Partizano uniforma konferencijai pasipuošusio Genocido tyrimų centro istoriko Dariaus Juodžio teigimu, partizaninė kova dažnai įsivaizduojama kaip tiesiog šaudymas ir gaudymas, tai A.Ramanausko-Vanago istorija rodo, kad ją galima suprasti žymiai plačiau.
„Ramanauskas-Vanagas dalyvavo tik devyniuose susišaudymuose, tad galima klausti, o kur jo kova?.. Jis buvo atsakingas už daugybę straipsnių, atsišaukimų, spaudos leidimą. Turėtume matyti pasipriešinimą ne tik kaip kovinius veiksmus, bet ir politinę kovą“, – pabrėžė jis.
Partizanų gretose A.Ramanauskas-Vanagas tapo pulkininku leitenantu. Jis pasižymėjo gebėjimu suburti patikimų informatorių ratą, kuriame buvo net ir žemo rango komunistinių pareigūnų. Būtent toks platus informacijos ratas padėjo jam taip ilgai atsilaikyti. Suimtas A.Ramanauskas-Vanagas buvo tik 1956 metais, po daugiau nei dešimtmečio partizanavimo.
Ypatingojo archyvo, KGB dokumentų skyriaus patarėja Edita Škirkaitė pasakojo, kad A.Ramanausko-Vanago bendra byla apėmė net 20 tomų. Pirmoji agentūrinė byla užvesta tik jam išėjus į mišką, 1945 metų birželio mėnesį. Baudžiamoji byla sudaryta suėmus – 1956 m. spalio 12 d.
„Paminima, kad Ramanauskas-Vanagas kalbėjo apie dvidešimt žmonių, su kuriais bendravo, bet saugumo informacija jų galėjo būti iki 150“, – teigė E.Škirkaitė. Ji pabrėžė, kad apklausoms skirta du tomai, juose – šešiasdešimt apklausos protokolų.
1957 metais A.Ramanauskas-Vanagas tardytojų buvo vežamas parodyti, kur yra partizanų dokumentų archyvas. Jie atkasti, surinkti ir sudėti į 13 bylos tomų.
„Byla bus įdėta į elektroninę archyvo sistemą ir visi galės su ja susipažinti, pasidaryti savo išvadas“, – sakė E.Škirkaitė.
Konferencijos dalyviai pabrėžė, kad tardymo protokolus reikia skaityti itin atsargiai, nes jie buvo versti į rusų kalbą, tada verčiami atgal į lietuvių ir gerokai iškraipomi.
Genocido muziejaus vyriausioji fondo saugotoja Nijolė Čekavičiūtė pastebėjo, kad pats A.Ramanauskas-Vanagas, kuris buvo ne tik karys, bet ir žurnalistas, redaktorius, leidėjas suprato, jog partizanų rankraščiai, archyvai tikriausiai pateks į sovietinio saugumo rankas.
„Kaip jau nutiko devynioms dešimtosioms archyvų“, – pabrėžė partizanų vadas savo rašytuose memuaruose. N.Čekavičiūtė teigė, kad išliko 22 ranka rašyti ir vienas spausdintas rankraštis.
„Savo prisiminimuose A.Ramanauskas-Vanagas mini, kad šalia archyvinių dokumentų jis pridėjo Pietų ir Vakarų Lietuvos partizanų fotografijų albumą. Kur yra Vakarų Lietuvos albumas, mes nežinome, bet Pietų Lietuvos, Tauro apygardos albumą saugome ir jis yra mūsų rankose“, – pasakojo muziejaus atstovė.
Pasak jos, fotografuojama buvo ir eilinėmis progomis, ir ypatingų įvykių metu. Dalis nuotraukų įamžino partizanų susibūrimus ar jų apmokymus.
„Iš pradžių partizanai vengė fotografuotis, fiksuoti savo tapatybę, bet vėliau vadai suprato, kad tai liudijimas, jog jų kova vyksta, tai savotiškas tos kovos įamžinimas“, – kalbėjo N.Čekavičiūtė, pridurdama, kad knygos ar albumai dažnai buvo įrišami į komunistinės literatūros viršelius, ant kurių puikuodavosi Stalino pavardė.
„Stribai dažnai nemokėjo skaityti lietuviškai, bet Stalino vardas jiems darydavo įspūdį“, – pasakojo ji.
Susipažinti su A.Ramanausko-Vanago bylos dokumentų skaitmeniniais vaizdais galima adresu: eais-pub.archyvai.lt/eais