Visa tai tapo įmanoma pasibaigus šaltajam karui, žlugus SSSR, kuomet atsirado galimybė išklausyti ir antrąją pusę. Iki tol kas vyko šiame krašte, į jį įžengus Raudonajai Armijai, plačiajai visuomenei buvo labai mažai žinoma, tai buvo tabu.
Viena mirtis – tragedija, tūkstančiai – statistika
Tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, 1943 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais Teherane įvyko antihitlerinės koalicijos – Sovietų Sąjungos, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų lyderių konferencija.
Joje dalyvaujant Josifui Stalinui, Winstonui Churchilliui ir Franklinui Rooseveltui, taip pat šių šalių diplomatijos ir karinių štabų vadovams, buvo nuspręstas Rytprūsių likimas. Konferencijos metu J.Stalinas pasiūlė Rytų Prūsijos padalijimo principą, pagal kurį Mėmelio (Klaipėdos) ir Kionigsbergo (Karaliaučiaus) kraštas atitenka SSRS, o pietinė krašto dalis – Lenkijai. Tokiam Stalino pasiūlymui sąjungininkai pritarė, tad planas buvo realizuotas pasibaigus karui. Popieriuje visa tai atrodė nekaltai ir suprantamai, bet realybė buvo kitokia. Gyvenime tai reiškė šimtų tūkstančių civilių Rytų Prūsijos gyventojų žūtį.
Sovietinėje propagandoje Karaliaučius ir visa Rytų Prūsija buvo vaizduojama kaip vokiečių militarizmo irštva, kurią visiškai sunaikinus bus atkeršyta priešui už jo padarytus nusikaltimus SSSR teritorijoje.
Kaip rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Genocido aukų muziejaus, prieš kelis metus parengusio parodą „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945-1948“, internetiniame puslapyje, 1944 metų spalio 16 dieną Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto daliniai įsiveržė į Rytų Prūsiją.
Pergalingą žygį lydėjo šimtatūkstantiniais tiražais spausdinamas ir platinamas sovietų propagandininko, rašytojo Iljos Erenburgo, kuris tuomet tarnavo politiniu darbuotoju (anų laikų propagandistas), 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenės štabe, raginimas, skambėjęs taip: „Nėra nieko, kas vokiečiuos būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“
Be abejonės, tokia propaganda reiškė, jog atsakyti už nusikaltimus nereikės, todėl galima daryti bet ką. Tai dar labiau pakurstė žemiausius sovietinių karių instinktus, atvėrė kelius jų fantazijai. Beje, to meto sovietinėje propagandoje Karaliaučius ir visa Rytų Prūsija buvo vaizduojama kaip vokiečių militarizmo irštva, kurią visiškai sunaikinus bus atkeršyta priešui už jo padarytus nusikaltimus SSSR teritorijoje. Tad raudonarmiečiai nesidrovėdami keršijo...
Buvo visko, moterų bei mergaičių prievartavimo, buvo suaugusių ir vaikų žudymų, buvo patyčių ir žeminimo. Apie tai šiandien nedrąsiai, tarsi jausdami savo kaltę, kalba amželį nugyventi baigiantys tų įvykių liudininkai.
Liūdnos paralelės
Beje, reiktų pastebėti, jog išlikusiems gyviems gimtojoje žemėje Rytprūsių gyventojams buvo lengviau bent jau tuo požiūriu, kad nepatyrė to, ką išgyveno tremtiniai atšiauriu klimatu pasižyminčiose Sibiro platybėse. Jiems neteko braidyti gilių Sibiro taigos pusnynų, spaudžiant keliasdešimt laipsnių šalčiui, pusvelčiui dirbti katorgiškų miško ruošos darbų bekraštės taigos platybėse, sovchozuose, šachtose ir rūdynuose.
Rytprūsių vokiečių odisėjos vyko, galima sakyti, namuose, tokio pat klimato zonoje, tarp panašaus mentaliteto žmonių, europiečių, todėl po kurio laiko įveikus kalbos barjerą, didelio darbštumo, pareigingumo dėka, kuo vokiečiai nuo amžių glūdumos pasižymi, jiems pavyko sėkmingai integruotis ne vien Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių ir net Ukrainos gyventojų bendruomenėse. Pabėgėliai iš Rytų Prūsijos, mirus Stalinui, nebuvo ignoruojami sovietinės valdžios, kaip tai iki Nepriklausomybės atgavimo buvo daroma tremtinių atžvilgiu.
Laikas eina greitai, šiandien žmonių, išgyvenusių karo ir pokario pragarą lieka vis mažiau, dar mažiau lieka tų, kurie gali rišliai papasakoti apie patirtus išgyvenimus ir taip palikti ateinančioms kartoms liudijimus apie tai, kas lauks žmonijos jei prie galingiausių pasaulio valstybių vairo atsidurs įvairaus sukirpimo diktatoriai, galvažudžiai – avantiūristai.
Pabėgėlių odisėjos ir jų pasekmės
Karui pasibaigus ir tūkstančiams vokietukų pasklidus po Lietuvą, saugumo sumetimais lietuvių šeimos stengėsi, kad priglausti vaikai kuo greičiau išmoktų lietuviškai, mat sovietinė valdžia vis gąsdino trėmimu už jų globą.
Lietuvių kalbos reikėjo ir norint eiti į mokyklą, bet globėjams šių vaikų geresnis išsimokslinimas nelabai rūpėjo, turėjo pakakti ir pradinio išsilavinimo. Nors išimtiniais atvejais, kai kurie vokietukai vis tik sugebėjo pasiekti aukštąjį mokslą ir įgyti atitinkamą kvalifikaciją. Dalį vokietukų lietuviai perkrikštijo, įsivaikino, suteikdami jiems savo pavardę ir lietuvišką vardą. Bet vyresni vaikai stengėsi išvengti įvaikinimo, vis tikėdamiesi susirasti savo artimuosius ar giminaičius. Apie 1950 metus sovietinė valdžia surinko dalį Rytų Prūsijos vokietukų, likusių SSSR teritorijoje, bei išvežė juos gyventi į tuometinę Vokietijos demokratinę respubliką.
Kitiems pasisekė mažiau, nes dėl pakeistų vardų ir pavardžių giminaičiai, gyvenusieji Vokietijoje, negalėjo surasti SSSR įvaikintų vaikų per Raudonojo Kryžiaus ar kitas tarptautines organizacijas. Dėl minėtos priežasties ne vienas artimųjų ieškomas vilko vaikas nesusitiko su savo artimaisiais.
Manoma, jog atkeliavusių iš Rytprūsių vokiečių vaikų Lietuvoje, įvairių šaltinių duomenimis, būta 5-7 tūkstančiai. Tačiau tikslios statistikos nėra ir nebus, mat klajojantys vaikai daug metų nebuvo registruojami. Dauguma jų pasą gavo jau sulaukę pilnametystės ar dar vėliau, kai reikėjo atlikti karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir pasibaigus pokario suirutei. Pase įrašyti duomenys taip pat abejotini, nes vaikų amžių nustatydavo gydytojai, Sovietų Sąjungos piliečio pasas buvo išduotas asmeniui išgalvotu vardu ir pavarde. Vokietukai stengėsi prisitaikyti, tad turėjo susikurti savo antrąją tapatybę ir perprasti lietuviškąjį identitetą.
Bendraudamas su garbaus amžiaus sulaukusiais pabėgėliais iš Rytų Prūsijos, augusiais Dzūkijoje bei Suvalkijoje, pastebėjau, kad jie savo charakteriu yra vokiški dzūkai ir vokiški suvalkiečiai. Manau, jog panašiai nutiko ir su kitais šio likimo žmonėmis, augusiais žemaičių, aukštaičių šeimose ar kur kitur.
Šviesa tunelio gale
1990-aisiais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vokiečiams, kilusiems iš Rytprūsių, taip pat iš Klaipėdos krašto, atsirado naujos galimybės domėtis savo kilme ir ieškoti artimųjų Vokietijoje.
1991 metais jie įkūrė bendriją „Edelweiss“. 1991 rugsėjo 14 dieną, Klaipėdoje, įvyko pirmasis bendrijos susirinkimas. Tais pačiais metais bendrijoje buvo įregistruoti 58 nariai, 1997 metais bendrija vienijo jau 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114. Tačiau 2015 metais teliko tik 63 nariai. Šiandien bendrija „Edelweiss“ jungia 40 Rytų Prūsijos vokiečių. Dauguma šių žmonių jau perkopę aštuntą gyvenimo dešimtmetį, tad kasmet vis daugiau jų iškeliauja amžinybėn, nemažai vokiečių suradę giminaičius išvyko gyventi į Vokietiją, beje, yra ir tokių, kurie dėl mentaliteto skirtumo ir/ar kitų priežasčių nepritapo tarp tautiečių, tad po kurio laiko grįžo gyventi į Lietuvą.
Sugrįžimai į praeitį
Marijampolietis Pranciškus Jokimaitis, kilęs iš Šakių rajono, pokario metais buvo paauglys ir puikiai prisimena būrius įvairaus amžiaus alkanų, apiplyšusių vokiečių vaikų su moterimis ir be jų traukusių pro jo tėviškę į Lietuvos gilumą.
„Prausdavosi jie balose, kurių tuometės, dar nemelioruotos, Lietuvos laukuose buvo begalė, man paaugliui, tai kėlė didelę nuostabą, nes gyvendamas netoli Rytprūsių nuo vaikystės žinojau apie aukštą vokiečių kultūros lygį“, – prisimena pašnekovas, daugelį metų dirbęs Marijampolės (anuomet Kapsuko) Specialaus konstravimo biuro (dabar UAB „Pakma“) standartizacijos skyriaus viršininku.
P.Jokimaičiui ir vėlesniais metais teko pažinti vokietukų atkeliavusių į Lietuvą iš Rytprūsių, dirbusių sovietmečiu klestėjusioje Kapsuko maisto pramonės automatų gamykloje, kuriai SKB inžinieriai kūrė maisto pakavimo automatus. Beje, jis patarė pasikalbėti su jo buvusia bendradarbe, SKB Patentų ir techninės informacijos skyriaus vertėja Laimute Bernotiene, kuri esą pažįsta daug vadinamųjų vilko vaikų ir yra jiems ruošusi reikiamus dokumentus išvykimui į Vokietiją arba padėjusi ten gyvenančių giminaičių paieškose. Taigi P.Jokimaičio ir L.Bernotienės dėka pavyko surasti ir pasikalbėti su keletu tragiškų Antrojo pasaulinio karo pabaigos bei pokario įvykių liudininkų.
Deja, buvo ir atsisakiusių bendrauti. Vieni tokį savo sprendimą motyvuoja tuo, jog viskas jau praeityje ir daug kartų papasakota, tad nebėra apie ką daugiau kalbėti, kitiems tai daryti kažkodėl uždraudė vaikai, o treti buvo emigravę į istorinę tėvynę, tačiau ten pasijuto esą svetimi, nepritapo, kaimynų, vokiečių, buvo vadinami rusais ir galiausiai vėl sugrįžo į Lietuvą, tad nori gyventi ramiai ir „nekedenti“ praeities dalykų...
„Jie ne vilko vaikai“
Beje, Laimutė Bernotienė pokalbio pradžioje akcentavo, jog pavadinimas „vilko vaikai“ taikomas pabėgėliams iš Rytų Prūsijos, neteisingas iš esmės, nes niekas jų Lietuvoje taip nevadindavo.
„Tai greičiausiai Vokietijos žiniasklaidos, ar dar praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje vokiečių sukurto filmo „Vilko vaikai“ apie šiuos žmones kūrėjų išsigalvojimas, kaip dabar tapo madinga sakyti – marketingo ėjimas, siejamas su tuo, jog vokietukai šiltuoju metų laiku slapstėsi nuo raudonarmiečių persekiojimo miškuose. Tuo tarpu Lietuvoje, Rytų Prūsijos pabėgėliai buvo vadinami vokietukais arba prūsais“, – tikino vertėja.
Pirmoji pažintis su pabėgėliais
Ji gerai pamena, kai pasibaigus karui iš Rytprūsių pro jos gimtąjį Marijampolės savivaldybės Tursučių kaimą traukdavo būriai vokietukų su moterimis arba visai vieni.
„Man giliai atmintin įsirėžė vaizdas, kuomet į mūsų suvalkietišką „stubą“ užsuko vokietė su mažamete mergaite. Ši pamačiusi virtuvėje kibirą su kiaulių ėdalu puolė graibyti iš jo bulves ir godžiai valgyti... Žinoma, mano mama vėliau padengė stalą ir pavaišino keliauninkes, tačiau matytas vaizdas sukrėtė. Aš iki to laiko nemaniau, jog kiaulių ėdalą gali valgyti ir žmonės...“, – pasakoja ponia Laimutė.
L.Bernotienė taip pat prisimena, kad tėviškėje, pas artimiausius kaimynus Kačergius gyveno nežinia iš kur atsiradusi mergaitė vardu Ruth, vėliau pakrikštyta Marytės vardu, jie dar buvo priglaudę ir giminaičių išvežtų į Sibirą sūnų. Ruth vėlesniais metais Kaune sėkmingai baigė medicinos mokyklą ir rado savo vietą gyvenime. Kiti kaimynai, Vilkauskai, patys gyvenę kukliai bei turėję gausią šeimą, taip pat priglaudė vokietukę, kurią vėliau atidavė mokytis į amatų mokyklą Kaune.
Sunkiai gyjančios sielos žaizdos ir sugrįžimai
Dar vienas vokietukas, priglaustas tame pačiame kaime, buvo vardu Rudolfas Herzmannas, lietuviškai Jurgiu vadintas, jis po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, padedant Laimutei Bernotienei, tuo metu jau dirbusiai Marijampolės Miros Martišienės vertimo biure vertėja, surado Kiolne gyvenančią motiną ir išvyko gyventi pas ją į Vokietiją.
Tačiau Rudolfui, augusiam lietuviškame kaime, taip pat nepamiršusiam vokiečių kalbos bei rašto, nepavyko asimiliuotis susvetimėjusioje ir kitokius bendravimo įpročius turinčioje Vokietijos visuomenėje, ten jis buvo vietinių vokiečių vadinamas rusu, o rusas eiliniam vokiečių biurgeriui yra nepadoraus žmogaus sinonimas... Pasak pašnekovės, Rudolfui labai trūko nuoširdaus, kaimiško bendravimo. Jam trūko Lietuvos... Taigi, po dvylikos metų R.Herzmannas paliko Vokietiją ir parvyko atgalios į Lietuvą, bet Vokietijos valdžia vis tik pasirūpino juo – skyrė „vokišką“ pensiją. Deja, neilgai žmogus ja džiaugėsi, šių metų pradžioje Rudolfas pasimirė.
L.Bernotienė taip pat minėjo Hanso Heinricho, Giunterio Roschero (Gedimino Griškos), Navicko, Horsto Fischerio (Kosto Galinaičio), Pricevičienės, Ernos Schnaider, Holdacko, Meišto pavardes, tai vis vokietukai, kilę iš Rytprūsių ir gyvenę ar tebegyvenantys Lietuvoje, kuriems jai teko ruošti įvairius dokumentus.
„Pačioje pradžioje Vokietijos valdžia, tautiečiams, emigrantams iš buvusios SSSR gan daug padėjo materialiai, bet ilgainiui pagalba vis mažėjo ir mažėjo, nors pabėgėliams iš Afrikos, Artimųjų Rytų, Afganistano bei panašių kraštų milijonai surandami dar ir šiandien. Rytprūsių vokietukus, kurių likę tik 40, jau daug metų remia savo asmeninėmis lėšomis ir kitaip globoja, taip pat Vokietijos valdžios koridoriuose jų statuso įteisinimu rūpinasi filantropas, buvęs Vokietijos parlamento narys baronas Wolfgangas von Stettenas. Jis yra surengęs jų keliones į dabartinę Kaliningrado sritį, taip pat periodiškai rengia priėmimus savo pilyje. Deja, jo pastangoms išrūpinti šiems žmonėms „vokiškas“ senatvės pensijas nebuvo lemta išsipildyti, bet prilyginus juos asmenims, dirbusiems priverstinius darbus, galimai pavyks gauti iš Vokietijos biudžeto vienkartinę 2400 eurų išmoką. Beje, Lietuva prieš kurį laiką taip pat pripažino jiems tremtinio statusą ir moka kas mėnesį nedidelę pašalpą“, – pasakoja Laimutė Bernotienė.
Vertėja papasakojo, kad jau atkurtos nepriklausomybės metais atsirado nemažai vokiečių, atvykstančių į Lietuvą ir ieškančių savo buvusių globėjų, norinčių su jais bendrauti. Prieš kelis metus viena tokių viešnių atvyko iš Vokietijos į Marijampolę ir pagal prisiminimus iš vaikystės surado Čepaičių sodybą Puskelniuose, esančią prie pat automagistralės Marijampolė–Kaunas ir geležinkelio Marijampolė–Kaunas sankirtos. Užsimezgė šilti santykiai su šiuo metu sodyboje gyvenančiais Čepaičių giminaičiais. Tad, jei žmogus ieško buvusių savo globėjų, vadinasi, gyvenimas toje šeimoje jam nebuvo kančia ir jis jaučia dėkingumą už bėdoje ištiestą pagalbos ranką.
Liudija išgyvenusieji
Gražioje vietoje, ant Orijos ežero kranto, vos keletas metrų nuo vandens esančioje sodyboje gyvenanti Erna Schnaider, prisimena savo kelionės iš Rytprūsių į Lietuvą pradžią, kuomet Raudonajai armijai greitai puolant, o jai su artimaisiais nespėjus pasitraukti į Vakarus, buvo atverstas naujas, kupinas kančių bei pažeminimo gyvenimo etapas.
„Dalis Rytų Prūsijos gyventojų, gyvenusių apie Tilžę (Sovietską), dar bandė Kuršių marių ledu trauktis į Vokietijos gilumą, tačiau rusų kariuomenės daliniai, pasitelkę aviaciją bei artileriją, intensyviai apšaudydavo ir bombarduodavo bėglių virtines, bandžiusias bėgti ledu, tad šiems nebeliko nieko kito kaip likti gimtinėje ir laukti savo lemties. Gumbinėje 1946 metais rusų kariškiai surinko mūsų apie penkias dešimtis, įsodino į vagoną traukinio vykstančio Lietuvos link. Man buvo tuomet dešimt metų, mūsų šeima gyveno Gumbinėje (Guseve), mamos tėvai Schmittai gyveno netoli Tilžės (Sovietsko), o tėvelis, Fridrichas, tarnaudamas kariuomenėje žuvo prie Stalingrado. Tuomet pirmą kartą savo kailiu patyriau rusų kareivių neapykantą mums. Jie atėmė iš mūsų paskutines maisto atsargas, elgėsi su mumis pabrėžtinai grubiai.
Pirmas traukinio sustojimas buvo kažkur apie Kazlų Rūdą, beje, po daugelio metų su vyru ieškojom tos vietos, bet viskas neatpažįstamai pasikeitę. Neradom.
Suvarė mus visus į didelę salę, kurioje keletą parų teko gyventi, o mūsų mama kartu su kitomis moterimis turėjo eiti dirbti, skusti bulvių kareiviams, bet vieną dieną išėjusi ji jau nebesugrįžo. Klausėme kareivių, kur mūsų mama, o jie tik burbtelėdavo, jog dirba. Taip jos ir nesulaukėm, nežinom net kur jos kapelis, jei toks iš viso yra...
Vieną dieną kažkoks žmogus, galbūt lietuvis, kalbėjęs vokiškai, priėjęs prie mūsų patarė bėgti, nes jis žinąs, jog rusai ketina mus vežti į Rusijos gilumą, iš kur tikrai nebegrįšime. Mes patarimo paklausėm. Bėgom per miškus ir pelkes Rytų Prūsijos link, kartais atrodė, jog nebėra jėgų, tačiau visiems labai norėjosi gyventi ir tai vertė judėti pirmyn. Taip atsidūrėme Vilkaviškio rajone, kur pas žmones pavarde Dilginaičiai laikinai radome prieglobstį, rinkome laukuose varpas, jas kūlėme ir iš iškultų grūdų kepėme blynus, sriubą virėm. Po kurio laiko, kad valdžia nesusektų, glaudėmės jau pas kitus žmones. Vieni žmonės mus slėpė ir maitino, kiti net į kiemą neįsileisdavo. Visko buvo“, – pasakoja Erna Schnaider.
Skęstantis ir šiaudo griebiasi
Taip „kalėdojant“ po Lietuvą, likimas ją ir jos seserį bei brolį nubloškė į Dzūkiją, Krosnos bei Simno apylinkes. Miške vasarą vaikai susirasdavo maisto, kiškio kopūstų, uogų, grybų, kažkiek maisto gaudavo pas gerus žmones, kuriuos šiandien moteris prisimena su dėkingumu, o apie tuos kurie atstūmė, įžeidinėjo ar kitaip nuskriaudė ir kalbėti nebenori.
Erna Schnaider sakė esanti dėkinga Juozui Kasiuliui, kunigui Bartuškai, suradusiam jiems globėją Julių Gražulį, seimo nario P.Gražulio tėvo pusbrolį. Taip broliai Schnaideriai tapo Gražuliais. Dar vėlesniais metais, ieškodama vietos po saule, Erna apsigyveno Marijampolėje.
Klausant moters prisiminimų apie patirtas gyvenimo odisėjas kyla mintis, kad jai labai padėjo jos darbštumas, komunikabilumas, gebėjimas bendrauti ir būti pastebėtai. Dirbti Marijampolės cukraus fabrike juodžiausi darbai ir mokytasi vakarinėje mokykloje, vėliau Kaune baigti aštuonių mėnesių medicinos seserų kursai, po to daug metų Kaune dirbta medike sanatorijoje, vaikų darželyje, fabriko „Kotonas“ medicinos punkte ir Kauno klinikose. Įsitvirtinusi Kaune, ji iš Dzūkijos kaimo „ištraukė“ savo brolį bei seserį, sukūrė šeimą. Gimus pirmai dukrai su vyru grįžo gyventi į Marijampolę ir iki išėjimo į pensiją, 1991 metais, dirbo medike. Nusipirko su vyru kuklią sodybą ant Orijos ežero kranto, kur iki šiol tebegyvena.
Nebūna to blogo, kad neišeitų į gera
Erna Schnaider savo gimines Vokietijoje susirado Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje per televiziją išgirdusi, jog yra organizacija Vokietijoje, užsiimanti vokietukų, kilusių iš Rytų Prūsijos, paieška. Ledai pajudėjo. Šiuo metu Vokietijoje su šeimomis gyvena abi Ernos dukros, bet ji pati kraustytis į „faterliandą“ neketina, nes nemoka gerai kalbos, o ir Lietuva, tapusi jai antrąja tėvyne, yra brangi.
Džiaugiasi, kad išgyventi pavyko
Dar vienas vokietukas, Horstas Fischeris (Kostas Galinaitis), su žmona Leonora gražiai gyvenantis pačiame Vištyčio centre, vos keli šimtai metrų nuo sienos su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritim, papasakojo kaip jam teko išgyventi tą siaubingą laikmetį.
„Gyvenome netoli Kionigsbergo (Kaliningrado), Kreis Wehlau miestelyje, tėvas Fritzas buvo fronte ir tik po kelių dešimtmečių sužinojome, jog jis gyvas ir gyvena Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, todėl ryšys su juo užsimezgė vėlesniais metais, nežinojome apie jį nieko, nors jis ieškojo mūsų, bet veltui. Beje, jis jau buvo sukūręs kitą šeimą ir 1982 metais mirė Rytų Vokietijoje.
Bendrauti laiškais su kitais giminaičiais, gyvenančiais VDR, taip pat pradėjome daug vėliau, tuo pasirūpino mūsų vaikai, padedami šiaulietės Rūtos Gorienės. Kadangi mes su broliu užmiršę gimtąją vokiečių kalbą, tad laiškais bendrauti su giminaičiais Vokietijoje mums padėjo marijampolietė Laimutė Rūkštelienė–Bernotienė. Kurį laiką susirašinėjome, bet dabar bendravimas vėl nutrūkęs.
Man buvo gal trylika, gal keturiolika metų, tad kartą pareiname su seserimis į namus ir matome, jog kieme sėdi suvargusi moteris bei visas pulkas mažų, nepažįstamų vaikų, o mama, Benedikta, juos valgydina.
Taigi, baigiantis karui mes su seneliais nespėjom laiku pasitraukti, o mus paviję Raudonosios armijos daliniai užkirto kelią į Vakarus ir visi gavom nurodymą grįžti atgal į tėviškę. Tuomet man ėjo septinti metukai, o broliui dar mažiau. Mačiau, kaip rusų tankai tyčia nustumdavo nuo kelio arkliais kinkytus vežimus su bėgančių į Vakarus žmonių manta. Visam gyvenimui atmintin įsirėžė vakarais girdėtas klaikus prievartaujamų moterų klyksmas šaukiantis pagalbos...
Rytprūsiuose prasidėjus badmečiui, 1946 metais staiga mirė mama ir abu mano seneliai, tad likome su broliu vienui vieni. Hitlerio planai užkariauti pusę pasaulio brangiai kainavo mūsų šeimai. Po kurio laiko rusai surinko visą būrį tokių kaip mes, įsodino į traukinį, vykstantį į Lietuvą, atvežė iki Kybartų ir paleido. Taip prasidėjo mūsų klajonės po nepažįstamą šalį – Lietuvą, tapusią antrąja tėvyne.
Dabar galiu sakyti, jog mums labai pasisekė, nes brolį netrukus priglaudė žmonės, gyvenusieji netoli Kudirkos Naumiesčio, pavarde Jakubauskai, mane Vilkaviškio rajono Klampučių gyventojai – Galinaičiai. Mes abu su broliu visą savo gyvenimą jiems dėkingi ir skolingi. Apsigyvenus pas globėjus bado šmėkla pasitraukė, gyvenome palyginus gerai, padėdavom globėjams dirbti ūkyje, lankėme mokyklą, sulaukęs pilnametystės aš tapau vairuotoju, dirbau įmonėje „Granitas“ prie Kybartų, o brolis dirbo tarybinio ūkio gyvulių fermoje. Vėliau abu sukūrėme šeimas.
Jokios diskriminacijos ar kokio nors kito spaudimo nepatyrėme, su visais gyvenimo kelyje pasitaikiusiais žmonėmis sugyvenome draugiškai. Į Vokietiją išvažiuoti nebandžiau, nes nemoku kalbos ir amžius jau nebe tas, be to, man ir Lietuvoje gera gyventi, jaučiu dėkingumą šiai šaliai. Gaunu šiokią tokią pensiją, dar keliolika eurų gaunu barono Wolfgango von Stetteno dėka, tikiuosi, kad jis dar sugebės išrūpinti mums vienkartinę pašalpą, kurią jau senokai žada.
Turiu puikią žmoną Leonorą, ji man antra, nes pirmoji jau mirusi, miręs ir Leonoros pirmasis vyras, tad mes prieš kelerius metus nusprendėm susituokti. Taip ir gyvename, kad tik sveikatos būtų daugiau“, – baigė savo pasakojimą Horstas Fischeris (Kostas Galinaitis), prisipažinęs, jog nepasikeitė pavardės iš lietuviškos į vokišką, nes labai daug jam, pagyvenusiam žmogui, visokių biurokratinių barjerų reikia įveikti. Nemėgsta jis vaikštinėti po valdžios instancijas ten ieškant tiesos.
Beje, ponia Leonora, kantriai klausiusi mūsų pokalbio, staiga įsiterpė ir trumpai, bet šmaikščiai papasakojo apie Horsto pasipiršimą jai, apie santuoką Vištyčio bažnytėlėje ir apie judviejų gyvenimą. Moteris pastebėjo, jog jai gyvenime su vyrais pasisekė, nes jos pirmasis buvo darbštus, darbštus ir antrasis, bet pirmasis kartais taurelę mėgo išlenkti, o štai Horstas negeriantis ir tai jai labai patinka...
Gerumas sugrįžta gerumu
Marijampolietė Genovaitė Vaičiūnienė–Karanauskaitė 1931 metais gimusi ir augusi gausioje, penkių vaikų, šeimoje Aukštaitijoje, netoli Anykščių, Skapiškio kaime, kaip ji pati sako „prie Puntuko“. Tėvelis buvo mokytojas, atėjęs į žentus mamytės tėviškėn ir dar labiau praplėtęs ūkio valdas. Karanauskai, valdė 25 hektarus žemės ir dar 10 hektarų miško. Tuo metu tai buvo vidutinio didumo ūkis, tad šeimai teko patirti tremtinių dalią Krasnojarsko krašte. Vėliau ištekėjus už suvalkiečio, Genovaitę likimas atvedė į Suvalkiją, kur ji daug metų dirbo tuometinio Kapsuko valstybiniame žirgyne selekcininke.
„Man buvo gal trylika, gal keturiolika metų, tad kartą pareiname su seserimis į namus ir matome, jog kieme sėdi suvargusi moteris bei visas pulkas mažų, nepažįstamų vaikų, o mama, Benedikta, juos valgydina. Sužinojome, kad tai pabėgėlių iš Rytų Prūsijos Klapsų šeima, kuriuos į Lietuvą atvijo ten siaučiantis badas. Po kurio laiko prie šeimos prisijungė dar du vyresnio amžiaus broliai. Jie apsistojo pas mus ir kaimynus Drūsius.
Kažkiek padėdavo ir mano tėvams ūkio darbuose, bet daugiau jie dirbo pas kaimynus. Beje, keli vaikai kartu su motina periodiškai išvykdavo į Rytprūsius ir ten kažką dirbdavo. Mes su vokietukais sutarėm gražiai, draugavom ir žaisdavom žaidimus, buvo smagu. Kol vieną 1948-ųjų dieną gavome laišką iš jų motinos, kuriame ji rašė, kad visa jų šeima išvažiuoja gyventi į naujai įkurtą Vokietijos Demokratinę Respubliką.
Prabėgus daugeliui metų, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sužinojau, jog gausiai Klapsų šeimai, pasinaudojus palankiomis aplinkybėmis ir sudėtingomis oro sąlygomis, nebijant galimos žūties nuo VDR-VFR sieną saugojusių snaiperių kulkų, pavyko pabėgti iš komunistinės VDR į kapitalistinę Vokietijos Federatyvinę Respubliką. Jie visi apsigyveno Štutgarte. Ten gyvenant vienas iš brolių, Lotharas, sugebėjo baigti mokslus ir net padarė karjerą dirbdamas valstybinėje tarnyboje. Pokario metais šeimos patirtas kančias ir negandas jis aprašė knygelėje, kurią man padovanojo“, – pasakoja ponia Genovaitė Vaičiūnienė.
Lietuvai vėl tapus nepriklausoma šalimi Lotharas Klaps‘as, matyt, jausdamas dėkingumą Lietuvos žmonėms, padėjusiems jo šeimai sunkmečiu, panoro susirasti juos, tad laišku kreipėsi į Anykščių rajono laikraščio redakciją prašydamas tarpininkauti paieškose. Redakcijoje tuo metu dirbo dvi Genovaitės pažįstamos, taigi, jos jai ir pranešė šią netikėtą naujieną.
Taip buvo užmegztas ryšys su vaikystės draugais, pradžioje susirašinėjant, mat Genovaitės vyras Jurgis, beje, pokariu baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, kažkiek mokėjo vokiškai kalbėti bei rašyti, vėliau peraugęs į gražų bendravimą važinėjant vieniems pas kitus į svečius. 2002 metais Lotharas su broliu pirmą kartą aplankė Vaičiūnus Marijampolėje, tuomet dar buvo gyvi ir Genovaitės tėveliai Karanauskai. Daug kartų susitikta su šeimomis Vokietijos ir Lietuvos žemėje, prisiminta vaikystė, kalbėta, kalbėta, kalbėta...
Tačiau laikas bėga greitai įnešdamas savas, dažnai negailestingas korekcijas. Kiekvieno žmogaus sveikata juk neamžina... Prieš kurį laiką Genovaitei į Marijampolę paskambino Lotharo žmona Marta ir pranešė liūdną žinią, kad jis patyrė insultą, padėtis sudėtinga, nors yra vilties, jog gali pagerėti, bet su juo bendrauti, bent jau kol kas, galimybės nėra.
