Valdovo ženklai – viduramžių viešųjų ryšių įrankiai
Kai nėra surašytų valdovų idėjų, turime mokytis jų siekius atpažinti politinėje ikonografijoje – antspaudų vaizduose ir simboliuose – taip, kaip šias vizualines politines programas mokėjo perskaityti amžininkai.
Valdovų dokumentai ir antspaudai neraštingoje visuomenėje buvo ne tiek komunikacinis žinių (įsakymų, sprendimų) perdavimo būdas, kiek valdžios instrumentas, kurių pergamentas, puošniai surašytos raidės ir dominuojantis valdovo ženklas antspaude pranešė ir priminė apie monarcho valdžią arčiau bei toliau gyvenantiems pavaldiniams.
Antspaudas buvo valdovo išskirtinumą ir rangą, valdžios teisėtumą ir apimtį išreiškiantis ženklas.
Jau karalius Mindaugas savo dokumentus ženklino specialiai pagamintu karališkuoju antspaudu, nors iki šių dienų prie vieno iš jo dokumentų kabantis veikiausiai yra vėlesnis falsifikatas.
Antspaudo, kaip valdovo ženklo, simbolinę vertę gerai suprato didysis kunigaikštis Gediminas, kuris kaltino Vokiečių ordiną ne tiek tuo, kad jie perėmė jo laišką, kiek tuo, kad sulaužė jo antspaudą. Savo negausius dokumentus antspaudavo jo sūnūs – Algirdas ir Kęstutis. Tačiau tik Vytauto antspaudus galime plačiau interpretuoti idėjų istorijos požiūriu.
Vytauto antspaudo „karjera“
Vytauto herbo ir antspaudų raida atspindi kintančią kunigaikščio savimonę bei augančias politines pretenzijas. Iš pradžių Vytautas naudojo iš tėvo paveldėtą ir Trakų kunigaikščio padėtį simbolizuojantį pėstininko su skydu antspaudą. Jis kompoziciją lėmė Vakarų Europos riterių heraldika.
Tai liudija apie šios kultūros poveikį lietuvių kilmingiesiems. Vis dėlto monarcho padėtį geriau išreiškė ne pėstininko, o garbingesnis raitelio motyvas. Todėl gyvendamas Ordino valstybėje Vytautas savo antspaudo pėstininką pakeitė raiteliu.
Po 1392 m. Astravos sutarties su Jogaila, atvėrusios Vytautui kelią į didžiojo kunigaikščio sostą, jis dar kartą ėmėsi herbo ir antspaudo reformos. XIV amžiaus pabaigoje sukuriamas naujas antspaudo tipas – didysis antspaudas, kuriame šalia dinastinio Raitelio („Vyčio“) atsiranda krašto suvereno padėtį pabrėžiantys žemių herbai: Voluinės kryžius, Trakų pėstininkas, Kijevo lokys.
Tuo pat metu sukuriamas dar vienas Vytauto simbolis – vadinami „Gediminaičių stulpai“. Iš pradžių tai buvo asmeninis Vytauto ženklas, kuris vaizduotas Raitelio skyde. Tačiau tai dar nebuvo paskutinė Vytauto ženklo transformacija.
Apie 1407 m. Vytautas pradėjo naudoti naujo tipo didingą majestotinį antspaudą, kuris Vytautą pristatė vienoje gretoje su kitais Europos monarchais. Šio antspaudo sukūrimą sunku susieti su konkrečiais politiniais įvykiais, tačiau jis gerai įsikomponuoja į tuo metu plėtojamą reprezentacinę didžiojo kunigaikščio valdžios įtvirtinimo programą.
Apie 1408 m. baigiama rezidencinės Trakų salos pilies statyba, kurios menę puošė monarcho komunikaciją su pavaldiniais vaizduojanti sienų tapyba. Iš esmės baigiamas dvaro pareigybių sistemos kūrimas.
Vytauto dvaro aplinka vis labiau įgauna visaverčio Europos valdovo dvaro išvaizdą. Karališko tipo (nors ir naudojant kunigaikštiškas insignijas) majestotinio antspaudo sukūrimas buvo simbolinė suverenaus valdovo manifestacija, kurią išreiškė antspaude pavaizduotas monarcho soste sėdintis asmuo.
Insignijos – kalavijas, mitra ir herbinis skydas (su jame esančiu Raiteliu) – žymėjo naują didžiojo kunigaikščio savivoką.
Vytauto aplinkoje suformuota mitros ir majestotinio antspaudo simbolika darė įtaką ir aplinkinių kraštų kunigaikščiams (visų pirma Mazovijoje). Valdovo ženklai pamažu plito ne tik dokumentuose ir dvaro aplinkoje. Jais imta simbolizuoti valstybės teritoriją – pasienyje atsirandantys riboženkliai su Raiteliu ir Stulpais ženklino monarcho valdžios apimtas žemes.
Valstybės ženklai atspindi politinius įvykius
Valdovų antspaudų raidą kuriam laikui nutraukė personalinė Lenkijos ir Lietuvos unija ilgo Kazimiero Jogailaičio valdymo metais. Tačiau XV a. pabaigoje Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu tapęs Aleksandras Jogailaitis atnaujino lietuvišką valdžios ženklų sistemą. Naujovėse vizualiai buvo išreikšti du svarbiausi politiniai pokyčiai: Jogailaičių dinastijos įsitvirtinimas ir Lenkijos–Lietuvos dinastinė unija.
Didžiajame valdovo antspaude atsiranda naujoviška, meniškai įtaigi Vytį supančių dinastinių ir žemių herbų vainiko kompozicija. Analogiška heraldinė kompozicija netrukus buvo perimta Lenkijoje.
Tai buvo vienintelis lietuviškos valdžios ženklų sistemos įtakos lenkiškai atvejis. Ši simbolika suderino Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas – pirmąkart lietuvių valdovo antspaude šalia Vyčio atsiranda lenkiškas Erelis, tačiau jis čia patalpintas ne kaip unijos, bet kaip dinastijos ženklas.
Šiame antspaude regime Jogailaičių dinastijos perspektyvą, kuri įveikė abiejų kraštų politinius skirtumus ir priešstatas. Tai buvo ikonografinė Jogailaičių valdžios manifestacija, išreiškianti naują dinastinės valdžios sampratą. Šią tradiciją vėliau pratęsė Aleksandro įpėdiniai Lenkijos ir Lietuvos sostuose – Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas.
