Elvyra Čižauskienė ir Regina Kežienė – šviesios atminties Eduardo ir Akvilinos Valintėlių dukros. Buvusio šaulių būrio vado eigulio ir namų šeimininkės šeimoje buvo keturi vaikai. Be jau minėtų dukterų, Valintėliai išaugino du sūnus – Algimantą ir Rimantą. 1937-aisiais gimusio Algimanto tarp gyvųjų jau nebėra. Jauniausiajai Valintėlių atžalai Rimantui šįmet sukaks 73-eji, vyriausiajai Elvyrai – 82, o Reginai – 78 metai. Jie visi trys gyvena Biržuose.
Spalviškių girininkijoje, Dvaroniškio vienkiemyje, gyvenanti šeima karo metu gelbėjo įvairių tautybių žmones, išsaugojo ir vienintelį per žudynes Pakamponyse likusį gyvą žydą.
Rimanto dukra Inga vadovauja „Atžalyno“ vidurinės mokyklos jauniesiems šauliams, taip tarsi tęsdama ir vykdydama senelio Eduardo Valintėlio idealus. Šaulių būryje – ir Ingos vaikai. Jie yra proanūkiai šeimos, kuri verta gelbėtojų statuso.
Spalviškių girininkijoje, Dvaroniškio vienkiemyje, gyvenanti šeima karo metu gelbėjo įvairių tautybių žmones, išsaugojo ir vienintelį per žudynes Pakamponyse likusį gyvą žydą.
Eduardui ir Akvilinai Valintėliams bei jų vaikams dėkingos karo metu išgelbėtų armėnų šeimos. Karui pasibaigus atvykę iš svetur jie ėjo pas žmones – gelbėtojus ir jiems dėkojo taip, kad senųjų pamiškės gyventojų vaikai iki šiol negali ramiai kalbėti apie patirtas dėkingumo ir pagarbos emocijas.
„Kartu su mūsų tėvais juos gelbėjo visa Spalviškių apylinkių pamiškė, visi tenykščiai gyventojai. Mūsų namuose kone visą laiką buvo tik žydas Motelis Levitanas, kurį vadinome Motiejumi“, – sako Elvyra Čižauskienė, kuri 1941-aisiais, kai buvo šaudomi žydai, teturėjo dešimt metų.
Po daugelio metų mokytoja Elvyra, lydima buvusio mokyklos direktoriaus Jono Karoso, ėjo į Vilniuje esantį Žydų muziejų, tikėdamasi rasti bent išgelbėto Motelio Levitano vaikų adresus. Muziejui Elvyra pristatė visą medžiagą ir liudijimus, kaip buvo išgelbėtas vienintelis žudynių Pakamponyse metu likęs gyvas žydas. Deja, po kelių apsilankymų žydų tautos atmintį saugančio muziejaus darbuotoja išgelbėto žydo vaikų ieškančiai lietuvei mokytojai pasiūlė kreiptis į... adresų biurą.
„Jiems įdomūs tik tie, kurie žydus šaudė, o ne tie, kurie gelbėjo“, – toks skaudus įspūdis liko Elvyrai Valintėlytei-Čižauskienei po bandymų papasakoti Žydų muziejui globoto ir nuo pražūties sergėto Motelio Levitano istoriją.
Mokytoja sako netroškusi jokio ypatingo statuso, tačiau vylėsi rasti bent gelbėto žydo vaikus. Sūnų ir dukrą, pagimdytus antrosios Motelio žmonos – žydaitės, kurią karo metais išslapstė Kupreliškio apylinkių žmonės.
„Dabar viešumoje daugiausia sklinda žinios apie lietuvius žydšaudžius. Tačiau kalbėti reikia ir apie tai, kad lietuviai ne tik šaudė, bet ir gelbėjo žydus“, – sakė „Atžalyno“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Rimantas Valintėlis, „Šiaurės rytams“ pasiūlęs kalbinti jo vyresnes seseris ir užrašyti tai, ką joms teko matyti bei patirti.
Apie šeimą
Mokytoja Elvyra Čižauskienė ir visą gyvenimą buhaltere dirbusi Regina Kežienė papasakojo, kad jų tėvų šeima iš Diemedžių kaimo į Spalviškių girininkijos Dvaroniškio vienkiemį atsikėlė 1938-aisiais. Tėtis Eduardas Valintėlis dirbo eiguliu, o mama Akvilina šeimininkavo namie. E.Valintėlis – kupreliškietis, kilęs iš didelės dešimt vaikų auginusios šeimos. Akvilina – Einoriuose gyvenusios Juozo ir Kazimieros Petronių dukra.
Tris vaikus turėjusiems Valintėliams Dvaroniškyje 1940 metais gimė jaunylis sūnus Rimantas. Jį ir vyriausiąją sesę Elvyrą skiria devyneri metai.
Valintėlių vaikai mokėsi Juodžionių pradinėje mokykloje. Karas šeimą užklupo, kai mažyliui Rimantui tebuvo metukai.
Daugybė dienų, praleistų miško bunkeryje ir sodybos rūsyje, vokiečių grasinimas sušaudyti, bombos sprogimo bangos žemės luitais užverstas broliukas, kurį vos atkasė sesė – tokie tų metų prisiminimai. Siaubo dienos ir naktys, kurias Valintėlių šeimai, kaip ir aplinkinių sodybų žmonėms, teko patirti, iki šiol gyvos vyresniųjų dukrų atmintyje.
Valintėliams teko išgyventi visą karo ir pokario siaubą, kurį težino tie, kam teko gyventi pamiškėje. Sovietų armijai iš Biržų vejant vokiečius, kurie traukėsi per Parovėjos kraštą, Valintėliai gyveno tarsi mūšio lauke.
Daugybė dienų, praleistų miško bunkeryje ir sodybos rūsyje, vokiečių grasinimas sušaudyti, bombos sprogimo bangos žemės luitais užverstas broliukas, kurį vos atkasė sesė – tokie tų metų prisiminimai. Siaubo dienos ir naktys, kurias Valintėlių šeimai, kaip ir aplinkinių sodybų žmonėms, teko patirti, iki šiol gyvos vyresniųjų dukrų atmintyje.
„Niekas, išskyrus Feliksą Marcinkų, iki šiol nerašė visko, kas vyko karo metu ir po jo Parovėjos krašte“, – sako Elvyra.
Pasak jos sesės Reginos, vardan tiesos kai kuriems save didvyriais laikantiems kovotojams šiandien reikėtų bent jau patylėti.
„Žmonės atmena viską, nesvarbu, kad ne viską kalba. Ne veltui kai kas, grįžęs iš Sibiro, tuoj pat grįžo atgal. Matyt, negalėjo į akis pažiūrėti likusiems gyviesiems jo „žygdarbių“ liudininkams“, – sako Regina, prisiminusi tuos, kurie kadaise iš svetimų namų nešė paskutinę pagalvę…
Anot moterų, prie miško gyvenant joms teko matyti ir maitinti visus, kurie tik belsdavosi į duris. Valgyti prašė ir ne tik gražiuoju kalbėjo dviejose barikadų pusėse kovoję raudonieji ir Lietuvos laisvę gynę partizanai, baltaraiščiais vadinti vokiečių parankiniai, sovietų „stribai“.
Duonos kepalus tėvai kartais slėpdavo po vaikų patalais, kad šeima neliktų be paskutinio kąsnio. E. Valintėliui padėti teko ir sunkiai gyvenusiai daugiavaikei savo tėvų šeimai.
Ir visą tą baisųjį metą Eduardas su Akvilina bei jų vyresnieji vaikai turėjo saugoti didelę paslaptį apie jų sodyboje ir prie jos gyvenusius žmones – iš Šiaulių koncentracijos stovyklos pabėgusius armėną, gruziną ir žudynių Pakamponyse metu per stebuklą gyvą išlikusį žydą.
Su Elvyra ir Regina Valintėlytėmis šnekėjomės Biržuose vykstant tarptautiniam projektui, kurio metu ieškota žydų tautos praeities ženklų.
Valintėlyčių pasakojimas – žydų ir lietuvių gyvenimo istorijos dalis.
Mirtininkų eisenoje – pažįstami Libarmanai
1941 metų rugpjūčio 8 dieną Biržuose buvo nužudyta 2 400 žydų – 900 vaikų, 780 moterų ir 720 vyrų.
Tokie skaičiai skelbiami minint aukų atminimą.
„Kai tėtei ko nors reikėdavo važiuoti į Biržus, jis kone visada užeidavo pas Libarmaną, kuris turėjo krautuvę prie J.Basanavičiaus ir Kilučių gatvių sankryžos. Tėtė imdavo prekių ir bargan“, – pasakoja Elvyra Valintėlytė – Čižauskienė apie Valintėlių pažintį su žydo Libarmano šeima. Krautuvės savininkas turėjo žmoną, du sūnus – studentą ir vieną jau vedusį bei sulaukusį savo vaiko.
Anot Elvyros, žydai jautę, kas jų laukia. Sykį, kai ji, dešimtmetė mergaitė, su tėčiu lankėsi parduotuvėje, Libarmanas siūlęs imti kuo daugiau prekių veltui – bargan. „Turbūt jautė, kad jam nieko nebereikės, nes žydus varė į getą Karaimų gatvėje“, – iki šiol prisimena per aštuonias dešimtis perkopusi moteris.
Tai buvo Libarmano sūnus. Jis čiupo arklį už ienų ir jį sustabdė. Mus važiavusius, kaip įprasta, geltonu eržilu įkinkytoje lineikoje, jie pažino. Tuo metu prie mūsų metėsi Libarmanienė, tiesdama ant rankų laikytą kūdikį ir šaukdama, kad gelbėtume jos anūką. Mama paleido vadeles, ištiesė rankas, tačiau vaiko paimti nespėjo. Libarmanienei į nugarą kareivis bedė durtuvą, ji baisiai suklykė ir buvo įstumta atgal į minią.
Anot Elvyros, jos tėtis tąsyk iš žydo nieko neėmęs, sakęs, kad dar už radiją nėra visko sumokėjęs. Vieną dieną, kai mažoji Elvyra su mama Akvilina Valintėliene arkliu nuo Parovėjos pusės važiavo į Biržus, dar nepasiekusios posūkio į Astravą išvydo artėjančią žmonių minią.
„Jie ne ėjo, o atrodė, kad šliaužte šliaužia, lydimi baltaraiščių ir vokiečių kareivių. Abiem rankomis prie krūtinės spausdami vaikus ėjo vyrai ir moterys, senesni žmonės garsiai verkė – matyt, žinojo, kur juos veda. Mums priartėjus, iš minios išsiveržė jaunas vyras. Manau, kad tai buvo Libarmano sūnus. Jis čiupo arklį už ienų ir jį sustabdė. Mus važiavusius, kaip įprasta, geltonu eržilu įkinkytoje lineikoje, jie pažino. Tuo metu prie mūsų metėsi Libarmanienė, tiesdama ant rankų laikytą kūdikį ir šaukdama, kad gelbėtume jos anūką. Mama paleido vadeles, ištiesė rankas, tačiau vaiko paimti nespėjo. Libarmanienei į nugarą kareivis bedė durtuvą, ji baisiai suklykė ir buvo įstumta atgal į minią.
Jie visi ėjo toliau – slinko kaip mumijos, nesulenkdami kojų... To pamiršti neįmanoma... Minia pasuko Astravo keliu, vedančiu į Pakamponis... Mes su mama abi verkdamos pavažiavome dar į Biržų pusę, paskui apsukome arklį ir „zovada“ grįžome namo. Viską, ką teko matyti, papasakojome tėtei“, – prisimena Elvyra.
Motelis Levitanas iš miško grįžo pas savo šeimą
Pas eigulį buvo vienas kambarys miško darbininkams. Juo naudotis tekę ir Moteliui Levitanui, užsiėmusiam miško prekyba. Jam priklausę namai stovėję Vilniaus ir S.Dagilio gatvių kampe. Tuo metu, kai Valintėlių moterys grįžo su baisia žinia, Motelis Levitanas buvo miške.
„Tėtis bėgo į mišką, kad pasakytų, kas dedasi. Motelis atėjo su tėte į sodybą ir pasakė grįžtantis į Biržus. Jeigu jo šeimos nebebus, jis tarė grįšiantis pas mus, o jei artimieji dar gyvi, jis gulsiantis į kapą kartu su jais“, – pasakojo Elvyra.
Anot Elvyros, jų žiniomis, vokiečiai laukė, kol į getą susirinks pilnos šeimos, kad neliktų nė vieno gyvo. Motelis savo artimuosius rado dar gyvus – juos sušaudė paskutiniame egzekucijos etape. Į žudynių vietą vedė visą šeimą – mirti ėjo vyras, žmona ir trys ar keturi jų vaikai.
„Jau buvo pavakarys, mirti pasmerktųjų buvo trys eilės. Motelis stovėjo pirmoje eilėje prie duobės. Kaip vėliau jis Valintėliams sakė, net ne duobės, o negyvų žmonių kalno, kurį vėliau mindyti buvo vežami ūkininkai su arkliais.
Baltaraiščiai lietuviai ir vokiečiai kareiviai aukas šaudė serijomis. Paleidus pirmą šūvių seriją Motelis net nesužeistas krito ant lavonų krūvos. Ant jo krito visi kiti šūvių pakirsti žmonės. Pasibaigus šaudymui niekas to negyvų žmonių kalno nesaugojo. Motelis pasakojo, kad kruviną darbą atlikę egzekutoriai už krūmų susėdę gėrė. Iš žudynių vietos budeliai išvyko vėlai naktį.
Tada jis išsikapstė iš negyvėlių krūvos ir dešine keliuko puse nuropojo iki ūkininko namelio. Užėjęs pas tą žmogų Motelis paprašė jį perrengti ir po to grįžo pas mus. Mūsų sodyba buvo pamiškėje. Tuo metu mes krovėme šieną ir pamatėme kažką iš miško mojant. Tėtis sakė, kad reikia eiti žiūrėti, o mama šaukė neiti ir liepė saugotis. Iš miško išlindęs žydas Motelis prašė – padėkite man, leiskite man išgyventi... Taip visą karą jis pas mus ir praleido“, – pasakoja Elvyra Valintėlytė- Čižauskienė.
Gyvenimas saugant žmogų
Moterys žino, kad žydus slėpusios šeimos rizikavo gyvybe. Jų šeima taip pat galėjo būti sušaudyta, jei kas nors būtų sužinojęs apie slapstomus žmones. Be Motelio, Valintėlių pagalba naudojosi iš koncentracijos stovyklos pabėgę armėnai Abramianas ir Sarkisjanas. Buvę ir daugiau besislapsčiusių vyrų.
Anot Elvyros ir ketveriais metais jaunesnės jos sesės Reginos, Motiejumi jų vadintas žydas Motelis Levitanas nuolat visko bijojęs ir laikydavęsis arti sodybos arba būdavęs gryčioje, tvarte, kituose pastatuose.
Valintėlių vaikai žinojo, kas yra paslaptis ir kokia gali būti brangi jos kaina.
Elvyra ir Regina pasakojo nutikimus, kaip joms vienoms ir su tėvais ne sykį teko slėpti Motelį, sodyboje netikėtai pasirodžius baltaraiščiams ar apie „įnamį“ nežinantiems svetimiems žmonėms.
Elvyra ir Regina pasakojo nutikimus, kaip joms vienoms ir su tėvais ne sykį teko slėpti Motelį, sodyboje netikėtai pasirodžius baltaraiščiams ar apie „įnamį“ nežinantiems svetimiems žmonėms.
Pamiškės sodybų kaimynai viską žinojo, jie patys padėjo besislapstantiems, tačiau kitų pasirodymas galėjo būti lemtingas šeimai.
Seserys pasakoja, kaip smalsumo vedamas Motelis užsižiūrėjo į naują jų ūkio pagalbininkę ir įkrito į daržinėje buvusią skylę, skirtą pašarui mesti. Jį tekę slėpti ir paguldžius ant lovos virvių bei užklojus čiužiniu, ir į duonkepę krosnį kišti…
„Kai tėvai buvo išvažiavę į laidotuves Kupreliškyje, Motelis buvo viename mūsų namų kambaryje. Mes, vaikai, buvome sargyboje. Tik matom – per laukymę ateina baltaraiščiai. Motelis puolė į virtuvę ir šoko prie duonkepės krosnies. Visa laimė, kad ji buvo ataušusi. Žiūrim, Motelis sulindo į duonkepę iki pusės, o jo užpakalis liko tabaluoti. Sukišom šiaip ne taip tas jo kojas, aš užtraukiau prie krosnies buvusią užuolaidą ir šalia jos ėmiau skalbti drabužius. Atėję baltaraiščiai klausia, ar nėra banditų, o mes drebam, kad tik tas Motiejus (Motelis) nesubrazdėtų“, – kalba Elvyra.
Valintėlių vyresnėliai vaikai nešdavo tėvų paruoštą valgį į klojimą, į gilius nendrėmis apaugusius griovius. Ant krepšio su maistu būdavo prikrauta žolės. Po kuriuo krūmu padėti valgį, pasakydavo tėtis. Maistą iš namų tekdavo nešti armėnams ir kitiems, nes Motelis dažniausiai būdavęs Valintėlių namuose.
Palikuonių dėkingumo nepajuto
„Nors dėl Motelio daugiausiai rizikavome, dėkingumo dėl to sulaukėme mažiausiai“, – sako Elvyra, kuriai, jau karui praėjus, teko bandyti ieškoti išgelbėtojo Motelio artimųjų. Dar Eduardui ir Akvilinai Valintėliams gyviems esant, jų vaikus daugelis skatino papasakoti apie žmones gelbėjusius savo tėvus. Tačiau ne noras įgyti gelbėtojų statusą skatino jaunuosius Valintėlius bandyti papasakoti vienintelio žydų žudynių metu likusio gyvo ir lietuvių šeimos per karą slėpto Motelio Levitano istoriją.
Mokytoja Elvyra sako tikėjusi, kad Motelio vaikams bus įdomu išgirsti savo tėvo istoriją. Todėl jų ir ieškojo.
„Kad senasis Motelis jautė dėkingumą, žinau. Jis po karo dirbo Biržuose ir iš kalėjimo išgelbėjo mūsų tėtį, neteisingai apkaltintą Paškučių girininkijos pinigų atidavimu partizanams. Vėliau jis vedė žydaitę, kurią slapstė kupreliškiečiai, su ja susilaukė vaikų, išvažiavo į Kauną. Gyvendamas su šeima viename kambaryje senasis Motelis siūlėsi net miegoti ant grindų, kad galėtų priimti gyventi Kaune besimokiusį mano sūnų.
Kaune Motelio dukra Golde dirbo sesele pirmojoje tarybinėje ligoninėje, o sūnus Bolis apie 1974 metus jau buvo išvažiavęs į Izraelį. Kai mirė tėvas Motelis (motina jau buvo mirusi anksčiau), į Izraelį išvyko ir Golde. Jų rasti taip ir nepavyko. Nors kelis kartus vykome į Žydų muziejų, pateikėme visą prašomą medžiagą, rašėme Emanueliui Zingeriui, tačiau viskas veltui. Jiems reikia tų, kurie žydus šaudė. Kurie gelbėjo, jiems neįdomūs. O juos gelbėjo tai ne tik mūsų šeima, bet visi pamiškės gyventojai“, – sako Elvyra, kuriai pritaria sesuo Regina.
Lyg pažeminimą moterys mini Žydų muziejaus darbuotojos paskutinį siūlymą kreiptis į adresų biurą ir taip susiieškoti Motelio Levitano vaikus.
Padėka Lietuvai ir žmones gelbėjusiems lietuviams
Ne tik Valintėlių vaikai, bet ir karo metais Parovėjos pamiškėse gyvenusios šeimos gali pasakoti apie lietuvių gelbėtų armėnų padėką. Elvyrai teko patirti ir artimiesiems perduoti armėno bei jo artimųjų organizuotą Lietuvos pagerbimą mokytojai su ekskursija viešint Jerevane. Moteris pasakoja apie jos sutikimą su glėbiu gvazdikų, apie siūlymą visai lietuvių ekskursijos grupei dalyvauti Sarkisjano jaunesniojo sūnaus vestuvėse, apie namą, kurio vienas kambarys, pasak šeimininkų, visada skirtas lietuviams, apie vestuvių metu Lietuvai skirtą valandą.
„Mums armėnas yra brangesnis už auksą“, – nuo pagarbos apstulbusiai p. Elvyrai pasakė išgelbėtojo armėno bičiulis.
Lietuvoje gyvenęs ir į Biržus atvykęs kitas armėnas su žmona Vale visada aplankydavo savo gelbėtojus.
O sykį abu išgelbėtieji armėnai į Biržus atvyko automobiliais su šeimomis.
„Jie dėkojo ne tik mums – važiavo į pamiškę, lankė kiekvieną jiems padėjusią šeimą. Suaugusiems ir vaikams bučiavo rankas ir kojas“, – jaudindamasi pasakojo Valintėlių dukra.
Eduardas ir Akvilina Valintėliai po karo gyveno Papilyje. Girininko darbo netekęs Eduardas dirbo universalinėje parduotuvėje, Akvilina – jų namuose įrengtame Papilio knygyne.
Senatvės sulaukę Valintėliai įsikūrė Biržų mieste, kur gyveno jų vaikai. Eduardas mirė 1991-aisiais, Akvilina paskui vyrą iškeliavo po ketverių metų.
