Vytauto Didžiojo figūra yra vienas iš tų dalykų, dėl kurių neretas lietuvis kiek šnairuoja į kaimynus baltarusius, paslapčia ar visiškai atvirai kaltindamas juos mūsų istorijos savinimusi. Tik ta istorija buvo bendra, tad ir dabar ji labiau jungia, nei skiria.
Taip mano Baltarusijos Nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto istorikas Alehas Dziarnovičius. Jis, kalbėdamas apie Vytautą (baltarusiškai – Vitovt) ir Žalgirio mūšį kaip Lietuvą ir Baltarusiją jungiančius ar vis dėlto skiriančius mitus, sakė konfrontacijos šia tema neįžvelgiąs. Vis dėlto pripažino, kad šie tokie artimi abiem tautoms siužetai vis dėlto suprantami skirtingi.
Vardų bendrystė
„Pradėsiu nuo anekdoto, ne tiek norėdamas jus pralinksminti, kiek parodydamas kontekstą, – Klaipėdoje vykusiame pirmajame visuomeniniame Lietuvos ir Baltarusijos forume „Kas mus jungia?“ kalbėjo A.Dziarnovičius. – Prieš 10-15 metų atsitiktinai mačiau vieną kultūros reportažą per Baltarusijos televiziją, žiniose. Pasakota apie spektaklio J.Kupalos teatre „Kunigaikštis Vytautas“ premjerą.
Ir kamera sukdamasi parodė parteryje prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, kuris žiūrėjo premjerą. Korespondentas baigdamas reportažą paklausė – ar žinote, koks buvo krikščioniškas Vytauto vardas? (Aleksandras – red. past.) Aš kartoju, kad taip noriu kontekstą nupasakoti, kaip gali būti politiškai svarbus Vytautas Aleksandras, kokias sąsajas galima įžiūrėti.“
Anot istoriko, spektaklį apie Vytautą pastatė ne tik Baltarusijos nacionalinis akademinis J.Kupalos teatras, bet taip pat ir Baltarusijos operos ir baleto teatras – tokiu pačiu pavadinimu „Kunigaikštis Vytautas“. Yra ir kitų Vytauto ženklų Baltarusijoje, tarkim, medinis paminklas Gardine, prie Nemuno, tarp senosios ir naujos pilių. A.Dziarnovičius tikina, kad Vytautas yra vienas iš baltarusių mėgstamų istorijos personažų.
Tą esą liudija ir kiti ženklai, kur galima pamatyti Vytauto vardą. Ir jie visai nesusiję su kultūra.
Nuo troleibuso iki vyno
„Galbūt jūs nustebsite, bet yra ir kitoks Vytauto supratimas. Tai Vytautas kaip stiprus ūkvedys. Galiu pateikti kaip pavyzdį didelę įmonę „Belkomunmaš“, kuri gamina transporto priemones – štai troleibusus „Vitovt“ gamina. Perskaičiau įmonės puslapyje, kad tie modeliai važiuoja į Kolumbiją ir į Kaliningradą. O vienas iš paskutinių šios įmonės pasiekimų yra elektrobusas, ateities transportas, pavadintas „Vitovt Max Electro“. Jie irgi eksportuojami, bet ir Minske turi jų padvigubėti iki kitų metų birželio.
Dar šis tas įdomesnio – šis Vytautas turi kinišką širdį. Kinai gamina akumuliatorius šiems elektriniams autobusams šalia Minsko esančiame industrijos parke. Tai kitokia istorinio personažo Vytauto interpretacija“, – šypsodamasis abiejų šalių forume kalbėjo Baltarusijos istorikas.
Jo teigimu, ir naujagimiai pastaruoju metu neretai gauna Vitovto arba Olgerdo (Algirdo) vardus. Tiesa, statistikos, kiek per metus vaikų pavadinami šiais vardais, istorikas neturėjo.
„Dar viena tokia linksmesnė detalė – Minske putojančio vyno gamykla pagamino raudoną putojantį vyną „Vitovt“, jis populiarus, galima įsigyti parduotuvėse“, – pasakojo svečias iš Baltarusijos.
Anot A.Dziarnovičiaus, visos šios detalės rodo, kad Vytauto vardas tapo artimas Baltarusijos visuomenei. Ir taip nutiko be valstybinės politikos įsikišimo, be valstybinių pinigų.
„Ir kyla klausimas: ar mes matome privatizaciją šio vardo, ar personažas tampa bendras abiem tautoms. Čia galiu pasakyti iš viso to, ką esu skaitęs, kad iš esmės dominuoja supratimas, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas priklauso istorijai, norėčiau pabrėžti, abiejų tautų istorijai“, – įsitikinęs istorikas.
Žalgirio mūšis bent kol kas dar netapo baltarusiams stipria savo tautinės tapatybės dalimi. Nors maždaug už 30 km nuo Minsko esančioje Dudutkų vietovėje kasmet vyksta festivalis „Mūsų Griunvaldas“ su mūšio imitacija, muge ir roko koncertu, tačiau tai iš esmės ir viskas.
Istorinio mito būtinybė
Lietuvos istorijos instituto istorikas Dangiras Mačiulis kalbėjo apie tai, kaip keitėsi Žalgirio ir Vytauto vaizdiniai lietuvių sąmonėje. XIX amžiuje tie vaizdiniai formavosi pagal būdingą tam metui Europos tautų tradiciją – kaip kadaise didinga tauta dėl įvairaus, daugiausia išorės poveikio nusilpsta, užmiega, po to ateina atgimimo arba nubudimo epocha.
„Lietuvos istorijos laikotarpiu buvo laikoma LDK istorija iki Vytauto mirties arba kraštutiniu atveju iki Liublino unijos. Žalgirio mūšis buvo tarsi tas senasis aukso amžius. Be abejonės, lietuvių istoriografija, tautinis judėjimas, rašydamas savo tautinį pasakojimą apie Žalgirį, dėliojo savus akcentus. Tuomet pagrindinis lietuvių ginčas su lenkais buvo dėl to, kuriai tautai priskirti mūšio nugalėtojo laurus, koks buvo Vytauto vaidmuo. Beveik visuose lietuviškuose tekstuose, jeigu paseksime juos nuo „Aušros“, nuo 1883 metų, visur išvysime, kad Žalgirio mūšio pergalė pasiekta lietuvių dėka ir pagrindinis herojus yra Vytautas. Vytautas tampa centrine lietuviško atminties panteono figūra.
Ta skirtis interpretacijoje su pagrindine oponuojančia puse lenkais buvo labai aštri. Pirmas masinis Žalgirio mūšio minėjimas buvo 1910 metais Krokuvoje, lietuviai buvo kviečiami vykti, bet atsisakė. Nuvyko tik vienas Vaižgantas (rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas) ir tai kaip korespondentas. Prieš tai jis apsilanko Lvove, tarsi ieškodamas kontaktų su ukrainiečiais ir Ukrainoje atranda lietuviams patinkančią Žalgirio mūšio interpretaciją, kuri nėra lenkiška, kurioje pagrindinis herojus Jogaila“, – Lietuvos ir Baltarusijos forume vykusioje diskusijoje pasakojo D.Mačiulis.
Norėdami apginti savo herojaus Vytauto garbę, lietuviai turėjo paneigti pagrindinį Vytautui metamą priekaištą, esą jo lietuviai pabėgo iš Žalgirio mūšio lauko. Čia, anot D.Mačiulio, galima išvysti ir baltarusišką pėdsaką, nes 1909 metais „Viltis“, lietuvių tautininkų nacionalistinės pakraipos laikraštis, persispausdino Vaclavo Lastouskio, Baltarusijos politinio ir visuomenės veikėjo, straipsnį, kuris perteikė savo pasitraukimo interpretaciją, aiškindamas, kad tas pasitraukimo manevras pasiskolintas iš totorių.
Lietuvių tautinis judėjimas nuogąstavo dėl kylančio baltarusių nacionalinio judėjimo ir baiminosi, kad jie gali pretenduoti į LDK palikimą, – sakė D.Mačiulis.
„Logiška būtų paklausti, kodėl tame atminties formavime lietuviai neieškojo bendrininkų baltarusių pusėje, o dairėsi į Ukrainą. Atsakymas kaip ir aiškus – lietuvių tautinis judėjimas šiek tiek nuogąstavo dėl kylančio baltarusių nacionalinio judėjimo ir baiminosi, kad jie gali pretenduoti į LDK palikimą. Nors tuo metu pati baltarusių tautinio judėjimo potencija, perspektyvos 1910 metais vertinta labai skeptiškai, bet jau nuogąstauta dėl to, kad kažkas kitas gali tą simbolinį paveldą pasisavinti“, – kalbėjo Lietuvos istorikas.
Vytauto svarba tarpukariu
1930-ieji Lietuvoje buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais. Anot D.Mačiulio, dėl to net išleistas atskiras įstatymas, visos datos – pradedant oficialiais raštais ir baigiant spauda – rašomos kaip Vytauto Didžiojo metai.
„Rašytojas Vytautas Petkevičius yra pajuokavęs, kad jis gimęs 1930 m., tad kai sutikdavo žmogų, kurį numanydavo esant jo bendraamžiu ir išgirsdavo, kad tas irgi Vytautas, tai iš karto žinojo – šis žmogus irgi gimė 1930-aisiais, – sakė D.Mačiulis. – Galima sakyti, kad tie 1930-ieji masinę Vytauto Didžiojo įamžinimo kampaniją į visuomenės sąmonę įdiegė gana stipriai.
Suprantama, tai buvo tam tikras politinio režimo siekis, kuris naudojosi Vytauto vaizdiniu stiprindamas save. Galima sakyti, kad tuo metu viešajame diskurse formuotos paralelės tarp Vytauto ir Antano Smetonos, savotiškas istorinis tęstinumas.
Ir Žalgirio mūšis buvo minimas Vytauto kampanijos fone. Tarpukario Lietuvoje Žalgirio mūšio vaizdinys iš esmės funkcionavo tam, kad parodytų Vytauto genialumą, išryškintų jį kaip karo strategą, politiką. Tarkim, 1930 metais per visą Lietuvą buvo nešamas Vytauto Didžiojo paveikslas. Jis aplankė kone visus Lietuvos miestelius.“
Dar vienas, anot istoriko, įdomus akcentas yra tas, kad tuo metu ir Žalgirio, ir Vytauto vaizdiniai buvo naudojami propagandinėje kovoje grindžiant savo teises į Vilnių, savotiškai mobilizacijai: „Nes viešose kalbose samprotauta apie tai, kad reikia naujo Žalgirio, kurio dėka išvaduotume Vilnių. Įdomu tai, kad lenkų valdomame Vilniuje labai gerai sutardavo Vytauto klausimu baltarusiai ir lietuviai, kurie, jausdami vienokią ar kitokią diskriminaciją, buvo priversti telkti savo jėgas ir 1930 metais vaikščiojo vieni pas kitus į renginius, skirtus Vytautui Didžiajam paminėti.“
Tarpukario Lietuvoje Žalgirio mūšio vaizdinys iš esmės funkcionavo tam, kad parodytų Vytauto genialumą, išryškintų jį kaip karo strategą, politiką.
Tarpukariu Vytauto Didžiojo vaizdinys pirmiausia buvo reikalingas valstybingumo tradicijai pagrįsti. 1930 metais rugsėjo 8-oji, taip ir neįvykusios Vytauto karūnacijos diena, tampa valstybine švente. 1938 m. Konstitucijoje ši šventė apibūdinama kaip skirta senosios Lietuvos didingai praeičiai paminėti.
Sovietmečiu atgimė Žalgiris
Sovietmečiu atminties kultūra patyrė transformaciją. Jeigu nebūtų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, Vytauto ir Žalgirio vaizdiniai būtų atsidūrę gilioje periferijoje, bet Sovietų Sąjungai, kaip sako D.Mačiulis, „prireikė tokio išties paveikaus mobilizuojančio vaizdinio“. Geresnio nei Žalgiris jiems rasti tikrai nebūtų pavykę.
Žalgirio mūšio istorija pasitarnavo ir siekiant telkti slavų pasaulį. Lietuvių veikėjai irgi įsijungė į propagandinę kampaniją, tą vaizdinį bandė adaptuotis. Tačiau Vytauto šitame beveik paveiksle nebeliko, o štai Žalgiris puikiai istoriškai pagrindė marksistinę internacionalizmo idėją.
„Vytauto vaizdinys skirtingai nuo kai kurių kitų kunigaikščių vaizdinių, kurie dar galėjo pasirodyti, buvo visiškai išstumtas, veikiausiai tai lėmė, kad jis tarpukariu simbolizavo oficialiąją atminties kultūrą, kurią norėta pakeisti, ištrinti. Situacija pasikeičia, kai prasideda M.Gorbačiovo perestroika, kuomet susikuria Sąjūdis, prasideda judėjimas į visišką politinę Lietuvos emancipaciją. Bent pirmaisiais metais prasideda senosios, tikrosios istorinės atminties kultūros reanimacija, bandymas sugrąžinti ją. 1990-uosius galima pavadinti Žalgirio atminties sugrąžinimo metais, mūšio jubiliejus plačiai minėtas“, – kalbėjo D.Mačiulis.
O savo kalbą Lietuvos istorikas baigė panašiai kaip baltarusių kolega A.Dziarnovičius – apie alkoholį. Jis priminė, kad net buvo skundų dėl reklamos, kurioje kalbėta, jog gerdami vieno pavadinimo alkoholį būsite stiprūs kaip Žalgirio mūšio kariai.
