Pastaruoju metu vis daugiau svarstoma, kaip reformuoti vaikų globos namų sistemą, taip pat egzistuoja įvairios savanoriavimo ir materialinės pagalbos iniciatyvos, tačiau akivaizdu, kad tūkstančiai vienišų vaikų Lietuvoje tebeauga ne itin nuo sovietmečio pasikeitusiomis sąlygomis. Tad kokios tos sąlygos buvo sovietų okupacijos metais?
Lietuvos TSR pamažu buvo įsteigti šešeri sutrikusio vystymosi kūdikių globos namai.
Kūdikių namai – bene pažeidžiamiausios, labiausiai rūpesčio ir dėmesio reikiamos visuomenės dalies globos įstaigos. Lietuvos TSR pamažu buvo įsteigti šešeri sutrikusio vystymosi kūdikių globos namai, išsidėstę skirtingų regionų centruose: Vilniuje, Kaune, Giruliuose, Panevėžyje, Šiauliuose ir Alytuje. Čia augo sovietinės valstybės valiai palikti fizinę, protinę negalią turintys ar sveiki, sutrikusio vystymosi kūdikiai iki 4–5 metų amžiaus. Panagrinėsime vieną iš šių globos įstaigų – Žolyno gatvėje stovėjusius Vilniaus kūdikių namus ir jų veiklą vėlyvuoju sovietmečiu. Išlikęs šios įstaigos archyvas (1966–1990) (1) leidžia atsakyti į daug klausimų: kas ir kaip dirbo, gyveno, kas ir kaip augo, kas vyko kūdikių namuose, kaip jie atrodė, kokios moralinės normos vyravo ir kokios perspektyvos laukė čia patekusių kūdikių. Atsakymai į šiuos klausimus – šiurpoki.
Žinoma, dažnai priežastys, kodėl vyravo toks požiūris ir elgesys su bejėgiais, faktiškai jokiomis teisėmis neapsaugotais vaikais, glūdi giliau – demoralizuotame visuotinės beprasmybės ir skurdo gyvenime. Tačiau sovietinės kasdienybės vaizdai būtent šiuose namuose mums pasakoja ne tik apie anuometinę visuomenę, bet leidžia susidurti ir su iki šiol, deja, besivelkančių darbo kultūros, atsakomybės ir empatijos stokos, požiūrio į neįgaliuosius, likimo valiai paliktus ir pagalbos reikalingus, socialinės politikos tradicijų ištakomis ir įsišaknijimo sąlygomis.
Kūdikių namai: kas patekdavo?
Sovietiniam laikotarpiui Lietuvoje įpusėjus, globos įstaigoms atiduodami kūdikiai nebebuvo karo ar represijų politikos aukos, taip pat retai – našlaičiai. Nuolat perpildyti kūdikių namai – tai kitusių moralės normų, įpročių, socialinės valstybės politikos, šeimos struktūros padarinys. Dažniausiai kūdikių namų globotiniais dėl ribotos ir nepakankamos socialinės pagalbos, taip pat nepalankaus visuomenės ir pačių tėvų požiūrio tapdavo neįgalūs ir vienišų motinų vaikai. Kita globotinių grupė – vaikai, kurių tėvams atimtos tėvystės teisės.
Tačiau kūdikių namai nebuvo vien paliktų, atimtų vaikų ar našlaičių globos vieta. Darželių sistema nebuvo pakankamai išplėtota ir patogi, institucijų funkcijos buvo išskydusios ir dėl to traktuojamos lanksčiai, vaikams prižiūrėti ir auklėti buvo sureikšmintas sovietinės tėvynės autoritetas (2), todėl kūdikių namai neretai tapdavo ir laikinos globos vieta. Jie galėdavo būti išeitis šeimai, kuriai vaikai laikinai pavirsdavo našta. Pavyzdžiui, maždaug trečdalis iš Vilniaus kūdikių namų išvykstančių vaikų grįždavo atgal į savo biologinę šeimą (3). Taip pat pasitaikydavo, kad tėvai laikinai vaikus atiduodavo į kūdikių namus pavasario ir vasaros mėnesiais (4).
Sovietinėje sistemoje, kurios socialinė politika buvo stipriai orientuota į institucinę globą ir aktyvų valstybės vaidmenį, kūdikių globos įstaigų padėtis visu sovietiniu laikotarpiu esmingai nesikeitė. Įstaigose tvarkytasi kaip sugebėta, praktiškai atskaitomybė buvo formali ir tvarka čia dešimtmečiais išliko nepakitusi. Perestrojkos metais būta iniciatyvų steigti nedidelius šeimos tipo vaikų namus (5), tačiau kūdikių namų Lietuvoje (nors ir tikėtasi) pertvarkos nepasiekė. Kad ir kaip būtų keista, jau anuomet svarstytas šeimos tipo vaikų globos modelis nepriklausomoje Lietuvoje pradėtas įgyvendinti tik prieš kelerius metus.
Kūdikių namai Vilniuje
Į Žolyno gatvę Vilniaus kūdikių namai buvo perkelti 1966 m. Jie įsikūrė miškų apsuptyje, atokiau nuo miesto, izoliuotoje vietoje. Artimiausia viešojo transporto stotelė buvo už dviejų kilometrų. Dviejų aukštų ir dviejų korpusų kūdikių namų pastate taip pat veikė siuvykla, virtuvė ir skalbykla. Visos patalpos, taip pat ir pagalbinės, buvo ankštos, todėl vaikų grupių kambariai neatitiko net sovietinių gyvenamojo ploto reikalavimų. Įstaigoje stovėjo 180 lovų, o vaikų skaičius varijuodavo nuo 170 iki 230 vienu metu, todėl kūdikių namai buvo nuolat perpildyti. Ypač vietos imdavo trūkti pavasarį, nes daugiausia naujagimių į kūdikių namus būdavo atiduodama pavasario mėnesiais (pradedant vasariu), mat tuo metu ir šiaip būdavęs didžiausias gimstamumas (6).
Įstaigoje stovėjo 180 lovų, o vaikų skaičius varijuodavo nuo 170 iki 230 vienu metu
1986 m. kūdikių namai buvo pertvarkyti į specialiuosius kūdikių namus vaikams su organiniais pakenkimais ir centrinės nervų sistemos sutrikimais. Tačiau nepaisant formalių skyrių ir personalo pasikeitimų, praktiškai skirtingiems skyriams (psichoneurologiniam, pediatriniam, o vėliau – logopediniam) priklausiusių kūdikių slaugymas ir gydymas nesikeitė, o dėmesio vaikams tik vis labiau trūko.
Lovų, kėdžių, stalų, rūbų, indų, žaislų, maisto stygius buvo šių namų kasdienybė, tačiau tai nereiškia, kad jie buvo menkai finansuojami. Finansavimo pakako, lėšų net likdavo – tą pastebėdavo patys vyriausieji gydytojai, tačiau trūkstamų daiktų nebūdavo galima nusipirkti dėl riboto leidžiamo įsigyti daiktų kiekio ir griežtų nurodymų, iš kokių parduotuvių kūdikių namai gali pirkti prekes. O šiose parduotuvėse dažnai reikiamų prekių nebuvo ar jų būdavo nepakankamai (7). Kita vertus, personalas labai dažnai ir ne mažais kiekiais vogdavo. Vagysčių mastai buvo tokie, kad ilgainiui visi grupės vaikai valgydavo vienu šaukštu, sėsdavo ant vieno naktipuodžio ar būdavo šluostomi vienu rankšluosčiu.
1989 m. patikrinimo akte surašyti trūkumai rodo siaubingą patalpų vaizdą: trupančios ir varvančios sienos, didelė nešvara – neplaunami tualetai, virtuvė, nešvarūs, apdužę indai, neskalbta, sena patalynė, tragiškas reikalingų daiktų trūkumas (nuo kėdžių ir stalų iki švirkštų ir šaukštų), maisto produktai sandėliuose suversti, vamzdžiai surūdiję, kanalizuojamas vanduo dažnai paplūsdavo ant grindų (8). Kita vertus, palaikyti švarą trukdydavo ir valymo priemonių stygius. Pavyzdžiui, 1971 m. rašoma, kad sudužo chloro skiedinio (kuriuo turėjo būti plaunami žaislai, naktipuodžiai ir pan.) indas ir nebuvo kuo jo pakeisti (9). Nešvara ir netvarka egzistavo ir dėl patalpų dydžio, personalo trūkumo, kūdikių specifikos. Dokumentuose rašoma, kad čia augantys vaikai iki 1,5 metų nesiprašo ant puodukų, taigi „krauna“ į kelnes, o tas, ką „prikrauna“, drimba ant grindų. Buvo teisinamasi, esą išmatų neįmanoma visiškai išvalyti, tad patalpos būdavo nuolat apterštos. Žinoma, tai sukurdavo palankią terpę plisti įvairioms ligoms.
Labai skurdus buvo ir Vilniaus kūdikių namų interjeras. Ant sienų kabojo sienlaikraščiai ideologinėmis, politinėmis, gamybinėmis, ateistinėmis, teisinėmis temomis, satyriniai piešiniai ir straipsniai. Trūko baldų, žaislų, užuolaidų – bet ko, kas galėtų nors kiek pagyvinti ir padaryti jaukesnį gyvenimą šiuose namuose. Juose tvyrojo cheminių valymo priemonių, išmatų, maisto ir rūkalų kvapas. Medicinos seserų ir auklėtojų rūkymo taip ir nepavyko įveikti, todėl prirūkytos patalpos (laiptinė, koridorius, vonia, vaikų persirengimo kambariai, veranda) minimos visu kūdikių namų gyvavimo laikotarpiu. 1989 m. pasitaikė atvejis, kai vietoj peleninės auklėtojos naudojo vaikišką batuką (10), o dokumentuose buvo nuolat skundžiamasi, kad vaikiškos aprangos ir batų ypač trūksta.
Personalas
Iki 1986 m. Vilniaus kūdikių namuose dirbęs ne ūkinės dalies personalas (sanitarės, medicinos seserys, gydytojos) privalėjo turėti nors kokį medicininį išsilavinimą (galėjo būti baigti tik kursai). Vėliau medicinos seserys pakeistos auklėtojomis, kurioms nebuvo taikomi jokie išsilavinimo reikalavimai. O pedagoginį išsilavinimą turintys darbuotojai abiem atvejais dirbdavo labai retai.
Iki pertvarkos pareigos personalui buvo paskirstytos taip: sanitarės daugiausia turėjo rūpintis švara, medicinos seserys – vaikus sverti, matuoti, prižiūrėti, slaugyti, rengti užsiėmimus, gydytojos – rūpintis vaikų sveikata, jei reikia, skirti gydymą. Po 1986 m. pertvarkos auklėtojoms teko auklėtojų, medicinos seserų ir sanitarių pareigos. Taip darbo krūvis joms, žinoma, buvo patrigubintas. Personalo, ypač jaunesniojo (sanitarių ar medicinos seserų, auklėtojų), nuolat trūkdavo (pavyzdžiui, 1980 m. iš 217 etatų užpildyti buvo 206, o juos dirbdavo tik 137 žmonės, įskaitant administraciją, virėjas, ūkvedį ir t. t. (11). Medicinos seserys ir auklėtojos dirbdavo po du ir daugiau etato naktimis ir dienomis. Niekas dirbti šiuose namuose nenorėjo, tad darbuotojos dažnai keisdavosi: pabėgdavo, pereidavo į kitas darbovietes, ištekėdavo ir išvykdavo, taip pat, nors ir retai, būdavo atleidžiamos dėl pravaikštų ar smurtavimo prieš vaikus, vagysčių ir pan.
Nemažai dirbusiųjų pasižymėjo nerūpestingumu, grubumu, smurtavimu. Neretai vaikai būdavo smarkiai sumušami, pasitaikydavo itin žiaurių atvejų, kai kūdikiai buvo mušami lazda ar batu. Štai pranešime apie vieną iš daugelio smurto atvejų rašoma: „1983 m. rugsėjo mėn. 17 d. 10 val. ryto m/s Genytė dirbanti 6 gr. savo auklėtinį E. R. paėmusi už vienos rankos pakėlė ir trenkė į sudedamąsias duris [...]. Vaikas galva taip smarkiai trenkėsi į duris, kad net susvyravo, o durys suskambėjo ir sujudėjo, lyg tai į jas kas trenktų su kokiu nors kietu daiktu“ (12). Paprastai tokių veiksmų priežastys būdavo vaikų nepaklusnumas ir auklėtojų susierzinimas. Dokumentuose užfiksuotas toks minėtos medicinos sesers Genytės pasiaiškinimas: „Š.m. rugsėjo 17 d. R. E. gulėjo ant kilimo ir suposi. Aš E. bent keturis kartus liepiau atsistoti, bet jis manęs neklausė. Įpykusi, pagriebiau jį ir sodinau ant kėdutės, tuo metu trenkusi į sieną“ (13). Vis dėlto tokie poelgiai retai tapdavo priežastimi atleisti iš darbo.
Skaitant archyvinę medžiagą nepalieka įspūdis, kad darbui pasišventę darbuotojai šioje įstaigoje sudarė mažumą.
Skaitant archyvinę medžiagą nepalieka įspūdis, kad darbui pasišventę darbuotojai šioje įstaigoje sudarė mažumą. Kadangi personalo trūko, neretai buvo įdarbinamos vienišos motinos ir pensininkės (14). Dėl to kildavo problemų, nes tarp vienišų moterų dažniau pasitaikydavo ne itin moralių asmenybių, linkusių į girtuok¬liavimą ir abejingumą vaikams, o vyresnio amžiaus moterims būdavo sunku atlikti savo pareigas. Taip pat pasitaikydavo darbuotojų, kurios pačios buvo atidavusios savo vaikus į kūdikių namus ar čia juos augindavo. Tad akivaizdu, kad į šį darbą priimdavo bet ką, ir nenuostabu, kad budėjimų ir patikrų ataskaitose nuolat kartojosi tokie pastebėjimai: vaikai mušami, praleidžiamas vaikų maitinimas, užsiėmimai rengiami blogai, mankštos nevedamos, nuolat vagiami šaukštai, vystyk¬lai, kūdikių namuose darbuotojos skalbia savo rūbus, maudosi pačios, sergantys vaikai neslaugomi ir t. t. Nereta ir tokių auklėtojų aprašymų: „su vyriškiu sėdi, chalatas purvinas, dvokia alkoholiu“ (15).
Darbuotojos nuolat skųsdavosi per dideliu krūviu ir per mažu atlyginimu, reikšdavo nepasitenkinimą dėl darbo su kūdikiais, kuriam medicinos mokyklos neruošia. Kai per vieną posėdį medicinos seserys imtos kritikuoti dėl grubaus elgesio su vaikais ir visiško nesirūpinimo jais, viena iš seserų atšovė, „kad vaikų nemyli ir išvis nenori su jais dirbti“ (16).
Vilniaus kūdikių namuose vešėjo ir kitas tipiškas to meto įprotis – vagystės. Darbuotojos vogdavo bendradarbiaudamos ir viena kitą dangstydamos. Vis dėlto sučiuptas darbuotojas galima išskirti į dvi grupes. Vienos nejautė gėdos ir teisindavosi, kad „visi taip daro“ (pavyzdžiui, dėl vaikiškų drabužių vagystės sugautos darbuotojos sakė, kad „dar be mūsų visi ima tik jų nesugavo“ (17), o kitos apgailestaudavo, prašydavo atleidimo ir prisiekinėdavo daugiau niekada taip nedarysiančios. Pastebėtina, kad abiem atvejais sučiuptos moterys save suvokdavo kaip nepakaltinamas. Jos savo veiksmus aiškindavo taip, tarsi jie atlikti neturint kitos išeities arba aptemus protui. Atrodo, kad vogimas iš kūdikių namų buvo suvokiamas ne kaip vaikų apiplėšinėjimas, o kaip visiems priklausančio valstybės turto pasiėmimas, todėl lengviau pateisinamas.
Vilniaus kūdikių namuose vešėjo ir kitas tipiškas to meto įprotis – vagystės.
Kūdikių namų darbuotojų darbo sąlygos buvo nepavydėtinos ir per visą aptariamą laikotarpį beveik nesikeitė. Nuo autobusų stotelės iki kūdikių namų moterims du kilometrus tekdavo eiti pėsčiomis, todėl pasitaikydavo užpuolimų. Kartais darbuotojos apsikuldavo ir tarpusavyje18. Atskiras meniu personalui atsirado tik 1988 m., iki tol jis valgydavo tą patį, ką ir vaikai – daugiausia pertrintą maistą. Kūdikių namų darbuotojoms iki 1989 m. nebuvo skirtas nė vienas butas, tad jos dažnai turėdavo gyventi bendrabučio kambariuose po keturias, o tos, kurioms neužtekdavo vietų ir ten, gyveno kūdikių namų verandoje. Privatumo nebuvo faktiškai jokio. Tai atsiliepdavo ir vaikų priežiūrai. Ataskaitose šalia įrašytų pastabų apie auklėtojas, kurios „užsidarydavo su berneliu į namelį“ (19) arba naktinių budėjimų patikros metu būdavo aptinkamos su vyru, minimi vieni lauke ar kambariuose palikti, neslaugomi, nepervystyti, nepamaitinti vaikai.
Be tiesioginio darbo su vaikais, darbuotojos turėjo lankyti įvairias kūdikių namuose rengiamas profesines ir ideologines konferencijas bei paskaitas, kurios buvo pristatomos kaip kvalifikacijos kėlimas. Joms taip pat tekdavo dalyvauti tokiose veiklose kaip šaškių turnyrai, rankdarbių parodos ar vieši profesinės literatūros skaitymai. Būdavo organizuojamos ekskursijos į kūdikių namus kitose sovietinėse respublikose (pavyzdžiui, Ukrainoje), o socialistines darbo lenktynes laimėjusios auklėtojos gaudavo kelialapių į Maskvą ar poilsiui Palangoje. Tačiau darbo sąlygos, mažas atlyginimas, beprasmės, daug laiko atimančios veiklos, konferencijos, paskaitos ir jokių geresnio, privatesnio gyvenimo perspektyvų, darbuotojų nenorą dirbti tik skatino.
Aplaidumas, nuolatinės pravaikštos, miegas darbo metu galėjo brangiai kainuoti, ypač neįgaliųjų grupėse, kur vaikams pasitaikydavo traukuliai, vėmimas, dūsimas – to laiku nepastebėjus, galėdavo baigtis mirtimi. Vertindami vaikų nepriežiūrą, matome, kaip čia atsiskleidžia ne tik tarp Vilniaus kūdikių namų auklėtojų, bet ir apskritai tarp medikų, pedagogų vyravęs požiūris, kad neįgaliems vaikams jau nebegalima niekuo padėti20. Net ir vyriausieji gydytojai pabrėždavo, kad nėra daug vilčių, jog vaikai pateks ne į vaikų ar invalidų namus, o į šeimą, todėl svarbiausia juos išmokyti tiek, kad nepadarytų gėdos tose įstaigose, į kurias bus perkelti21. Pavyzdžiui, prieš išvykimą pastebėtas vaiko negebėjimas laikyti šaukštą būdavo pavadinamas „nesklandumu“, kurį reikia „pašalinti“22, tarsi iki tol šis „nesklandumas“ nebuvo pastebėtas. Taigi iš esmės vaikams padėti nesiekta. Mąstyta maždaug taip: neįgaliems vaikams padėti neįmanoma, o sveikieji, rodos, niekam nerūpi, tad ir didesnio vargo neverti. Nepaisant viešai skambančių ideologizuotų progresyvių šūkių apie terapinę, medicininę, namų jausmo suteikimo pareigą, paliktųjų ir nuskriaustųjų rūpestį, praktiškai šie namai atliko tik labai prastos prieglaudos funkciją.
Vaikai
Vaikus nuo gimimo iki 4 metų amžiaus į kūdikių namus atveždavo poliklinikų ar ligoninių personalas, milicija ar tėvai iš Vilniaus ir jo apylinkių. Kaip minėta, šioje įstaigoje augo ir sveiki, ir fizinę ar protinę negalią turintys kūdikiai. Iki 1985 m. neįgalūs ir apsigimimų turintys kūdikiai sudarydavo maždaug ketvirtadalį visų vaikų. Vėliau ši proporcija stipriai pasikeitė: neįgaliųjų dalis smarkiai išaugo (iš 167 vaikų – 128 invalidai (23). Per visą laikotarpį didžioji dalis į globos instituciją patenkančiųjų būdavo vienišų motinų vaikai (apie 70%). Sąlygiškai nedidelis skaičius patekdavo našlaičių ar pamestinukų (iki 10%). Beje, net tais atvejais, kai buvo žinomi abu tėvai, paprastai tėvas kalėdavo, būdavo atimtos jo teisės į vaiką ar būdavo pripažintas psichikos ligoniu (24), taigi paliktųjų vaikų motinos faktiškai laikytinos vienišomis.
1970 m. ėmė šiek tiek mažėti atiduodamų kūdikių iki 6 mėnesių amžiaus. Tuometinis vyriausiasis gydytojas šią tendenciją aiškino tuo, kad imta riboti galimybė gimdyvėms atsisakyti kūdikio, taip pat esą jo asmeniniu nurodymu iš gimdymo namų motinos nebebuvo išleidžiamos vienos su kūdikiu, jas turėję pasiimti artimieji, giminės ar kolegos, kurie galėję įkalbėti kūdikį pasilikti. Kartu mažėjo ir pamestinukų skaičius.
Bendras neįgalių kūdikių ir vienišų motinų atiduotų vaikų skaičius beveik visada sudarė didžiausią globotinių dalį. Iš neįgalius vaikus auginusių moterų atsiminimų žinome, kad šeimoje auginti tokį vaiką sovietmečiu buvo itin sudėtinga (25). Į globos namus atiduoti neįgalūs kūdikiai dažniausiai turėdavo cerebrinį paralyžių, Dauno sindromą, psichomotorinio vystymosi atsilikimą, rachitą, hipotrofiją, chromosominę patologiją, hipertrofiją, spastiką, centrinės nervų sistemos pakitimų, taip pat vilko gomurį, kiškio lūpą ir kt.
Įvairaus amžiaus globotiniai augo skirtingose grupėse (iš viso jų buvo apie dvylika) po 15–18 vaikų. Egzistavo atskira spastikų grupė ir dvi grupės vaikų su cerebriniu paralyžiumi. Ilgainiui įkurtos atskiros rusakalbių vaikų grupės, kad būtų išvengta didesnio kūdikių kalbos atsilikimo. Kūdikių namuose augančių sveikų vaikų raida galėjo gana greitai sutrikti ir tai dažniausiai būdavo pastebima per kalbos nesivystymą, atsilikimą, skurdumą. Kita vertus, vaikai čia buvo vertinami pagal griežtus normatyvus, kuriais buvo žymima, kokio amžiaus vaikas ką turi daryti, ką mokėti ir sugebėti, pavyzdžiui, buvo numatyta, kad 5 mėnesių turi sėdėti ant puodo, o 1,5 metų – išreikšti iki 30 žodžių (26). Jei pasitaikydavo bet koks nukrypimas nuo normos, kūdikį automatiškai vertindavo kaip atsiliekantį. Daugelis vaikų turėjo valgymo, dėmesio sutrikimų, vyresni šlapindavosi į lovą, pasižymėjo uždaru būdu ir baikštumu (27).
Dažnai jie atkeliaudavo iš labai sudėtingų gyvenimo sąlygų, ypač ligoti, nusilpę. Visiškai sveikų vaikų atvykdavo mažai. Tačiau kūdikių namai nebuvo ta vieta, kur jie galėjo pasveikti ir sustiprėti. Į įstaigą nuolat atvykdavo sunkiai įvairiomis užkrečiamomis ligomis sergantys vaikai, jie nebuvo tinkamai slaugomi (pavyzdžiui, neizoliuojami nuo sveikųjų (28), nesilaikyta elementarių medicinos taisyklių (pasitaikydavo, kad vaikus skiepydavo vienu švirkštu) ir higienos reikalavimų (nėra arba nenaudojamas tualetinis popierius ir rankšluosčiai, vaikai nemaudomi), todėl vaikų sergamumas įvairiomis ligomis (plaučių uždegimas, dizenterija, skarlatina, gripas, salmoneliozė ir t. t.) siekdavo nuo 100% iki 300%, o 1969 m. kūdikių iki metų sergamumas siekė net 408,5% (29).
Apie blogėjančią padėtį liudija ir mirčių statistikos rodiklis, kuris nuo 1984 m. ėmė sparčiai augti. Iki tol per metus kūdikių namuose mirdavo nuo 1 iki 5 vaikų. Bent formaliai būdavo nurodyta, kad dažniausiai tai vaikai, kurie atvyko į kūdikių namus jau labai smarkiai sergantys ar buvo labai silpni ir neįgalūs. Bet 1984 m. jau mirė 10 vaikų nuo plaučių uždegimo, laringito, salmoneliozės, encefalito (30), o 1988 m. – net 23. Kita vertus, ne vien ligos tapdavo vaikų mirčių priežastimis. Dėl aplaidžios priežiūros itin dažnai vaikai apsinuodydavo chloru, chloraminu, lizoliu, kalio permanganatu, vaistais, klijais, gyvsidabriu (31). Kartais tokie apsinuodijimai baigdavosi mirtimi.
Vaikus kūdikių namuose laikydavo maždaug iki trečių ar ketvirtų gyvenimo metų. Tuomet sveiki neįvaikinti ir tėvam negrąžinti vaikai rudenį keliaudavo į vaikų namus, tuo tarpu neįgalieji būdavo perkeliami į invalidų namus. Tačiau invalidų namų sovietų Lietuvoje buvo tik trys32 ir visi perpildyti, tad neretai neįgalūs vaikai likdavo kūdikių namuose iki 5–6 metų. Jiems nebūdavo tinkamo dydžio lovų, reikiamos įrangos.
Vaikų kasdienybė
Oficiali vaikų dienotvarkė (pagal taisykles turėdavusi trukti nuo 8 val. ryto iki 9 val. vakaro) atrodė labai užimta (mankštos, masažai, įvairūs kūrybiniai užsiėmimai, muzikos pamokėlės), tačiau iš tiesų viskas priklausė nuo juos prižiūrinčių medicinos seselių ir auklėtojų. Dažnai vaikai būdavo keliami ir guldomi miegoti tada, kai jų auklėtojoms būdavo patogu. Jei šios norėdavo anksčiau išeiti namo, vaikai galėjo būti sumigdomi ir pusę aštuonių vakaro. Dėl kai kurių auklėtojų tingumo pasitaikydavo atvejų, kad vaikai visą dieną praleisdavo pasodinti ant naktipuodžių (33), ilgą laiką likdavo vieni. Pagal įstaigos taisykles vaikai kasdien turėdavo eiti du kartus į lauką, išskyrus tas dienas, kai oro temperatūra nukrisdavo žemiau 15 laipsnių šalčio. Buvimas lauke vadintas oro voniomis ir tai laikyta viena iš grūdinimo priemonių. Vaikai nuo vienerių metų amžiaus kasdien turėjo būti grūdinami vandeniu ir oru. Žiemą – šaltesniu vandeniu apiplaunant kojas, o vasarą maudant 15 laipsnių šilumos vandenyje. Tačiau termometrai dažnai gesdavo ar jų išvis nebūdavo, todėl vandens temperatūrą auklėtojos nustatydavo alkūnėmis (34), o taip grūdinami vaikai neretai susirgdavo.
Globotinių maistas ir rūbai – taip pat labai skurdūs. Oficialiai vaikai iki vienerių metų turėjo būti maitinami 5 kartus per dieną, vyresni – 4. Maisto racione nuolat trūko daržovių, vaisių, uogų. Dėl nuolatinio personalo vagiliavimo vaikams tekdavo per mažos porcijos kotletų, dešrelių, sriubos, kartais bandelių ir košės. Vaikams nuolat būdavo patiekiami pasenę, pasibaigusio galiojimo maisto produktai (ypač kiaušiniai, majonezas, pomidorai)35. Maistas netinkamai laikytas, nepritaikytas kūdikiams, nes virtuvėje dirbusios savamokslės virėjos naudojo aštrius prieskonius ar prieskonius su netinkamais priedais. Kūdikiai iki 5 mėnesių maitinti pieno mišiniais „Malyš“ ir „Maliutka“ (jei turėta).
Vaikams tekdavo dėvėti netinkamo dydžio, nespalvotus, kartais išvirkščius, retai skalbiamus drabužius, kurių nuolat trūko. Dėl batų stygiaus ir auklėtojų abejingumo vaikai avėdavo skirtingus batus.
Kūdikių namų kieme buvo įrengtos supynės, turėtas vienas dviratis, žaislai retai atnaujinami, daugelis sulūžę, netinkami kūdikiams dėl smulkių, kietų detalių, o vyresniems vaikams žaislų tekdavo itin mažai. Apie kokias nors piešimo priemones dokumentuose visai nėra užsimena, nors vykdavo paskaitos auklėtojoms, kuriose nurodoma, kad būtina duoti naudoti įvairias piešimo priemones (akvarelę, pieštukus, flomasterius), tačiau jų nebuvo arba jų kūdikių namuose greitai nelikdavo. Muzikos pamokos, jei ir vykdavo, tai be jokio instrumento ir tame pačiame grupės kambaryje. Vidaus taisyklės griežtai draudė vaikus išleisti už teritorijos, tad dėl kūdikių namų uždarumo globotiniai čia nematydavo gyvūnų, kitokių pastatų ir aplinkos, jokios išvykos už kūdikių namų jiems taip pat nebuvo rengiamos. Tiesa, minimas vienas atvejis, kai buvo surengtas lėlių spektaklis. Susidaro įspūdis, kad vaikai čia augo lyg gyvūnėliai, o priežiūros ir rūpesčio teikta tiek, kad geriausiu atveju – nenumirtų.
Vilniaus kūdikių namai nebuvo išskirtiniai. Tokia pati tragiška situacija globos namuose aprašoma ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose (36). Panašu, kad iki pat 1990 m. globotinių gyvenimas kūdikių namuose tik prastėjo. Gyvenamoji aplinka vis labiau dėvėjosi, dažnai jokių kriterijų darbui su vaikais neatitinkančių darbuotojų abejingumas savo pareigoms augo, požiūris į paliktus kūdikius ir neįgaliuosius esmingai nekito – jie laikyti beviltiškais ir niekam nereikalingais. Įsivaikinimų skaičius mažėjo, o vaikų mirčių – daugėjo. Vešėjo moralinė kūdikių namų darbuotojų degradacija, apatija, amoralaus elgesio pateisinimas ir cinizmas. Tuo tarpu viešoji sovietinė erdvė sprogte sprogo nuo humanizmo, brolybės ir rūpestingumo propagandos. Tačiau ji niekaip neveikė atsakomybės ne(be)sugebančios jausti visuomenės.
1 Vilniaus apskrities archyvas, (toliau – VAA), fondas Nr. 1189.
2 Dalia Marcinkevičienė, Lietuvių šeimos ideologijos: nuo XIX a. tradicijos ir nacionalizmo iki sovietinės šeimos politikos 1944–1970 m.: Habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 27.
3 1967 m. tokie vaikai sudarė 41% (VAA, f. 1189, b. 94, l. 8), 1971 m. – 34% (VAA, f. 1189, b. 111, l. 6), 1985 m. – 12% (VAA, f. 1889, b. 280, l. 8).
4 VAA, f. 1189, b. 111, l. 10.
5 Catriona Kelly, Children‘s world: Growing up in Russia, 1890–1991, New Haven, London: Yale University Press, 2007, p. 270.
6 VAA, f. 1189, b. 100, l. 6.
7 VAA, f. 1189, b. 298, l. 8.
8 VAA, f. 1189, b. 322, l. 15–17.
9 VAA, f. 1189, b. 109, l. 6.
10 VAA, f. 1189, b. 320, l. 6.
11 VAA, f. 1189, b. 200, l. 4.
12 VAA, f. 1189, b. 240, l. 24.
13 VAA, f. 1189, b. 240, l. 23.
14 VAA, f. 1189, b. 320, l. 2.
15 VAA, f. 1189, b. 202, l. 11.
16 VAA, f. 1189, b. 202, l. 11.
17 VAA, f. 1189, b. 246, l. 3.
18 „Subačienė pati iš rūbinės ėmė paltą ir dar rūbininkę sumušė“ (VAA, f. 1189, b. 139, l. 3).
19 VAA, f. 1189, b. 139, l. 11.
20 VAA, f. 1189, b. 146, l. 5.
21 VAA, f. 1189, b. 109, l. 49.
22 Ibid.
23 VAA, f. 1189, b. 280, l. 3.
24 VAA, f. 1189, b. 251, l. 3.
25 Prijaukintos kasdienybės, 1945–1970: Biografiniai Lietuvos moterų interviu, sudarytoja Dalia Marcinkevičienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007, p. 89–91.
26 VAA, f. 1189, b. 109, l. 5.
27 VAA, f. 1189, b. 320, l. 30–32.
28 VAA, f. 1189, b. 132, l. 92; VAA, f. 1189, b. 186, l. 39.
29 VAA, f. 1189, b. 94, l. 4.
30 VAA, f. 1189, b. 251, l. 5.
31 VAA, f. 1189, b. 132, l. 35; VAA, f. 1189, b. 109, l. 62.
32 VAA, f. 1189, b. 298, l. 12.
33 VAA, f. 1189, b. 186, l. 39.
34 VAA, f. 1189, b. 109, l. 53.
35 VAA, f. 1189, b. 320, l. 29.
36 Catriona Kelly, op. cit., p. 263–264.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai, Nr. 3“
