„Nuosekli jo veikla, nuoseklus principų, kuriuos paskelbė 1944 m. deklaracijoje, įvykdymas ir pelnė šiai organizacijai autoritetą“, – sako J. Banionis.
– Pone Banioni, kaip šiandien būtų galima vertinti pusę amžiaus trukusią VLIKo veiklą. Kiek jų naudotos priemonės, pavyzdžiui, demonstracijos ar memorandumai įvairių šalių atstovams, prisidėjo prie Lietuvos laisvinimo bylos?
– Mano supratimu, VLIKas vykdė nuoseklią, dar 1944 m. vasario 16 d. deklaruotą programą, kurioje buvo pasakyta, kad lietuvių tautos laisvė ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė yra tautos egzistencijos ir gerovės pamatas. Šiems principams jis liko ištikimas tiek būdamas čia, nacių okupuotoje Lietuvoje, tiek vėliau, kai savo veiklą perkėlė į Vakarų pasaulį, kad ir Vakarų demokratinėms šalims, ir ne tik joms nuolat primintų apie Lietuvos laisvės siekius.
– VLIKo steigėjai deklaravo, kad komitetas buvo sukurtas visoms Lietuvos politinėms jėgoms suvienyti. Kaip manote, ar jis toks ir tapo?
– Bent tokie buvo jo siekiai. 1945 m., VLIKą atkūrus Vakarų pasaulyje, iš esmės veikė tos partijos (bent tų partijų atstovai), kurios veikė ir Lietuvoje. VLIKas savotiškai atliko išeivijos Seimo funkciją, nors siekis užsienyje sukurti išeivijos vyriausybę jiems nepavyko. Tačiau noras Lietuvai grąžinti laisvę ir nepriklausomybę visuomet buvo pats svarbiausias. Būtinai turėtume paminėti ir kitą VLIKo nuopelną – telkti politinę lietuvių išeiviją. Būtent VLIKo pastangomis iš esmės buvo įkurta ir Pasaulio lietuvių bendruomenė bei paskelbtas jos ideologinis pamatas – „Lietuvių charta“.
– Kaip atsitiko, kad būtent Pasaulio lietuvių bendruomenė, komiteto įsteigta 1955 m., palaipsniui užgožė patį VLIKą?
– Nepasakyčiau, kad užgožė. 7-ajame dešimtmetyje, kai į areną atėjo kita karta, vyko natūralus kartų dialogas. Buvo matomi skirtingi tikslai. VLIKas atsiribojo nuo bet kokio bendradarbiavimo su Sovietų Sąjungos atstovais, su žmonėmis, turinčiais kažkokių ryšių ar atstovaujančių tuometei Tarybų Lietuvai, o liberalioji srovė labiau palaikė mintį, kad reikia bendradarbiauti ir bandyti ieškoti naudos visai lietuvių tautai.
– Nacių gestapas 1943 m. suėmė dalį VLIKo aktyvistų. 1944 m. organizacijos branduolys veikė Vokietijoje, vėliau – JAV. Paskutiniu VLIKo vadovu 1979–1992 m. buvo Kazys Bobelis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, VLIKas nutraukė veiklą. Pone Banioni, ar šiandien būtų galima pasakyti, kad VLIKas buvo įtakingiausia išeivijos organizacija iš tų, kurios nuolat kėlė Lietuvos okupacijos nepripažinimo klausimą?
– Pritarčiau šitai nuomonei. Nuosekli jo veikla, nuoseklus principų, kuriuos paskelbė 1944 m. deklaracijoje, įvykdymas ir pelnė šiai organizacijai autoritetą. Nereikėtų manyti, kad politinė išeivija turėjo turėti bendrą nuomonę. Ten buvo įvairių politinių srovių, jos laikėsi įvairių politinių nuostatų. Tačiau VLIKo požiūris atitiko tradicinį patriotinės tautos dalies požiūrį ir kėlė jau mano minėtus tikslus. Jiems priklauso ir tokie dideli nuopelnai.
