205,9 metro ilgio ir 27,5 tūkst. tonų talpos laineris „Cap Arcona“ buvo pastatytas Hamburge ir tapo transatlantinės kompanijos „Hamburgo–Pietų Amerikos linija“ flagmanu. Tuo metu tai buvo pats greičiausias tokio tipo laivas, kursavęs tarp Europos ir Pietų Amerikos.
„Cap Arcona“ turėjo tris kaminus, du sraigtus ir aštuonias garo turbinas. Nelaimės atvejui buvo parengtos 26 gelbėjimo valtys. Laive buvo įrengta naujausia navigacinė ir komunikacijos sistema, povandeninių signalų perdavimo įranga. 1934 metais papildomai įrengtas sonaras ir girokompasas, kokie paprastai būdavo montuojami tik karo laivuose.
Dar ištaigingesnis už „Titaniką“
Į pirmąją kelionę – į Buenos Aires – „Cap Arcona“ leidosi 1927 metų spalio 29-ąją. Laivas stebino prabanga, net buvo vadinamas „plaukiojančiais rūmais“. Tai buvo sąmoningas Vokietijos laivų statytojų atsakas į britų „Titaniką“, kurio pirmoji kelionė į Ameriką, deja, baigėsi tragedija 1912 metų balandžio 15-ąją ir nusinešė 1,5 tūkst. gyvybių.
„Hamburgo–Pietų Amerikos linijos“ savininkai siekė, kad „Cap Arcona“ būtų dar ištaigingesnis už „Titaniką“, ir šį planą jiems ir laivo statytojams pavyko įgyvendinti. Kai 1933-iaisiais į valdžią Vokietijoje atėjo nacistai, Adolfas Hitleris „Cap Arcona“ ir jo reisus į Pietų Ameriką išnaudojo savo propagandai. Atvirukai ir straipsniai įvairiuose žurnaluose reklamavo didingą Vokietijos laivą bei jo aukščiausio lygio keliones į Pietų Ameriką.
Turtingiems klientams būdavo siūlomas apgyvendinimas „Cap Arcona“ – „Pietų Atlanto karalienės“ – pirmosios klasės apartamentuose, mažiau pasiturintys apsistodavo antrosios klasės kajutėse, o patys neturtingiausi – trečiosios klasės miegamuosiuose, kurie būdavo atskirti nuo pirmosios klasės klientų zonos.
Pirmosios klasės keliautojams, gyvenusiems dideliuose kambariuose, apstatytuose šilku apmuštais baldais, ir turėjusiems atskirus vonios kambarius, būdavo priskiriami asmeniniai liokajai.
„Cap Arcona“ tarp Europos ir Pietų Amerikos plukdė tokias tuometines įžymybes, kaip kino superžvaigždė Clarkas Gable'as. Vienas turtingas argentinietis pirmosios klasės apartamentuose vieną kartą išsiuntė savo keturiolika šunų, o viena brazilų šeima sumokėjo už tai, kad laivu būtų plukdomos ir kelios karvės bei vištos, kad jų vaikai kiekvieną rytą turėtų šviežio pieno ir kiaušinių.
Transatlantinę karjerą nutraukė karas
Savo transatlantinės kelionės metu „Cap Arcona“ išmesdavo inkarą Lisabonoje, Madeiroje, Montevidėjuje ir Buenos Airėse. Kai kurių reisų metu laineris taip pat užsukdavo į Ispaniją ir Prancūziją. Tai buvo ne tik didžiausias keleivinis laivas, plaukiojantis šiuo maršrutu, bet ir greičiausias okeaninis laineris, iš Hamburgo į Buenos Aires nukankantis tik per penkiolika dienų.
Laivo įgulą – jūreivius, virėjus ir aptarnaujantįjį personalą sudarė 475 žmonės. „Cap Arcona“ taip pat turėjo savo hidroplaną, kuris į laivą reguliariai pristatydavo paštą.
Kelionė neprailgdavo: trijuose lainerio deniuose, išpuoštuose įspūdingos meno kolekcijos kūriniais, buvo galima išmėginti laimę keliuose kazino, leisti laiką madingai įrengtuose baruose, angliškose arbatinėse, klausytis džiazo ir klasikinės muzikos, kurią atlikdavo laivo orkestras, čia taip pat vykdavo tango ir kitų muzikinių stilių šokių vakarai. Buvo įrengti natūralaus dydžio teniso kortai.
Turtingiems klientams būdavo siūlomas prabangiausias laive įmanomas meniu, kiekvieno maitinimo metu patiekiama šampano ir ikrų.
„Plaukiojantys rūmai“ iš viso nuo 1927 iki 1939 metų atliko 91 transatlantinį reisą, gabendami į kitą Žemės pusrutulio pusę tūkstančius keleivių ir krovinius. „Cap Arcona“ keleivinio lainerio karjera baigėsi prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją, o netrukus Vokietijai karą paskelbė Didžioji Britanija ir Prancūzija.
Laineris virto filmavimo aikštele
1940-aisiais laineris buvo rekvizuotas Vokietijos kariuomenės reikmėms, nuplukdytas į Lenkijos uostą Gdynę, kurią vokiečiai buvo pervadinę Gotenhafenu, ir paverstas plaukiojančiomis kareivinėmis. Pietų Atlanto pasididžiavimu buvęs laivas buvo perdažytas pilka slepiamąja spalva ir ėmė rūdyti prišvartuotas prie krantinės.
1942-aisiais „Cap Arcona“ tapo kino aikštele. Nacistinės Vokietijos propagandos ministro Josepho Goebbelso nurodymu, laive buvo pradėtas juostos „Titanikas“ filmavimas. Filmas taip pat buvo sumanytas kaip propagandinis kūrinys, kuriame norėta parodyti, kad legendinį laivą pražudė britų ir amerikiečių kapitalistai, besirūpinę tik savo akcijų verte. Be to, filme veikė išgalvotas herojiškas personažas vokietis, pirmasis laivo karininkas Petersonas, kurio ypatinga drąsa ir nesavanaudiškumas buvo supriešintas bailiam ir egoistiškam britų karininkų elgesiui.
„Titaniko“ filmavimas vyko sunkiai dėl jo kūrėjų asmeninių susikirtimų, kūrybinių požiūrių skirtumų ir bendro varginančio karo fono. Režisierius Herbertas Selpinas reikalavo vis ekstravagantiškesnės scenografijos ir papildomų lėšų bei didesnės paramos iš Vokietijos karo laivyno. Visa tai jam buvo suteikta J.Goebbelso nurodymais, nors Vokietijos ekonomika jau buvo smarkiai nustekenta karo.
Po eilinės sunkios filmavimo savaitės, netoliese vykstant Sąjungininkų aviacijos antskrydžiams, H.Selpinas sušaukė neeilinį savo komandos susirinkimą ir neatsargiai sukritikavo karo laivyno jūreivius, kurie buvo pakviesti konsultuoti filmo kūrėjus, tačiau, anot režisieriaus, labiau buvo susidomėję seksualiniais santykiais su aktorėmis. H.Selpinas taip pat paniekinamai atsiliepė ir apie Vokietijos karo pastangas apskritai. Artimas H.Selpino draugas ir „Titaniko“ scenarijaus autorius Walteris Zerlettas-Olfeniusas bičiulį įskundė gestapui.
Brangiausia kino juosta paslėpta nuo žiūrovų
H.Selpinas netrukus buvo suimtas. Per apklausą, kurią vykdė asmeniškai pats J.Goebbelsas, režisierius neatsisakė savo žodžių, o tai įsiutino propagandos ministrą. Jau po paros, 1942 metų liepos 31-ąją, H.Selpinas aptiktas savo kameroje, kybantis kilpoje, padarytoje iš petnešų.
H.Selpino mirtis buvo pateikta kaip savižudybė, tačiau niekas tuo nepatikėjo, ypač filmavimo komandos nariai. Visi suprato, kad režisierius buvo nužudytas paties J.Goebbelso nurodymu. Pasipiktinimui ir neramumams filmo aikštelėje nuslopinti J.Goebbelsas net išleido pareiškimą, kuriame buvo perspėjama, kad bet kuris, mėginsiantis bent paniekinamai atsiliepti apie H.Selpino įskundėją W.Zerlettą-Olfeniusą, atsakys jam asmeniškai.
„Titaniko“ filmavimą užbaigė režisierius Werneris Klingleris, tačiau jo pavardė filmo titruose nebuvo įrašyta. Galutinė filmo sąmata pasiekė tiems laikams neregėtai milžinišką sumą – beveik 4 mln. reichsmarkių, kurias būtų galima palyginti su šių laikų 153 mln. eurų. Teigiama, kad „Titanikas“ tapo brangiausia to meto kino juosta. Bent jau Vokietijoje.
„Titaniko“ premjera buvo numatyta 1943 metų pradžioje. Tačiau, nepaisant jo kūrybai skirtų gigantiškų sąnaudų, filmas taip ir neišvydo didžiųjų ekranų, J.Goebbelsui nusprendus, kad Vokietijos žmonės, kiauromis naktimis kenčiantys nuo Sąjungininkų bombonešių antskrydžių, nenorės matyti filmo, vaizduojančio masines mirtis ir paniką. Neatmetama galimybė, kad propagandos ministrui pasirodė, jog žiūrovai skęstančio laivo istoriją sutapatins su žlungančiu Vokietijos Reichu, o tokios pavojingos aliuzijos buvo visiškai nereikalingos.
Vis dėlto filmas buvo kelis kartus parodytas okupuotuose kraštuose – Paryžiaus ir Prahos kino teatruose – ir čia susilaukė teigiamos publikos reakcijos.
Pragariška kelionė per Baltiją
Kai buvo baigtas „Titaniko“ filmavimas, nuskurusi „Cap Arcona“ dar dvejus metus rūdijo Gotenhafeno uoste, kol 1945 metų sausio 31-ąją vėl išplaukė į Baltijos jūrą – laivo prireikė karinio jūrų laivyno operacijai „Hanibalas“, per kurią siekta iš Rytų Prūsijos ir Kuršo į Vokietijos vakarus, kurie laikyti gerokai saugesni, evakuoti civilius, sužeistuosius ir kariuomenę, besitraukiančią nuo puolančios raudonosios armijos.
Kelionė iš Rytų Prūsijos per Baltijos jūrą buvo tikras pragaras: vokiškų laivų laukė minų laukai ir sovietiniai povandeniniai laivai. Sausio 30-ąją sovietinis povandeninis laivas S-13 torpedavo ir nuskandino laivą „Wilhelm Gustloff“, per šią didžiausią pasaulio istorijoje vieno laivo jūrinę katastrofą žuvo apie 9 400 žmonių. Apie 5 tūkst. iš jų – vaikai.
Vasario 11-ąją tas pats S-13 torpedavo buvusį okeaninį lainerį „Steuben“, iš Piliavos Rytprūsiuose (dabar Baltijskas, Kaliningrado sritis) į Kylį plukdžiusį civilius ir kariškius, tarp jų – 2,8 tūkst. sužeistų karių. Iš maždaug 5,2 tūkst. laivo keleivių ir įgulos išgelbėti pavyko tik 650.
„Cap Arcona“ iki 1945 metų kovo 30-osios atliko tris reisus iš Gotenhafeno į Kopenhagą ir iš viso pergabeno 25 795 kariškius ir civilius į saugesnę zoną. Tiesa, po pirmojo reiso tuometinis „Cap Arcona“ kapitonas Johannesas Gertzas Kopenhagoje nusišovė savo kajutėje, kai sužinojo, kad jam dar kartą teks leistis į mirtinai pavojingą kelionę apgailėtinos būklės laivu.
Po trijų reisų „Cap Arcona“ turbinos galutinai susidėvėjo ir jas reikėjo kapitaliai remontuoti, norint lainerį naudoti toliau. Kadangi tokių galimybių karo pabaigoje, Vokietijai beviltiškai pralaimint, nebuvo, laivas buvo nurašytas ir nusiųstas į Noištato įlanką netoli Liubeko. Čia jam buvo sugalvotas naujas, tragiškiausias visos jo neilgos istorijos vaidmuo.
Kalėjimas ant vandens
Paskutiniais karo mėnesiais neutralios Švedijos Raudonasis Kryžius buvo pasiekęs susitarimą su Vokietijos vyriausybe, kad koncentracijos stovyklų kaliniai iš Skandinavijos šalių galės būti išlaisvinti ir pergabenti į Švediją. SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris po dvejonių sutiko, kad įkalintieji iš Skandinavijos šalių yra mažiau pavojingi Vokietijai nei kitų okupuotų šalių piliečiai, tad gali būti paleisti. Buvo pradėta vykdyti vadinamoji Baltųjų autobusų programa. Iš pradžių buvo kalbama tik apie danus ir norvegus, tačiau vėliau į išgelbėtųjų ratą pateko ir kitų tautybių žmonių: prancūzų, lenkų ir net žydų.
Pirmuoju programos laikotarpiu kaliniai į Daniją ir Švediją buvo vežami baltai nudažytais Švedijos kariuomenės autobusais. Vėliau pasitelkti ir laivai.
Vykdant Baltųjų autobusų programą nuspręsta, kad visi kaliniai iš Skandinavijos, laikomi įvairiose koncentracijos stovyklose Vokietijoje ir jos okupuotose teritorijose, turi būti pergabenti į Nojengamo koncentracijos stovyklą šalia Hamburgo. Tačiau kažkur reikėjo dėti tūkstančius kitų tautybių kalinių, laikomų Nojengame. Ir štai tada, antroje balandžio pusėje, nuspręsta paskubomis įsteigti plaukiojančius kalėjimus greta Liubeko stovinčiuose laivuose.
Tokiais kalėjimais, be „Cap Arcona“, tapo krovininis laivas „Thielbek“ ir dar vienas okeaninis laineris „Deutschland“. Išsekę kaliniai iš Nojengamo koncentracijos stovyklos buvo uždaryti apatiniuose laivų deniuose ir laikomi kraupiomis antisanitarinėmis sąlygomis, beveik be vandens ir maisto. Tomis dienomis 140 prancūziškai kalbančių kalinių grupei buvo leista perlipti iš „Thielbek“ į kitą laivą, gabensiantį juos į Švediją. Likusių tūkstančių kalinių laukė mirtis arba vienas didžiausių gyvenimo išmėginimų.
Kelionės į Švediją versija neįtikinama
Gegužės 2-ąją buvo atvaryta dar kalinių iš Štuthofo ir Mitelbau-Doros koncentracijos stovyklų, tačiau „Cap Arcona“ prižiūrėtojai atsisakė priimti daugiau kalinių į savo laivą, tad per 800 žmonių baržomis buvo parplukdyta atgal į krantą ir čia prižiūrėtojai iš SS juos tiesiog paplūdimyje sušaudė iš kulkosvaidžių arba mirtinai uždaužė.
Vėliau, per karo nusikaltimų teismus, buvo kelta įvairių versijų, ką nacistai ketino daryti su kalėjimo flotilės kaliniais. Atsirado tvirtinusių, kad juos visus ketinta plukdyti į Švediją, tačiau tokia versija neįtikinama, nes „Cap Arcona“ garo turbinos nebeveikė ir laivas nebegalėjo savarankiškai pajudėti iš vietos. Netinkami laivybai buvo ir kiti du kalėjimais tapę laivai.
Nė vienas iš jų neturėjo skiriamųjų Raudonojo Kryžiaus ženklų, užtikrinančių tokios kelionės saugumą. Tiesa, keliomis savaitėmis anksčiau mėginta „Deutschland“ paversti laivu-ligonine ir nudažyti jį baltai, tačiau karo pabaigoje dažų pakako tik kaminams ir raudonam kryžiui ant vieno kamino vienos pusės.
Paskutinis Hamburgo aukščiausias SS ir policijos vadovas grafas Georgas-Henningas von Bassewitzas-Behras teisme pripažino, kad, pagal H.Himmlerio įsakymą, laivus-kalėjimus su visais kaliniais turėjo nuskandinti Vokietijos povandeniniai laivai arba karo aviacija. Bet šį juodą darbą už nacius atliko britų lėktuvai.
Pilotai nežinojo, ką atakuoja
Sąjungininkai turėjo informacijos, kad H.Himmleris kartu su kitais aukštais nacistiniais pareigūnais planavo pabėgimą į Norvegiją, tad ir paskutinėmis karo dienomis rengė intensyvius oro reidus prieš vokiečių laivus Baltijos jūroje.
1945 metų gegužės 3-iosios popietę, prabėgus trims dienoms po A.Hitlerio savižudybės ir likus vos penkioms dienoms iki karo Europoje pabaigos, kelios Didžiosios Britanijos naikintuvų-bombonešių „Hawker Typhoon“ eskadrilės atakavo laivus-kalėjimus Liubeko įlankoje. Pilotai neturėjo nė menkiausio supratimo, kad puola laivus, kurių apatiniuose deniuose uždaryta tūkstančiai koncentracijos stovyklų kalinių.
SS sargybiniai su gelbėjimosi liemenėmis iššokinėjo per bortus. Į atakos vietą atskubėję vokiečių traleriai išgelbėjo 16 jūreivių ir per 400 esesininkų.
Bombų ir raketų smarkiai pažeistas „Cap Arcona“ užsidegė ir galiausiai apvirto. Iš 5 tūkst. laivo kalinių gyvi liko tik 350. Kiti sudegė gyvi arba nuskendo. Dalį, kuriems pavyko išvengti žūties laive ir pasiekti krantą, pasitiko esesininkų kulkosvaidžių ugnis.
„Thielbek“ nuskendo per 20 minučių. Iš 2,8 tūkst. „Thielbek“ kalinių išsigelbėjo vos 50. Kadangi „Deutschland“ skendo gerokai ilgiau, patys vokiečiai suspėjo visus 2 tūkst. laivo kalinių perkelti į kitą atskubėjusį laivą.
Britanijos karališkųjų oro pajėgų pilotas Allanas Wyse vėliau pasakojo: „Mes šaudėme kulkosvaidžiais į žmones vandenyje... šaudėme į juos 20 mm kulkosvaidžiais. Tai siaubinga, bet mums buvo įsakyta tai daryti ir mes tai darėme. Tai yra karas.“
Šaltiniai rodo, jog Didžiąją Britaniją per trečiąsias šalis vis dėlto buvo iš anksto pasiekusi informacija, kad Liubeko įlankoje išmetę inkarus stovi laivai, pripildyti koncentracijos stovyklų kalinių, tačiau ši informacija taip laiku ir nepasiekė Karališkųjų oro pajėgų vadovybės.
Aukų palaikus jūra grąžino per kelis dešimtmečius
Dar tos pačios dienos pavakarę į priekį žygiuojantys britų sausumos kariai pasiekė Noištatą ir pradėjo pakrantėje ieškoti išgyvenusiųjų. Paplūdimiuose gulėjo šimtai vyrų, moterų ir vaikų kūnų, o tolumoje vandenyje dar šmėžavo apvirtusio kadaise buvusio vieno prabangiausio pasaulyje lainerio „Cap Arcona“ siluetas.
Keturias savaites po laivų nuskandinimo jų aukų kūnus jūra plukdė į krantą. Jie buvo renkami ir laidojami bendrame kape Noištate. Ir dar beveik tris dešimtmečius atskiri kaulai ir griaučių dalys būdavo aptinkami pakrantėje. Paskutinis toks radinys aptiktas 1971-aisiais.
Tyrinėtojai skelbia, kad laivuose-kalėjimuose buvo mažiausiai trisdešimties tautybių kalinių: amerikiečių, baltarusių, belgų, čekų, danų, estų, graikų, italų, ispanų, kanadiečių, latvių, lenkų, lietuvių, liuksemburgiečių, norvegų, olandų, prancūzų, rumunų, rusų, serbų, slovakų, suomių, šveicarų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių, žydų ir kitų.
„Cap Arcona“, buvęs žmogiškosios didybės simbolis, po kiek laiko bangų buvo priplaktas prie kranto, kur pragulėjo kaip žmogiškojo žiaurumo monumentas iki 1949-ųjų, kol galiausiai buvo supjaustytas į metalo laužą.
Didžiosios Britanijos archyviniai dokumentai, susiję su „Cap Arcona“ ir kitų laivų ataka, lieka įslaptinti iki 2045-ųjų.
