausomybės aktas |
Marijampolės muziejininkai – ne vieninteliai bandę atsekti Nepriklausomybės Akto likimą Suvalkijoje. Kur jis galėjo dingti, prieš kurį laiką aiškinosi ir grupė Marijampolės kraštotyrininkų. Ypač iniciatyvi buvo Genovaitė Jarumbavičiūtė. Ji su keletu bendraminčių apklausė nemažai pokario metais Bielskynėje gyvenusių žmonių bei jų palikuonių. Tąkart buvo apsistota ties versija, kad istorinis dokumentas galėjo būti sunaikintas 1944–1946 metais, kai Bielskynėje gyveno čigonų tautybės žmonės ir visus randamus sodyboje popierius sudegindavo. Tarp jų galėjo būti ir Aktas, tačiau būdami beraščiai čigonai negalėjo suprasti, ką degina.
Žinoma, kad 1918 metais signatarai pasirašė du identiškus Akto tekstus. Vienas buvo perduotas A.Smetonai, kitas liko pas Joną Basanavičių. Istorikai linkę manyti, kad J.Basanavičiaus turėtas Akto egzempliorius dar gali būti kur nors paslėptas sostinės Vileišių rūmuose, kurių palėpėje jau buvo rasti užmūryti Lietuvos Tarybos posėdžio protokolai.
Kur dingo antrasis Nepriklausomybės Akto egzempliorius, istorikams ir muziejininkams neįmenama mįslė. Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas yra užsiminęs, kad šis dokumentas, jį pasirašius, buvo perduotas prezidentui A.Smetonai. Nustatyta, kad paskutinį kartą jį panaudojo tarpukario istorikas Adolfas Šapoka, rašydamas „Lietuvos istoriją“.
1918 metų vasario 16 dieną Antano Smetonos vadovaujama Lietuvos Taryba, remdamasi pripažintąja istorine JAV prezidento Woodrow Wilsono paskelbta Tautų apsisprendimo teise, paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.
