Likus porai dienų iki dar vienų Sausio 13-osios metinių minėjimo, Sausio 13-osios brolija sukvietė savo narius į Televizijos bokštą dainomis bei pašnekesiais prisiminti įvykius prieš 21 metus.
Dalis susirinkusiųjų apie tą naktį kalbėjo nenoriai. Kai kurių atmintį jau kiek sudrumstė ligos, dalis dėl sveikatos apskritai negalėjo atvykti.
Noriai su susirinkusiaisiais savo prisiminimais dalijosi Veronika Povilionienė. Žinią apie Sausio 13-osios neramumus ji sutiko Australijoje. Ten ji tuo metu lankėsi kartu su aktoriumi Laimonu Noreika.
„Kai nesi namuose, o rusai su tankais eina (mes gi žinom juos), čia jau ne nerimas, o bėda“, – pasakojo Veronika Povilionienė.
Į Vilnių per Maskvą jai teko grįžti tik po kelių dienų. Savo vyrą, signatarą, tuometinį Aukščiausiosios Tarybos deputatą Vidmantą Povilionį grįžusi tada ji pamatė raudonomis nuo nemigo ir nerimo akimis.
„Mes su Vidmantu išgėrėme arbatos, išėjome į gatvę. Vilnius tuščias. Stovime prie Katedros, reikia atsisveikinti. Sakau – o tu gal neik. Kažkaip visai nejuokinga buvo. Net ir dabar. Iki šiolei. Jis sako – reikia man persirengti, prastesnius rūbus apsirengti, nes neturėsi su kuo laidoti. Taip pasišnekėjome, kad iki šiolei įstrigo atmintyje. Išsiskyrėm gražiai, jis nuvažiavo, apsirengė prastesniais drabužiais. Toks buvo mūsų išsiskyrimas. Ačiū Dievui, kad jis buvo laikinas“, – pasakojo V.Povilionienė.
V.Povilionienė linkėjo, kad ir ateityje lietuviams nepritrūktų patriotizmo.
„Tai buvo mūsų didžiulis visos tautos laimėjimas. (...) Dabar labai svarbu nepalikti Lietuvos. Su pavydu žiūriu, kaip Amerikos jaunimas, kokie jie ten bebūtų, gerbia tėviškę. Tikrai jie prie širdies rankeles prisidėję gieda ir himną, ir vėliavėles nešiojasi. Mūsų jaunimui duosi vėliavėlę – na, neišmeš, neš, bet...“ , – kalbėjo dainininkė.
