Krašto apsaugos ministerija šiemet ypač daug dėmesio skyrė įvairių istorinių sukakčių minėjimui, tačiau antradienį Vilniaus atgavimo ministerija neminės.
Istorikas Algirdas Jakubčionis mano, kad tai – teisingas sprendimas. Jo teigimu, šią keistą dieną švęsti nelabai yra ko, tačiau paminėti verta: „Švęsti reikia tas dienas, per kurias atsitinka kažkas tokio, o minėti čia galime tai, kad tą dieną gavome tai, kas mums ir priklausė.“
Mano supratimu, tokias datas reikia minėti solidžiai, bet nebūtina eiti į gatves.
Tuo labiau dėl to, pabrėžia istorikas, kad šiemet sukanka ne apvalus sukakties jubiliejus, o 75-osios metinės.
Istorikui nesuprantama, kodėl per šį minėjimą reikia dėti vainikus ant karių kapų ir rengti Mišias, nes 1939 m. spalio 27-28 dienomis atgaunant Vilnių nežuvo nė vienas Lietuvos karys, o tik buvo perpjautas užtvaras, kurio kitoje pusėje stovėjo sovietų kariai.
„Vaikščiojimas su deglais man taip pat kelia neigiamas asociacijas, nes mes visi mokėmės Vokietijos istoriją. Mano supratimu, tokias datas reikia minėti solidžiai, bet nebūtina eiti į gatves. Jei tai valstybei svarbi data, tai ir renginius turi organizuoti valstybės institucijos: Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė“, – teigė A.Jakubčionis.
Taip pat skaitykite: Rimvydas Valatka: Laisvės nuo „Gazprom“ dujų vamzdžio diena
Vilnius mūsų, o mes – rusų
Istorikas primena, kad Vilniaus atgavimas 1939 m. kartu buvo ir Lietuvos okupacijos pradžia, mat kartu su Vilniumi Lietuva „gavo“ ir 20 tūkst. sovietų karių.
„Esmė tos sutarties, pagal kurią Lietuva atgavo Vilnių, paprasta – kartu Lietuva privalėjo dislokuoti savo teritorijoje 20 tūkst. sovietų karių. Tai iš esmės ir buvo situacija, kuri apibrėžiama banaliu posakiu: „Vilnius mūsų, o mes – rusų“. Iš esmės susiformavo tądien ta situacija, kad mes pradėjome prarasti savo valstybingumą“, – priminė A.Jakubčionis.
Tai iš esmės ir buvo situacija, kuri apibrėžiama posakiu: „Vilnius mūsų, o mes – rusų“. Iš esmės susiformavo tądien ta situacija, kad mes pradėjome prarasti savo valstybingumą.
Anot jo, atsisakyti pasirašyti sutartį su Sovietų Sąjunga Lietuvai tuomet irgi nebuvo kaip, nes tai būtų reiškę, kad ji atsisako Vilniaus kone visiems laikams. Be to, jei būtų atsisakoma pasirašyti sutartį, tai, ko gero, sovietai būtų savo karius į Lietuvą įvedę jėga.
„Suomija atsisakė ir sovietai užpuolė ją. Prasidėjo Žiemos karas. Realiai, matyt, situacija būtų tokia, kad Sovietų Sąjunga būtų karine jėga užpuolusi Lietuvą. O paskui nežinia, ar tas Vilnius būtų prijungtas prie Lietuvos. Gal nebent dėl to, kad supriešintų mus su organiškai nekenčiamais lenkais, Stalinas būtų Vilnių jungęs prie Lietuvos. O gal ir būtų atidavęs Baltarusijai. Tai juk buvo vienas iš grasinimų“, – teigė jis.
Sutartį pristatė kaip laimėjimą
Nors 1939 m. spalio 10 dienos sutartis dėl Vilniaus atgavimo ir sovietų karių dislokavimo Lietuvai buvo sovietų primesta, tuometė valdžia ją pristatė kaip didžiulę pergalę. Vilniaus atgavimo diena tapo didžiule švente, o apie valstybingumo praradimą įsileidžiant į šalį svetimą kariuomenę buvo apdairiai nutylima.
Kalbėdamas tautai prezidentas Antanas Smetona tuomet tvirtino, kad Sovietų Sąjunga visada buvo ir visada bus Lietuvai draugiška valstybė ir dėkojo jai už sugrąžintą sostinę.
Iš tiesų, pasak A.Jakubčionio, prezidentūroje tuo metu vykdavo aktyvūs svarstymai, kur Lietuvai geriau atsidurti – po Vokietijos ar po sovietų sparneliu.
„Logika buvo tokia, kad vokiečių bijojo dėl germanizacijos, dėl to, kad jų kultūra aukšta ir tvarka griežta. Tuo tarpu ruso buvo baiminamasi mažiau, nes jų priespaudoje Lietuva jau buvo ir rusai lietuvių nesurusino. Tokie svarstymai buvo ir tai rodo, kad politikai rinkosi, ką daryti. Kita vertus, jie nesuprato, kuo skiriasi Rusija nuo Sovietų Sąjungos“, – priminė A.Jakubčionis.
