Aneksijos anatomija
Vokietijai sudarius separatinę taiką su bolševikine Rusija, Lietuvos likimas atsidūrė Vokietijos rankose. Vokiečių civilinė valdžia buvo įsitikinusi, kad, nutraukus okupuotų kraštų ryšius su Rusija, galima pereiti nuo aneksinės prie prijungimo politikos. Taikos sutartyje Rusija atsisakė nuo teritorijų į vakarus už abiejų valstybių sutartos linijos.
1918 metų kovo 9 dienos „Lietuvos aido“ vedamajame „Naujoji siena“ Lietuvos Tarybos narys Petras Klimas samprotavo, ką reiškia ši naujoji siena ir kokią įtaką ji gali turėti Lietuvos ateičiai:
„Taikos sutartyje... yra minima 3-iame punkte nauja skiriamoji linija. Kraštai, kurie yra į vakarus nuo tos linijos, dabar nebepriklauso Rusijos valstybei. Vadinasi, ta linija yra nauja Rusijos siena. Ji atskiria ir mūsų kraštą...
Todėl, nors mūsų krašto likimas vis dar nėra galutinai aiškus, tačiau ta linija šiaip ar taip ribos mūsų krašto plotą. Tas pat 3 punktas sako, jog Vokietija ir Austrija-Vengrija mano būsimąjį mūsų krašto likimą nuspręsti susitarus su gyventojais. Vadinasi, taip pat tose tarybose gyventojai turės dalyvauti ne iš kur kitur, kaip tik iš tos linijos nužymėto ploto. Todėl mums yra svarbu ta linija ištirti, kiek ji dera lietuvių tautai pripažintos apsisprendimo teisės reikalui...
Jeigu tą liniją mes sulyginsime su etnografine lietuvių linija rytuose, kaip ją yra priėmusi Vilniaus konferencija... tai pamatysime, kad ta naujoji siena visų pirma, šiek tiek sumažina Lietuvos plotą iš rytų pusės...
Ligi tam tikro laipsnio tą kompromisą mes galime laikyti teisėtu, betgi, šiaip ar taip toje rusų-vokiečių komisijoje, kuri turės galutinai nustatyti sieną, privalėtų dalyvauti ir lietuvių atstovai, kaip tai yra sutikta dėl lenkų dalyvavimo Cholmo komisijoje.“
Tačiau, nors Lietuvos Taryba ir deklaravo nepriklausomybę, valdžia perėjo ne Lietuvos valstybei, nes tokios valstybės formaliai nebuvo. Valdžia faktiškai atiteko Vokietijai, kuri tos šalies pagal Lietuvos Brastos taikos sutartį likimą galėjo nuspręsti „su jų gyventojų žinia“. Taigi vokiečiams visų pirma reikėjo pamėginti sutrukdyti lietuviams sukurti savo valstybinę valdžią.
Vokiečių spauda Lietuvoje tuojau ėmėsi mokyti lietuvius, kaip nereiktų elgtis. „Dabartis“:
„Politikoje reikia mokėti siekti to, kas yra pasiekiama... Todėl ypač tokioms tautoms, kurios aukštoje politikoje seniau nėra dalyvavusios ir daug prityrimų politikoje dar turėt negali, patartina elgtiesi politikoje dvigubai atsargiai, kad eidamos tuo slidžiu keliu, nepaslystų ir nesukluptų.
Neseniai esame nurodę į Lenkiją ir išdėstę, jog ta žemė savo siekimais politikos lanką jau yra beveik per daug sulenkusi;... Bet lenkai nesiduoda pamokinti, jie politikoje ir šiandien tebesielgia kaip maži vaikai. Jie tebesvajoja apie nebūtus daiktus ir mano, visam pasauliui privalo rūpėti tiktai, kad kuo greičiau įvykinus tuos jų siekimus...
Šito atsitikimo nereikėtų praleisti nepastebėjus ir Lietuvoje. Paskutiniame „Dabarties“ numeryje jau esame nurodę į tai, jog Vokietijos demokratija dabar į Lietuvos klausimą pradeda žiūrėti daug šalčiau, kadangi jisai daro vis daugiau keblumų, o iš lietuvių pusės maža kas tėra daroma tiems keblumams pašalinti arba bent jiems aplenkti.“
Lenkijos padėtis buvo ne geresnė nei Lietuvos
Lenkija tokio nepalankaus vokiečių spaudos vertinimo sulaukė dėl konflikto su centro koalicijos valstybėmis ir jų taikos sutarties su Ukraina. Pagal šią sutartį Ukrainai atiteko Chelmo sritis, kurią lenkai laikė savo žemėmis. Dėl to kilo didžiulis lenkų nepasitenkinimas. „Lietuvos aidas“:
„Lenkų laikraščiai paskelbė Regentų Tarybos atsišaukimą į lenkų tautą. Atsišaukime pažymima, kad centralinės valstybės, nors buvo patikinusios Lenkijai nepriklausomybę ir pasižadėjusios ją paremti, tačiau neleidusios Lenkijos atstovams dalyvauti Lietuvos Brastoje taikos tarybose ir nusipirkusios taiką su Ukraina lenkų provincijų lėšomis, kuriose gyvena daugiausiai lenkai katalikai. Visai jų sutikimo nepasiklausiusios.“
Daugelyje miestų kilo stichinės lenkų demonstracijos. Varšuvoje buvo sukviestas Valstybės atstatymo sąjungos susirinkimas. Jame priimtos labai skambios rezoliucijos. „Lietuvos aidas“:
„2) Valstybės atstatymo sąjunga stengsis atstatyti naują lenkų valstybę kiek galima plačiausiomis senosios Lenkijos ribomis – nepriklausomą politikos ir ekonomijos žvilgsniu.
3) Susirinkimas protestuoja prieš norimąjį Cholmo žemės atskyrimą nuo Lenkijos.
7) Susirinkimas pripažįsta valstybei reikalą sušaukti kuo greičiausiai steigiamasis seimas.“
Bet iš tiesų Lenkijos padėtis buvo ne geresnė už Lietuvos. Jos likimas taip pat visiškai priklausė nuo okupantų malonės, bet lenkų ambicijos buvo kur kas didesnės. Lietuvos nepriklausomybės byla, tiksliau – Lietuvos Tarybos paskelbtas vasario 16 dienos Aktas, sukėlė didžiulę reakciją Vokietijos spaudoje. Visi laikraščiai rašė apie Vokietijos kanclerio Georgo Hertlingo atsisakymą susitikti su Lietuvos Tarybos atstovais. „Lietuvos aidas“:
„Dėl Lietuvos klausimo „Tӓgliche Rundschau“ rašo, kad lietuvių delegacija mėginusi palenkti Vokietijos kanclerį pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Vokietijos kancleris atsisakęs priimti delegaciją ir davęs lietuviams suprasti, kad jie turi grįžti prie savo pirmesnių nutarimų. Pirmiau esą buvę siekiama Lietuvos savarankiškumo, šlyjant prie Vokietijos.“
Vokietijos spauda: „Lietuviai dar nėra politiškai subrendę“
Vokietijos laikraštis „Berliner Lokalanzeiger“, nors nebuvo tiesiogiai susietas su oficialia Vokietijos valdžia, bet buvo laikomas patikimu ir gerai informuotu. Jo straipsnyje „Lietuvių siekimai“ rašoma:
„Lietuvoje, padedant kunigams, vis griežčiau keliamas nepriklausomos valstybės reikalavimas, nors iš tiesų neturi jokio rimto pagrindo. Reikia atsiminti, kad išlaisvinta Lietuva padarė teisingą sprendimą – jos sėkmė ir tikroji ateitis gali būti tik artimai susijus su Vokietija. Tada lietuviai net girdėti nenorėję apie nepriklausomybę ir patys supratę, kad dar nėra tam politiškai subrendę.“
Toliau straipsnyje lietuvių persigalvojimu dėl savo krašto ateities kaltinamas Vokietijos katalikiškos centro partijos reichstago deputatas Matijas Ercbergeris. Esą dėl jo agitacijos Lietuva nusprendė eiti savarankišku keliu:
Toliau straipsnyje lietuvių persigalvojimu dėl savo krašto ateities kaltinamas Vokietijos katalikiškos centro partijos reichstago deputatas Matijas Ercbergeris. Esą dėl jo agitacijos Lietuva nusprendė eiti savarankišku keliu:
„Tarp kita ko, deputatas Ercbergeris, šį darbą varydamas, prieštarauja pripažintai apsisprendimo teisei, nes jis mėgina primesti lietuviams tokią valstybinę formą, kurios jie patys visai nenori...
Nuolatinis lietuvių svyravimas rodo, kad ši šalis dar toli gražu nėra subrendusi nepriklausomybei, iš kitos pusės reikia nepamiršti, kad nepriklausoma Lietuva kaip valstybinis organizmas tegalės skursti ir būti priklausomas nuo Lenkijos.
Pastaruoju metu lietuviai jau užmezgė ryšius su Varšuva, norėdami ieškoti bendrų kelių su lenkais. Jie net nesuvokia, kad taip patys sau renkasi budelį. Čia kaip tik ir pasireiškia jų politinis nesubrendimas.
Valstybės kancleris puikiai supranta, kad jam visų pirma turi rūpėti vokiečių reikalai, o ne lenkų, ar lietuvių. Ir ne vokiečių reikalas leisti atsirasti naujai valstybei, kuri pati nežino ko nori, neturi jokių organizacijų, kurios galėtų apsaugoti tą nepriklausomybę.“
Po visų priekaištų ir pagrūmojimu pirštu „gerai informuotas laikraštis“ pagaliau atskleidė tikruosius šio straipsnio motyvus:
„Be to, Vokietijai Lietuva yra labai svarbus ryšis tarp Vokietijos ir Kuršo. Todėl leisti čia įsivyrauti lenkų įtakai, ypač po nesenų lenkų išpuolių, nėra jokio reikalo.
Todėl galime tik pasveikinti kanclerio tvirtybę ir tikėtis, kad jis tvirtai laikysis ir ateityje. Jei lietuviams ir toliau bus sukamos galvos, tai jiems viską reiktų paaiškinti griežtais suprantamais žodžiais.
Gali būti, kad tikslus grafo Hertlingo elgesys jau dabar padės susiprasti toms Lietuvos jėgoms, kurios neatsižvelgdamos į objektyvias aplinkybes ir valstybės plėtros galimybes, siekia nepasiekiamų tikslų.“
Kuršo jungimas su Vokietija
Vokietija, po paskutinio puolimo prieš Rusiją dar labiau išplėtusi okupuotų kraštų teritoriją, sprendė uždavinį su daugeliu nežinomųjų. Pats paprasčiausias ir lengviausiai sprendžiamas buvo vokiškos įtakos zonoje buvęs Kuršas. Jis jungė kitus Baltijos pakrantės kraštus ir per jį savo įtaką Vokietija galėjo skleisti Lietuvai ir Estijai. 1918 metų kovo 8 dieną susirinko Kuršo Taryba ir nusprendė – o „Lietuvos aidas“ kovo 9 dieną atspausdino:
„Kuršo jungimas su Vokietija
... Susirinkus visiems be vieno Kuršo Tarybos nariams, šiandieniniame posėdyje 4 val. po pietų buvo vienu balsu nutarta:
1) Prašyti (Vokietijos) kaizerio ir karaliaus priimti Kuršo hercogo vainiką (karūną).
2) Išreikšti pageidavimus, kad Kuršas būtų kuo stipriau surištas su Vokietija, kariuomenės, muito, kelių, saiko, monetų ir svarų konvencijomis ir kitomis sutartimis.
3) Pareikšti vilties, kad visas Baltijos kraštas būtų sujungtas su vokiečių valstybe vienan valstybinian vienetan.
Buvo taip pat priimtas pasiūlymas leisti kaizeriui pasveikinimo telegramą ir drauge pasiūlymas siųsti Berlynan keturių žmonių delegaciją, kuri pati įteiktų kancleriui tą nutarimą.“
Į tokį „karštą“ Kuršo Tarybos, kurios daugumą sudarė vokiečių dvarininkai, prašymą Vokietijos valdžia negalėjo neatsiliepti. Jau tą pačia kovo 9 dieną Vokietijos valdžios sprendimas buvo atspausdintas tame pat „Lietuvos aide“:
„Vokietijos komisaras užimtiems kraštams
... manoma paskirti valstybės komisaras trims Baltijos kraštams ir Lietuvai. Jis gyvensiąs Berlyne. Jo rankose būsianti drauge politinė ir ūkio valdžia tuose kraštuose. Tatai gali būti išrodymas, kad Igaunija ir Lyvžemis manomi pastatyti tokiose pat sąlygose kaip Kuršas ir Lietuva. Valdininku ton vieton manomas paskirti tikrasis slaptasis valdžios patarėjas grafas Robertas Keyserlingk.“
Vokietijos „verslo“ planas
Vokiečiai žmonės praktiški ir nedelsia su jiems reikalingais sprendimais. Kovo 10–11 dienomis Berlyne vyko pasitarimas tarp Vokietijos vyriausybės ir Vyriausiosios kariuomenės vadovybės atstovų dėl politinės padėties Lietuvoje ir Baltijos kraštuose. Pagrindiniais smuikais tame pasitarime griežė generolas Erichas Ludendorfas ir naujasis komisaras Robertas Keyserlingkas. Pasitarimo išdavos labai svarbios norint suprasti, kaip Vokietija planavo palaipsniui pajungti Baltijos kraštus savo valdžiai.
Iš tiesų surašytos pasitarimo išdavos labai primena „biznio“ planą:
„I. Tikslai ir keliai
Rengiant politiką Baltijos srityse, tarp Vyriausiosios kariuomenės vadovybės ir imperijos vadovybės turi būti aiškus tikslų ir būdų supratimas.
Vokietija šiose srityse turi išlaikyti faktinę įtaką, pajungdama jas savo aukščiausiajai valdžiai. Baltijos valstybių suverenumo apribojimo laipsnis bus nustatytas palaipsniui sudaromomis sutartimis, kurias inicijuos atskiros valstybės.
II. Kuršas
Tikslas – asmeninė unija su Prūsijos karūna.
Tarybos sprendimas... yra toks, kad
1) Jo didenybei imperatoriui ir karaliui siūloma hercogo karūna
2) turi būti garantuotas glaudžiausias ryšys su Vokietijos imperija kariniuose ir ekonominiuose santykiuose per sudarytas valstybines sutartis;
3) Baltijos šalys (t. y. Kuršas, Livonija ir Igaunija (Estliandija) norėtų būti suvienytos į vieną valstybinę visumą, prijungtą prie Vokietijos imperijos...
III. Livonija ir Igaunija (Estliandija)
... Pirmiausia reikėtų, pageidaujant abiem šalims, sudaryti sąjungos sutartį, kurios garantė būtų Vokietijos imperija... Tuo pačiu metu derėtų slapta susitarti dėl karinės konvencijos sudarymo. Be to, reikėtų susitarti ir dėl to, kad tų valstybių diplomatinis atstovavimas vyktų tik Vokietijos imperijai pritarus. Vokietijos kariuomenės vadovybė pageidauja, kad nebūtų pritarta savarankiškam diplomatiniam atstovavimui.
Reikėtų palaikyti abiejų šalių norą susivienyti į vieną valstybinę visumą.“
Naujai kuriama Baltijos šalių valstybė turėjo būti vokiečių marionetė
Taigi, naujai kuriama Baltijos šalių valstybė turėjo būti visiška vokiečių imperializmo marionetė. Kur kas sudėtingiau vyko pasitarimas, kai buvo imtasi Lietuvos reikalų.
Taigi, naujai kuriama Baltijos šalių valstybė turėjo būti visiška vokiečių imperializmo marionetė. Kur kas sudėtingiau vyko pasitarimas, kai buvo imtasi Lietuvos reikalų. Didžioji šio dokumento dalis, daugiau nei du trečdaliai, buvo skirti parengti politikos metmenis veiksmams Lietuvoje. Visų pirma Vokietija jau buvo susisaisčiusi pažadu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Ji gali būti pripažinta tik gruodžio 11 dienos akto pagrindu, bet vokiečiai nori, kad pas kanclerį atvyksianti Tarybos delegacija turėtų parengtą daugumos išaiškinimą:
„Kancleris priims tik tokius įgaliojimus turinčią delegaciją ir remdamasis jos pareiškimu paskelbs nepriklausomos Lietuvos pripažinimą. Grafas Keyserlingkas prašo įpareigoti Rytų fronto vyriausiąjį kariuomenės vadą sušaukti Tarybą, kuri priimtų reikiamus nutarimus. Tuo atveju, jeigu Lietuvos Taryba atsisakys laikytis 1917 12 11 d. platformos, reichskancleris bus niekuo nesusaistytas priimant sprendimus dėl Lietuvos.“
Tokiu sprendimu liko labai nepatenkintas generolas E.Ludendorfas:
„...būtina nedelsiant tiesiai išsakyti delegacijai, kokius reikalavimus imperija pateiks Lietuvai įvairiose srityse. Jis taip pat pabrėžia, kad, jo manymu, visiškai netikslinga įsipareigoti lietuviams dėl sienų. Tokie įsipareigojimai turėtų būti susieti su lietuvių elgesiu...
Jo ekscelencija Ludendorfas pareiškia, kad ši šalis, kaip ir ekonominio jos panaudojimo požiūriu, Vokietijos imperijos labui būtinai turi būti ir toliau valdoma kaip karinė teritorija iki pat visuotinės taikos sudarymo... dėl to dera palikti karinę ir užnugario administraciją. Lietuviai negali užimti savarankiškų vadovaujamų postų.“
Dokumente taip pat aptariami taip vadinami „agrariniai-politiniai“ klausimai. Šie klausimai tiesiogiai susiję su Lietuvos dirbama žeme. Grafas Keyserlingkas nebuvo linkęs pasiduoti Vyriausiosios karinės vadovybės požiūriui apie lenkų dvarininkų valdomos žemės supirkinėjimą. Generolas Ludendorfas kaip tik manė:
„... lenkų klausimas – pats didžiausias pavojus Lietuvai. Net jeigu neįmanoma artimiausiu metu išspręsti agrarinės politikos problemos, vis dėl to tikslinga pradėti šią problemą spręsti antilenkiška dvasia, ribojant savo veiksmus pirmiausia stambiais politiniais klausimais.
Rytų fronto vyriausiajam kariuomenės vadui pavaldžios teritorijos administracija lenkų dvarų pirkimo klausimu laikosi kitos pozicijos nei grafas Keyserlingkas. Ji mano, jog pirkimas tam tikru mastu galimas jau dabar.
Anot jo, reikėtų paskubėti spręsti šiuos agrarinius-politinis klausimus ir tikslinga jau kažką nuveikti iki tol, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl politinio sutvarkymo.“
Šis Vokietijos politikų ir karinės valdžios pasitarimas dar kartą patvirtino, kad mūsų krašto laukė Vokietijos kolonijos, agrarinio priedėlio ateitis.
Lietuvoje toliau siautė badas
Tuo tarpu Lietuvoje gyvenimas ėjo sena vaga. Dideliuose miestuose vis taip pat siautė badas. „Dabartis“ spausdina maisto normas dirbantiems kauniečiams. Priminsime, kad rusiškas svaras yra lygus 400 g:
„Šiam mėnesiui, vadinasi, nuo vasario 27 dienos iki balandžio 2 dienos balandžio 1918 metų, išduos šitokio maisto padalinti: Bulvių dienai vienam asmeniui duos ketvirtį rusiško svaro, gručkų pusę svaro, miežinių kruopų ketvirtį svaro. Cukraus mėnesiui vienam asmeniui sulyg cukraus ženklelių, 125 gramus. Bulves išduoda kartu su gručkais: kas nenorės imti gručkų, negaus nė bulvių. Iš viso duos: devynis be ketvirčio svaro bulvių, rus. svaras po 8 fenigius; pusaštuoniolikto svaro gručkų, rus. svaras po 8 fenigius; miežinių kruopų 1 svarą su ketvirčiu, rus. svaras po 25 fenigius; cukraus 125 gramus, rus. svaras po 2 marki. Yra duodama tiek maisto, jog visiems turi pakakti.“
Vilniaus karinis komendantas Paulis paskelbė, kad keliama druskos kaina. „Dabartis“: „Smulkiame pardavinėjime druskos kaina nustatyta 36 fen., už rusišką svarą arba 45 fen. už vokišką svarą. Tos kainos pakėlimas pradeda veikti nuo 1 d. 1918 m.“
Tą savaitę Lietuvoje buvo švenčiama Šv. Kazimiero diena. „Dabartis“:
„Švento Kazimiero dienos apvaikščiojimai.
Kovo 4 d. katalikų bažnyčia švenčia Lietuvos patrono Šv. Kazimiero šventę. Tai yra didi bažnytinės šventė, todėl tą dieną nedirba.
Šv. Kazimiero dieną, kovo 4 d., visur gyventojai katalikai apvaikščiojo iškilmingai... Jau anksti rytą visur rinkosi žmonės pas bažnyčias ir didžiomis miniomis dalyvavo pamaldų iškilmėse. Paskui, po pamaldų, gražaus pavasario ore, gatvėmis vaikštinėjo žmonių būreliai, kurių daugelis buvo pasidabinę tautiniais apdarais.“
O kokia gi Šv. Kazimiero šventė Vilniuje be turgaus:
„Po pamaldų Katedroje įvairiai pasidabinusi minia vaikštinėjo Lukiškių aikštėje. Saldainių, pyragaičių, širdaičių, Smurgainių vainikėlių, kurių kitados tą dieną čia apsčiai būdavo pardavinėjama, dabar, karo metu, rods, buvo maža, ir tie patys buvo labai brangūs. Bet užtat apsčiai buvo galima gauti gydomų žolių, medinių šaukštų, palivotų puodų ir vaikams žaislų, kanariečių paukščiukų ir ražančių, kalendorių ir laikraščių su vaizdeliais, kuriems taip pat atsirado pirkikų. Vakare keliose vietose darė teatrinių vaidinimų. Vaikų prieglaudoms sušelpti, tą proga, darė loterijėlių.“
Kita šios savaitės šventė – tai Kovo 8-oji. Bet apie jos šventimą nei Lietuvoje, nei Vokietijoje, nei JAV ar Anglijoje spaudoje neužsimenama. Vienintelį moterų sveikinimą pavyko užtikti tik Rusijos bolševikų Lietuvos sekcijos „Tiesos“ laikraštyje. Matyt, šventės pavadinimas dar nebuvo nusistovėjęs, todėl straipsnelis pavadintas „Tarptautinė moterų darbininkių diena“.
„1910 metais tarptautinėje moterų socialisčių konferencijoje buvo nutarta pavesti viena diena į metus nepaprastam darbui tarpe atsilikusių darbininkių minių. Tuo būdu buvo paskirta moterų darbininkių diena, kovo 8 d. ir jau nuo 1911 metų ta diena dideliu ūpo pakilimu buvo apvaikščiota daugelyje Europos ir Amerikos miestų... Rusijoje, kur darbininkų judėjimas tuomet buvo labiau suvaržytas, ta moterų darbininkių diena vėliau pradėjo būti apvaikščiojama: tik 1913 metais pirmą sykį Rusijos darbininkė šventė savo dieną.“
Įdomu pastebėti, kokį viražą padarė šį šventė per 100 metų: nuo atsilikusių darbininkių iki Tarptautinės moters dienos šventės.
O pabaigoje – įrodymas, kad ir prieš 100 metų sunkiomis karo sąlygomis gyvenę žmonės mokėjo puikiai pajuokauti. „Dziennik Wilenski“:
„Žydrasis Paryžius. Nauju valdžios parėdimu, Paryžiaus miesto apšvietimo ir reklaminiai žibintai uždengiami specialiais gaubtais, kurie suteikia šviesai originalų melsvą atspalvį.
Įsakymas išleistas norint apsaugoti sostinę nuo vokiečių atakų, nes žydra spalva naktį mažiausiai pastebima. Kai kurie laikraščiai juokauja, kad įsakymo autorius, Klemanso, prisiminė buvęs gydytojas. Medicina juk patvirtino, kad melsva šviesa ne tik teigiamai veikia akis, bet dar labiau ramina nervus.“
