Jie ateidavo vakarais. 15 minučių – daugiausia, ilgiau neužtrukdavo. Tada ateidavo kitas. Margarethe W. prisimena apie tuos vakarus visą savo gyvenimą. Ėjo 1943-ieji, jai buvo 25-eri ir ji buvo Buchenvaldo koncentracijos stovyklos kalinė.
Margarethe buvo viena iš 16-os moterų dešimčiai tūkstančių vyrų, „13-asis numeris“. Lageryje ji turėjo ypatingą funkciją – teikti vyrams „paslaugas“. Moteris buvo priversta užsiimti prostitucija. Jos klientais buvo ne prižiūrėtojai esesininkai, o kaliniai.
Sutikimas daugeliui išgelbėdavo gyvybes: istoriko Roberto Sommerio duomenimis, visos moterys, įtrauktos į viešnamių sistemą, išgyveno.
Idėja įsteigti viešnamius lageriuose kilo pačiam H.Himmleriui. Idėjos esmė buvo ne padaryti ką nors gero įkalintiems vyrams, kuriuos marino badu, vergiškai išnaudojo, kankino ir žudė. SS reichsfiureris norėjo tiesiog pakelti jų darbo našumą.
Iš pradžių, kai konclagerių viešnamių sistema 1942 m. buvo sukurta, moterys į juos būdavo vežamos iš Ravensbriuko koncentracijos stovyklos, vėliau imtos atrinkinėti ir iš kitų lagerių. Dažniausiai tai būdavo vokietės, nes žydės netiko dėl rasinių sumetimų.
Esesininkai pirmiausia šiam „darbui“ parinkdavo „profesionales“, tai yra tas, kurios dar iki arešto užsiėmė prostitucija ar būdavo įtariamos tuo. Vėliau eilė atėjo ir toms, kurios būdavo įtariamos „gėdingais“ santykiais su lenkų ar sovietų karo belaisviais ar žydais.
Moteris galėjo ir pati pareikšti sutinkanti „savanoriškai“ teikti seksualines paslaugas vyrams. Tada ji galėjo tikėtis didesnio maisto davinio, reguliarios medicininės priežiūros, apsaugos nuo smurto ir atleidimo nuo sunkaus fizinio darbo.
Žinoma, kaip pažymi autorius, savanorišku tokį pasiryžimą konclagerio sąlygomis pavadinti negalima. Sutikimas daugeliui išgelbėdavo gyvybes: istoriko Roberto Sommerio duomenimis, visos moterys, įtrauktos į viešnamių sistemą, išgyveno. Tiesa, kelios vėliau žuvo, kai iš priverstinių prostitučių buvo pervestos tarp paprastų įkalintųjų.
„Klientų“ vizitai pas moteris buvo griežtai reglamentuoti. Vyrus iš pradžių apžiūrėdavo gydytojas, o pačiam lytiniam aktui būdavo skiriama ketvirtis valandos. Tai, kas vykdavo kambaryje, per specialų langelį stebėdavo prižiūrėtojas.
„Daugelis vyrų išnaudodavo šią galimybę, kad dar kartą, galbūt paskutinį, pabūtų greta moters, pakalbėtų su ja, patirtų fizinį artumą“, – rašo straipsnio autorius.
Tik maždaug 1 proc. konclagerių kalinių bent kartą lankėsi šiuose viešnamiuose, mano R.Sommeris. Tokia „paslauga“ dažniausiai naudodavosi „privilegijuotųjų“ luomui priklausę ir ant aukščiausių lagerio hierarchijos laiptelių stovintys kaliniai. Apsilankymu pas prostitutę jie būdavo apdovanojami už gerą darbą. Vizitas kainavo dvi reichsmarkes ir iš esmės būdavo neįperkamas paprastiems kaliniams. Leidimo apsilankyti viešnamyje lagerio vadovybės reikėdavo prašyti raštu.
„Konclagerių viešnamių sistema buvo iškrypėliškos SS strategijos, kuria siekta pažeminti įkalintuosius, dalis. Darbo našumą buvo galima pakelti pagerinus maitinimą ir buities sąlygas, tačiau H.Himmleriui to nereikėjo. Kai vyrai ėjo į viešnamį ir būdavo stebimi proceso metu, jie jautėsi pažeminti esesininkų akyse. Be to, jie tapdavo moterų seksualinio išnaudojimo bendrininkais. Moterų situacija buvo dar siaubingesnė – jos tapo ir esesininkų, ir nuteistų vyrų aukomis“, – rašo A.Fuhreris.
Ilgą laiką prievartinės prostitucijos koncentracijos stovyklose tema buvo neliečiama. Tik praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį tokios moterys, kaip Margarethe W., pradėjo kalbėti apie savo patirtį. Jų kančios niekada nebuvo oficialiai pripažintos, joms niekada nebuvo sumokėta jokių kompensacijų. Dar 1966-aisiais viena moteris Vakarų Vokietijoje kreipėsi į teismą dėl kompensacijos, tačiau ieškinys buvo atmestas, nes teismas nusprendė, kad jau baigėsi senaties terminas.
