Lietuvos valdovų veiklos erdvė
1009-aisiais, pirmojo Lietuvos paminėjimo metais, Lietuva turėjo apimti tą teritoriją, kurią XIII amžiaus šaltiniai vadina Lietuvos žeme siaurąja prasme ir mini greta Nalšios, Deltuvos, Neries žemių. Tai – kokių 9–10 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotas dabartinės Lietuvos pietryčiuose (į rytus nuo Vilniaus) ir gretimoje Baltarusijos teritorijoje (Ašmenos kraštas), kur tuomet irgi plytėjo etninės lietuvių žemės.
Ši Lietuva 1183 m. į vieną valstybę suvienijo kaimynines aukštaičių ir žemaičių žemes, apėmusias apie 60 tūkst. kilometrų teritoriją, ir pradėjo veržlią ekspansiją į kaimyninius kraštus. To laikotarpio valdovų vardų, deja, nė nežinome. Mindaugas XIII a. ketvirtame dešimtmetyje paveldėjo jau suvienytą etninės Lietuvos plotą ir pradėjo valstybės plėtrą į Rusios žemes ir prijungė nemažą šiuolaikinės Baltarusijos dalį.
Po audringos plėtros XIV amžiuje, Gedimino ir Algirdo laikais, Lietuvos valstybė priartėjo prie savo teritorinės plėtros apogėjaus, kurį pasiekė XV amžiuje. Tradiciškai manoma, kad tai nutiko pačioje Vytauto valdymo pabaigoje – tuomet Lietuvos valstybė pasiekė 900–930 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą. Tačiau ukrainiečių istoriko Felikso Šabuldos tyrinėjimai kelia tikėtiną prielaidą, kad iš tiesų paskutinis didelis plotas – maždaug 85 tūkstančių kvadratinių kilometrų stepių zona į rytus nuo Vorsklos ir Dniepro upių – buvo prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tik apie 1455 m. Algirdo proanūkio Simono Olelkaičio pastangomis.
Tiesa, Lietuvos teritorinė raida nebuvo vienakryptė – kuomet dar buvo jungiamos naujos teritorijos, jau buvo prarastos kai kurios seniau turėtosios. Tačiau tikroji griūtis, dviem skaudžiais kirčiais susiaurinusi Lietuvos valstybės teritoriją iki dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos ribų, įvyko XVI amžiuje: 1500–1503 karo su Maskva metu prarastos rytinės sritys, o 1569 m., Liublino unijos sudarymo metu, Lenkija pasiglemžė ir Vytauto Lietuvos pasididžiavimą – ukrainiečių žemes.
Tai, kas Lietuvai liko po Liublino unijos, išbuvo LDK sudėtyje iki XVIII a. pabaigos ir suformavo dvi šiuolaikines tautas ir valstybes – Lietuvą ir Baltarusiją. Tiesa, nuo XVI a. žinoma ir Mažoji Lietuva – lietuvių gyvenamos žemės, kurios po XIII–XV a. kovų liko Vokiečių ordino valstybės, o vėliau – Prūsijos ir Vokietijos sudėtyje.
1795 m. Rusijos ištrinta iš politinio žemėlapio Lietuvos valstybė atsikūrė tik 1918 m. etninės Lietuvos ribose. Nedaug Europoje yra valstybių, kurios istorijos eigoje vyko tokia teritorinė drama, toks teritorijos pulsavimas nuo mažos žemės iki didžiulės imperijos, jos irimo, išnykimo ir vėl nedidelės valstybės atsikūrimo.
Jogailaičių Europa
1492 m. gruodžio 5 d. tarp brolių Vladislovo ir Jono Alberto Jogailaičių sudaryta Budos sutartis padėjo pagrindus Jogailaičių politinei sistemai. Tad viduramžių pabaigoje beveik visa Vidurio Europa buvo valdoma lietuviškos Gediminaičių dinastijos atšakos – Jogailaičių. Šią sistemą sudarė trijų brolių Jogailaičių – Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo (valdžiusio 440 tūkst kv. km bendro ploto valstybes), Lenkijos karaliaus Jono Alberto (215 tūkst. kv. km) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro – valdos, iš viso – apie 15 proc. visos Europos (kadangi nėra visuotinio sutarimo, kokios yra Europos ribos ir plotas, tą procentą galima būtų ir kiek kitaip skaičiuoti). Ši sistema dramatiškai žlugo po Mochačo mūšio 1526 m., žuvus paskutiniam Jogailaičiui (Liudvikui) Vengrijos ir Čekijos soste. 1572 m. mirė ir paskutinis Jogailaitis Lenkijos ir Lietuvos soste – Žygimantas Augustas.
Jogailaičių valstybių sąjunga buvo labiau Lenkijos, nei Lietuvos laimėjimas, todėl Lietuvos istorijoje ji beveik neminima. Tačiau Lietuva buvo šios sąjungos dalis, o ją valdanti dinastija buvo lietuviškos kilmės. Tad paskutinė krikštą priėmusi Europos dinastija taip greitai – vos per 106 metus nuo krikšto priėmimo – sukūrė didžiausią politinę valstybių sąjungą viduramžių Europoje.
Lietuvos valdovai – viduramžių ilgaamžiai
Lietuvos didieji kunigaikščiai viduramžių Europos fone išsiskiria ilgaamžiškumu. Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila – visi sulaukė maždaug 80 metų. XIII a. kunigaikščiai, kiek leidžia numanyti šaltiniai, irgi neretai mirdavo seni. Antai Mindaugas, nors 1263 m. ir ne sava mirtimi miręs, sulaukė 60, mažų mažiausiai 50, metų (jei laikysime, kad 1219 m. sutarties sudaryme jis dalyvavo dar būdamas vaikas). Mindaugo svainis ir žudikas Daumantas išgyveno iki 1299 metų, ir ko gero, gali būti vienas iš seniausių Lietuvos kunigaikščių – šiaip ar taip jis turėjo priklausyti Mindaugo kartai, net jei buvo jaunesnis tos kartos atstovas.
Apskritai, skaičiuodami pagal numanomas XIII–XV a. Lietuvos valdovų gimimo datas (tikslių, deja, turime labai nedaug), gautume apie 60 metų amžiaus vidurkį, o tai viduramžių Europoje yra labai geras rodiklis. Juk to paties laiko Prancūzijos, Anglijos, Italijos (Sicilijos), Rusijos (Vladimiro-Maskvos) valdovų amžiaus vidurkis svyravo apie 45 metus, o Ispanijoje (Kastilijoje), Vengrijoje siekė vos 41 metus. Kiek didesnis jis buvo šalyse, kur buvo daugiau chaoso ir dėl valdžios reikėdavo pakovoti – taip atsisijodavo stipresni ir vyresni pretendentai, tad Vokietijoje valdovų amžiaus vidurkis siekė 51, Lenkijoje (XIII–XIV a.) – apie 53 metus. Na, o didžiausi viduramžių ilgaamžiai būdavo Romos popiežiai, bet taip atsitikdavo todėl, kad jie būdavo renkami iš vyresnio amžiaus sulaukusių asmenų. Galima sakyti, kad XIII–XV a. Romos popiežiai būdavo išrenkami vidutiniškai 59, o mirdavo 66 metų.
Lietuvos valdovų ilgaamžiškumą taip paprastai paaiškinti būtų sunku: jie nebuvo renkami senatvėje, nebūta čia ir kokių nors išskirtinių kovų dėl valdžios. Matyt, lėmė pakankamai geros gyvenimo sąlygos (paprasti žmonės Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, ilgaamžiškumu nepasižymėjo ir retai teperkopdavo 40 metų ribą), alkoholio nevartojimas (kaip blaivininkai garsėjo Algirdas, Jogaila, Vytautas), dėmesys asmens higienai (Švitrigaila 1431 m. net išsirūpino specialų popiežiaus leidimą maudytis šventadieniais), o taip pat – nors tai gali pasirodyti paradoksalu – miestų tinklo neišsivystymas, mat viduramžių miestai buvo tikri nešvaros, infekcijų ir epidemijų židiniai. Net ir Lietuvoje, kaip rodo kapinynų medžiaga, miestiečių gyvenimo trukmė buvo trumpesnė, negu kaimiečių.
Vis dėlto tai, kas viduramžiais buvo ilgaamžiškumo požymis, šiandien atrodo kaip visai normali gyvenimo trukmė, tad Lietuvos valdovai šiuo požiūriu niekuo nebeišsiskirtų. Bet galbūt jų gyvenimo būdas ir geras genofondas leistų jiems sumušti naujus ilgaamžiškumo rekordus? Šiemet kilusi idėja parašyti dainą apie tai, kaip jaustųsi, ką veiktų Lietuvos valdovai, atsidūrę šiuolaikinėje Lietuvoje galbūt galėtų pateikti kokį nors šmaikštų atsakymą į šį klausimą?
