V.Sinkevičiaus, tuometinio Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojo, dienoraščio fragmentai atskleidžia kai kurias iki šiol mažiau žinomas dokumentų galutinio redagavimo, vertimo į rusų kalbą, siuntimo į Maskvą ir perdavimo Michailui Gorbačiovui aplinkybes.
„1990 m. kovo 12 d. Aukščiausiosios Tarybos kovo 11 d. posėdis, kuriame buvo paskelbta nepriklausomybė, pasibaigė gerokai po 23 val. Iki šiol ausyse skamba milžiniškas džiūgavimas, užpildęs salę, kai buvo paskelbti balsavimo rezultatai. To jausmo, ko gero, niekada nepamiršiu, atrodė, kad džiaugsmo banga nukels salės stogą.
Tuojau po posėdžio susirinko Sąjūdžio remiamų deputatų klubas, jo posėdis buvo uždaras. Laukiau Liudviko Sabučio (tuometinis Aukščiausiosios Tarybos sekretorius – red.), su juo turėjome nueiti pas V.Landsbergį, kad jis peržiūrėtų visus šiandien priimtų dokumentų tekstus.
Pirmininkas apsižvalgė ir sako: „Koks didelis kabinetas! Čia laisvai tilptų visa Sąjūdžio spaustuvė. Ir apskritai, koks keistas kabinetas, vietoj sienų – stiklai.“
Klubo posėdis baigėsi apie pusę pirmos nakties. V.Landsbergis pakvietė kartu su juo nueiti į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kabinetą, kuriame, kaip jis sakė, dar nėra buvęs. Užėjome su L.Sabučiu. Pirmininkas apsižvalgė ir sako: „Koks didelis kabinetas! Čia laisvai tilptų visa Sąjūdžio spaustuvė. Ir apskritai, koks keistas kabinetas, vietoj sienų – stiklai.“ Tikrai, kabinete iš abiejų pusių langai – nuo pat lubų iki grindų. Tai nepatogu, nes pučia vėjai, be to, žmogus jaučiasi kaip akvariume.
L.Sabutis Pirmininkui parodė patalpas už kabineto. Ten buvo dar vienas kambarys poilsiui ir valgomasis. L.Sabutis liko viename iš tų kambarių, o mes su Pirmininku grįžome į jo pagrindinį kabinetą. Už Pirmininko darbo stalo stovėjo Lietuvos tautinė vėliava, o ant sienos kabėjo didelis M.Gorbačiovo portretas.
Pirmininkas paklausė, ar rūmuose dar yra Ūkio skyriaus darbuotojų, tegul ateina ir nukabina tą portretą. Atsakiau, kad šiąnakt jau nieko nerasime, rytoj ryte perduosiu jo nurodymą. Priėjau prie portreto pasižiūrėti, ar jis stipriai pritvirtintas. Pajudinau – pasirodo, kabo ant vienos vinies.
Priėjo Pirmininkas, taip pat pasižiūrėjo, kaip pritvirtintas portretas ... susižvalgėme, paėmėme ir nukabinome. Net nesitikėjau, kad bus taip paprasta, nes portretas buvo gana didelis, maniau, kad sunkesnis. Išnešiau į poilsio kambarį, pastačiau prie sienos. Pirmininkas paprašė, kad Ūkio skyriaus darbuotojai neišneštų portreto, tegul kol kas ten stovi. Šį prašymą anksti ryte perdaviau Ūkio skyriaus vedėjui A.Samajauskui, tačiau skyriaus darbuotojai jau buvo portretą išsinešę ir, kaip man pasakė, „saugos jį kitur“. <...>
Į Pirmininko kabinetą grįžo L.Sabutis. Atsisėdome prie stalo. Iš aplanko išėmiau visų penkių šiandien priimtų dokumentų tekstus, perdaviau Pirmininkui. Jis labai kruopščiai perskaitė kiekvieną iš jų. Pirmininko dėmesį atkreipėme į antrą dokumentą – jis buvo priimtas kaip „Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas“.
Taip atsitiko dėl to, kad Aukščiausiajai Tarybai buvo pateiktas Aukščiausiosios Tarybos nutarimo projektas, bet jo svarstymo metu Egidijus Bičkauskas pasiūlė priimti ne nutarimą, o įstatymą, nes kalbama apie konstitucinius dalykus, t.y. valstybės pavadinimą ir herbą. Deputatai neprieštaravo, bet atsitiko štai kas: vietoj žodžio „nutarimas“ įrašius žodį „įstatymas“, Aukščiausioji Taryba priėmė Aukščiausiosios Tarybos įstatymą.
Su L.Sabučiu paaiškinome, kad teisinės technikos požiūriu terminas Aukščiausiosios Tarybos įstatymas yra netikslus, nes įstatymas gali būti tik valstybės, o ne Aukščiausiosios Tarybos. Kol įstatymas, kuriuo Lietuva vadinama „Lietuvos Respublika“, neįsigaliojo, jis negali būti laikomas „Lietuvos Respublikos įstatymu“.
Pirmininkas paklausė, ar negalėtume įrašyti „nutarimas-įstatymas“. Atsakėme, kad toks terminas iki šiol nebuvo vartotas, kad jis tikrai netinka. Pirmininkas paklausė, ką siūlome. Pasiūliau išbraukti žodžius „Aukščiausiosios Tarybos“, palikti vien „įstatymas“. (Tokią idėją prieš tai suformulavome su Juozu Žiliu, o prieš einant pas Pirmininką apie ją buvau prasitaręs L.Sabučiui.) Pirmininkas ir L.Sabutis sutiko. Taigi, išbraukėme žodžius „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos“, liko toks pavadinimas: „Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“.
Deputatų valia nebuvo iškreipta, nes dokumentas liko tokios pačios teisinės galios, t.y. įstatymas. Šiame įstatyme deputatai įtvirtino „Lietuvos Respublikos“ pavadinimą. Taip atsirado Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kuri galėjo priimti ir priėmė Aktą dėl nepriklausomybės atstatymo. <...>
Dėl Akto Pirmininkas pastabų neturėjo. Pradėjome žiūrėti ketvirtą priimtą dokumentą: įstatymą dėl 1938 m. Konstitucijos galiojimo atstatymo. Pirmininkas prisiminė, kad Aukščiausiosios Tarybos posėdyje priimant šį įstatymą jam buvo užkliuvę keli projekto sakiniai. Skaitome tekstą.
Įstatymo konstatuojamoji dalis prasideda žodžiais, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtina Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“. Pirmininkas sako, kad tikriausiai tai ta vieta, kuri jam kliuvo, siūlo pagalvoti, kaip pakeisti žodį „patvirtina“, nes jo nepakeitus bus situacija, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtina ankstesnės neteisėtos Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą. Pasiūliau žodį „atsižvelgdama“.
Po trumpos diskusijos Pirmininkas ir L.Sabutis sutiko, kad tai daug geriau negu „tvirtina“. Pirmininkas taiso įstatymo tekstą. Šiek tiek neramu. Ar galima taisyti Aukščiausiosios Tarybos jau priimto įstatymo turinį? Aišku, kad negalima, bet... šiuo atveju jį būtinai reikėjo taisyti. Pirmininkas labai laiku pastebėjo, kokį pavojų galėtų sukelti tai, kad naujoji Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba tvirtina senosios LTSR Aukščiausiosios Tarybos sprendimus. <...>
Šiek tiek neramu. Ar galima taisyti Aukščiausiosios Tarybos jau priimto įstatymo turinį? Aišku, kad negalima, bet... šiuo atveju jį būtinai reikėjo taisyti.
Visi tekstai buvo peržiūrėti iki pusės antros nakties. Pirmininko aprobuotus tekstus nunešiau į spausdinimo centrą, kuris buvo įsikūręs senosios LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko L.Šepečio buvusiame kabinete. Aukščiausiojoje Taryboje nebuvo nė vieno kompiuterio, Sąjūdžio deputatai buvo atsivežę savo kompiuterį, dokumentus perdaviau suvesti į kompiuterį ir spausdinti Laimai Pilukaitei (tuometinė Sąjūdžio sekretoriato darbuotoja – red.). Stebėjau, kaip tekstai suvedami į kompiuterį ir spausdinami, kai ką diktavau. Trečią valandą nakties visi tekstai buvo perspausdinti. Pradžioje korektūras skaitėme su Laima, bet buvau labai pavargęs, todėl pagrindinis darbas – palyginti tekstus su originalais – teko Laimai. Namo grįžau apie 4 val. ryto. <...>
Kovo 12 d. 8 val. vėl darbe. Visi dokumentai verčiami į rusų kalbą. Verčia Liudmila Čiuiko, patyrusi vertėja. Tokių teisiškai sudėtingų tekstų jai dar neteko versti, ji abejoja, ar gerai išvertė, jaudinasi. Vertimus perdavė J.Žiliui, kuris juos lygino su lietuviškais tekstais. Jam padėjo Vytautas Pakalniškis. Jie rado nemažai netikslumų, taisė vertimą. ELTA spaudė kuo greičiau pateikti vertimus. J.Žilys, nelaukdamas, kol aprobuos Pirmininkas, juos perdavė ELTA-ai. <...>
Kovo 12 d., vyksta Aukščiausiosios Tarybos posėdis. Apie 14 val. V.Landsbergis pasiūlo Aukščiausiajai Tarybai kreiptis laišku į M.Gorbačiovą. Pasiūlymui pritarta. Paskelbus posėdžio pertrauką, nusileidau į fojė, ten po kelių minučių mane susirado budintis milicininkas ir pasakė, kad turiu skubiai eiti pas Pirmininką. Nuskubėjau į jo kabinetą.
Ten jau buvo Algirdas Brazauskas, L.Sabutis. Jie diskutavo apie laiško turinį. Pakvietė atsisėsti ir prisijungti. Maždaug po penkių minučių atėjo J.Žilys ir taip pat įsitraukė į diskusiją. Kam adresuoti laišką, kaip kreiptis į M.Gorbačiovą? Gal tiesiog „TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui“, gal „Gerbiamajam TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui“, gal „Gerbiamajam...“, o gal dar kaip nors kitaip? Pirmininkas šypteli ir lyg tarp kitko sako: „Gal „Jo Prakilnybei“? Nieko sau kreipinys! Ar dar labiau nesuerzinsime? Trumpa diskusija, lieka kreipinys „TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui“, bet visiems aišku, kad sprendimą priims Pirmininkas, juk būtent jis pasirašys laišką.
Kreipimosi tekstas iš karto buvo rašomas rusų kalba. Jo turinį suformulavo, tiesiog padiktavo V.Landsbergis, mes tik patikslinome vieną kitą frazę ar žodį. Pirmininkas tekstą rašėsi savo užrašų knygelėje rudais viršeliais. Paklausė, kas iš čia esančiųjų gali tuojau pat versti į lietuvių kalbą. Vertėme su J.Žiliu, rašyti teko man.
Versti teko iš klausos – Pirmininkas rašė tekstą, kartu jį garsiai tardamas rusų kalba. Po penkių minučių tekstas buvo išverstas. Jį perdavėme Pirmininkui, jis perskaitė, pataisė kelias vietas. Laiko perspausdinti neliko, Pirmininkas turėjo eiti į posėdžių salę, pasiėmė mano ranka rašytą vertimo į lietuvių kalbą tekstą (nelabai tvarkingą), pasakė, kad jį dar paskaitys ir perskaitys posėdyje.
Prasidėjo posėdis. Grįžau į savo darbo kabinetą, įsijungiau rūmų vidaus radiją ir pradėjau klausytis, kaip vyksta posėdis. Pirmininkas perskaitė tekstą. Deputatai esminių pastabų neturėjo, pasiūlė tik kai kurias pataisas, susijusias su TSRS kariuomenėje tarnaujančių jaunuolių apsauga. Kažkas iš salės pasiūlė kreiptis į M.Gorbačiovą „Gerbiamasis“. To pakako, kad Pirmininkas vėl grįžtų prie savo minties, kurią buvo pasakęs kabinete, kai buvo rengiamas kreipimosi tekstas: vėl pasiūlė kreiptis žodžiais „Jo Prakilnybei“. Salė sušurmuliavo, tačiau niekas rimtai neprieštaravo. <...>
Vakare, apie 21 val. 30 min., paskambino J.Žilys ir paprašė kuo skubiau ateiti pas Pirmininką. Nuėjau. Ten jau buvo J.Žilys. Pirmininkas pasiūlė sėstis ir įsitraukti į darbą. Pirmininkas jau buvo pradėjęs skaityti pagrindinių dokumentų vertimą į rusų kalbą. Skaitydamas pradėjo abejoti, ar kai kurie žodžiai tiksliai atspindi lietuvių kalbos žodžių prasmę, taisė vertimą. Mes su J.Žiliu padėjome tikslinti vertimą tų žodžių, dėl kurių suabejota.
Buvo vienas momentas, kai ore pakibo tam tikra įtampa. J.Žilys atidžiai stebėjo, ką Pirmininkas taiso. Vėliau supratau kodėl: juk į rusų kalbą išversti dokumentai jau buvo atiduoti ELTA-ai. Ir staiga Pirmininkas sako: reikia šį pataisytą vertimą atiduoti ELTA-ai, kad jis visiškai atitiktų lietuvišką tekstą. J.Žilys pasakė, kad jau perdavė tekstus ELTA-ai, nes buvo primygtinai prašomas ir negalėjo ilgiau delsti, o ELTA-ai perduoto teksto pataisyti jau negalima. Pirmininkas atidžiai pasižiūrėjo į jį, kelis kartus krenkštelėjo, tačiau nieko nepasakė. Ramiai dirbome toliau. <...>
Tuo metu pirmojo dokumento vertimo tekstas (apie LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimus) jau buvo baigtas taisyti. Nunešiau jį L.Pilukaitei, kad pataisas padarytų jos kompiuteryje esančiame tekste. Taip pat buvo ir su antro bei trečio dokumento vertimais – juose taip pat buvo pataisų, jas reikėjo perkelti į tekstą kompiuteryje. Apie 23 val. atėjo L.Sabutis, iš karto įsitraukė į tekstų taisymą, spausdinimą, korektūrų skaitymą.
Tai buvo pragariška naktis. Taisant tekstą kompiuteryje vis įsiveldavo korektūros klaidų. Pradžioje tai buvo atskiros raidės, tačiau vėliau, kai Laimai pradėjo diktuoti J.Pašukonis (tuometinis Aukščiausiosios Tarybos Bendrojo skyriaus vedėjas, atsakingas už raštvedybą ir dokumentų techninį įforminimą, – red.), klaidų labai padaugėjo. Buvo praleidžiami atskiri žodžiai, o ketvirtame dokumente – visa pastraipa.
Mes su J.Žiliu ir L.Sabučiu sėdėjome kabinete, kuriame buvo rengiami nepriklausomybės dokumentų projektai, o Pirmininkas savo kabinete laukė, kol bus parengti vertimų originalai, kad galėtų juos pasirašyti. Apie 3 val. nakties atėjo Laima ir paprašė, kad pataisas diktuočiau aš, o ne J.Pašukonis, su kuriuo sunku dirbi, nes jis „nežinia kodėl“ praleidžia atskirus žodžius, privelia klaidų. Nuėjau diktuoti. Tuo metu J.Pašukonis pradėjo ruošti priimtus dokumentus siųsti į Maskvą.
Čia taip pat neapsieita be kuriozų. Dar prieš ruošiant siųsti lietuviškus tekstus tarp L.Sabučio ir J.Pašukonio kilo ginčas, ar reikia antspaudo, ar pakaks parašo. J.Pašukonis įrodinėjo, kad pagal instrukciją tekstai turi būti tik su antspaudu, be parašo. L.Sabutis su tuo nesutiko, nes naujo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos antspaudo dar nėra, o ant šių dokumentų dėti antspaudą, kuriame yra LTSR herbas ir užrašas „Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika“, negalima.
Kol jie ginčijosi, mes su J.Žiliu toliau skaitėme tekstų korektūras, kartais įsiterpdami ir pritardami L.Sabučiui, kad „LTSR“ antspaudo jokiu būdu negali būti. Nežinau, kaip baigėsi L.Sabučio ir J.Pašukonio ginčas, bet kai atėjo metas sudėti visus dokumentus į vieną krūvą, pasirodė, kad J.Pašukonis ant lietuviškų tekstų sudėjo seno „LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo“ antspaudus. Tai buvo viršūnė! Nemanau, kad sąmoningai norėta kaip nors pakenkti. Jis tiesiog griežtai laikėsi senos instrukcijos, o gal dar nelabai suprato, kas iš tikrųjų įvyko kovo 11 d., buvo visiškai sutrikęs.
Tiesa, apie 3 val. nakties, kai po J.Pašukonio diktavimo taisant tekstus buvo pastebėtos klaidos, Angonita Rupšytė (tuometinė Sąjūdžio sekretoriato darbuotoja. – red.), kuri tuo metu taip pat buvo prie Laimos kompiuterio, įtarė jo veiksmuose esant negerą valią, įžvelgė net sąmoningą kenkimą ir, nuėjusi pas Pirmininką, jam pasakė apie tai.
Buvo suabejota, ar galima dokumentus į Maskvą siųsti vadinamuoju specialiuoju paštu, kuriuo taip pat rūpinosi J.Pašukonis. Klausimas išspręstas labai greitai. Pirmininkas pasakė, kad dokumentus į Maskvą turi vežti kas nors iš deputatų, vis dar esančių ir TSRS liaudies deputatu, kad gal pavyktų rasti E.Bičkauską. Angonita paskambino E.Bičkauskui, perdavė Pirmininko prašymą ryte skristi į Maskvą ir perduoti dokumentus M.Gorbačiovui.
Kai pamatėme, kad ant lietuviškų tekstų uždėti seno „LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo“ antspaudai, netekome žado. Ką nors pakeisti jau nebuvo laiko.
Į Aukščiausiąją Tarybą E.Bičkauskas atvažiavo apie pusę penkių. Dokumentai siuntimui dar nebuvo parengti. Jis matė, kad čia kažkokia erzelynė, laukė. Lėktuvas turėjo išskristi 6.30 val., vadinasi, oro uoste reikėjo būti ne vėliau kaip 5.30 val., taigi, iš Aukščiausiosios Tarybos buvo būtina išvykti ne vėliau kaip 5.15 val., nes kitaip būtų pavėluota į lėktuvą. Liko kelios minutės iki išvažiavimo, o tekstai siuntimui dar neparengti, jie pas Bendrojo skyriaus vedėją J.Pašukonį. Su J.Žiliu ir L.Sabučiu nulėkėme ieškoti J.Pašukonio – pasirodo, jis nuėjęs į ketvirtą aukštą ir dauginimo patalpoje neskubėdamas tvarko dokumentus.
Kai pamatėme, kad ant lietuviškų tekstų uždėti seno „LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo“ antspaudai, netekome žado. Ką nors pakeisti jau nebuvo laiko. J.Pašukoniui neliko nieko kito, kaip atiduoti E.Bičkauskui lietuviškų tekstų originalus su parašais, be jokio antspaudo. E.Bičkauskas juos suskaičiavo ir nulėkė koridoriumi į kiemą, kur jo laukė automobilis. Nežinau, ar jis dar spėjo užbėgti pas Pirmininką ir informuoti apie situaciją, gal dar spėjo uždėti kokį nors kitą antspaudą (be „LTSR“), ar nuskubėjo tiesiai prie automobilio.<...>
Į namus išėjome apie 6 val. ryto. Numigau kelias valandas, 9.30 val. – vėl darbe. J.Žilys jau buvo atėjęs, o Pirmininkas net nebuvo išėjęs iš rūmų. Labiausiai nustebino tai, kad Pirmininkas po nemigo nakties, praleistos labai šaltame ir nejaukiame kabinete (ant pečių reikėjo užsimesti paltą, kad nesušaltum), posėdyje padarė išsamų pranešimą apie politinę padėtį Lietuvoje. Tai buvo labai gerai apgalvota kalba, rami ir santūri. Pirmininkas pasakė ir tai, kad šią naktį jis praleido šiose šaltose ir nejaukiose patalpose, tačiau dokumentai yra parengti ir išsiųsti į Maskvą, ir galbūt E.Bičkauskas juos jau įteikė M.Gorbačiovui. <...>
<...> 1990 m. kovo 14 d. Iš Maskvos sugrįžo E.Bičkauskas. Sutikęs jį ant laiptų, pasiteiravau, kaip M.Gorbačiovas reagavo į nepriklausomybės dokumentus. Atsakė, kad normaliai, tačiau M.Gorbačiovas jo paklausė: „Так что, теперь у меня представителем Литвы будешь?“ (Tai ką, dabar pas mane būsi Lietuvos atstovas?) <...>
<...> Nepasižymėjau tikslios datos, bet, man atrodo, praėjus maždaug mėnesiui po 1990 m. kovo 11-osios, mūsų Aukščiausiojoje Taryboje buvo gautas laiškas iš TSRS Aukščiausiosios Tarybos, kuriame buvo pateikta žymiausių TSRS teisininkų parengtą „teisinė“ išvada apie Kovo 11-osios Aktą.
Pasirodo, M.Gorbačiovas sudarė specialią TSRS teisininkų komisiją, kuriai pavedė teisiniu aspektu išnagrinėti Aktą „Dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo“ ir kitus su juo tiesiogiai susijusius nepriklausomybės atkūrimo dokumentus. Vienintelis dalykas, kurį jie sugebėjo konstatuoti, buvo tai, kad Aktas neatitinka TSRS konstitucijos, jai prieštarauja! Bet Aktas tam ir buvo rašomas, kad neatitiktų TSRS konstitucijos, kad Lietuva vėl turėtų savo nepriklausomą valstybę ir savo Konstituciją! <...>“
