Buvo laikas, kai į daugelį viduramžių ir moderniosios istorijos klausimų lenkų ir lietuvių profesoriai žiūrėjo tarsi iš priešingų fronto linijų. Tas laikas – jau praeityje. Bet ar dėl visko jau sutarta?
Tikrai ne. Bet konsensuso nuolat ieškoma. Ir tai daro ne tik istorikai. Politikai, siekdami geresnių tarpvalstybinių santykių, neretai patys skatina istorikų dialogą. Kita vertus, politikai, nesutardami dėl praeities vertinimų, puola į kitą kraštutinumą – ragina mus nesidairyti atgal, o istoriją palikti istorikams. Tačiau ar toks problemų sprendimas visada teisingas?
Bent istorijos mokslininkų situacija – keblesnė. Kadangi praeities tyrinėjimai yra jų pragyvenimo šaltinis, jie negali peradresuoti savo darbo kam nors kitam. Tada iškyla esminė problema: kokiais būdais ieškoma sutarimo? Kaip jis pasiekiamas? Ar nesutarimai tarp istorikų įveikiami tik vienai pusei nuolaidžiaujant, ar istorikai jau žino ir abiem pusėms naudingų problemos sprendimo būdų? Kur tokio dialogo ribos?
Po praėjusių metų pabaigoje Vilniuje surengtos mokslinės konferencijos apie Józefą Piłsudskį pasigirdo kaltinimų Lietuvos istorikams, kad šie parsidavė lenkams. Ar pagrįsti tokie kaltinimai? Jei taip, tai kuo?
Lietuviai lig šiol nesulaukė lenkų istorikų pripažinimo, kad Žalgirio mūšį laimėjo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o Jungtinei kariuomenei vadovavo Vytautas. Kodėl?
Į šiuos ir kitus su istorikų cechu susijusius klausimus atsakymų bus ieškoma Lietuvos ir Lenkijos istorikų diskusijoje, kurią moderuos žurnalistas Rimvydas Valatka. Prieš diskusiją bus pristatytas dvikalbis istorikų žurnalas „Lenkija ir Lietuva. Polska i Litwa“.
Renginys ir diskusija vyks lietuvių ir lenkų kalbomis su sinchroniniu vertimu M.Mažvydo bibliotekoje vasario 15 d., 17 val. Įėjimas laisvas.
