„Aš nepatenkintas, kad Kario – partizano Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondo direktorius Vilius Maslauskas, ne šiaip koks piemuo, pradėjo filmo kopijas pardavinėti. Tas filmas priklauso mano įmonei „Neometa“ ir mes pasirašę sutartį, kad filmas gali būti platinamas tik nekomerciniais tikslais, bet vakar pamačiau, kad jį parduoda. Priėjau ir paklausiau, prašė po 3 eurus, kaip turguje“, – pykčio neslėpė filmo „Paskutinis“ kūrėjas.
Tas filmas priklauso mano įmonei „Neometa“ ir mes pasirašę sutartį, kad filmas gali būti platinamas tik nekomerciniais tikslais, bet vakar pamačiau, kad jį parduoda. Priėjau ir paklausiau, prašė po 3 eurus, kaip turguje, – piktinosi Ž.Stravinskas.
Anot jo, pardavinėti filmo kopijų fondas neturėjo jokios teisės.
Pagal sutartį, fondui buvo leista tik filmą titruoti angliškai ir įrašyti į kompaktinius diskus ir juos dovanoti, bet jokiu būdu ne pardavinėti.
„Negi mano darbas kainuoja 3 eurus? Jis nebuvo platinamas nei kino teatruose, nei televizijoje. Leidau jį įkelti į „Youtube“, kad žmonės galėtų nemokamai pasižiūrėti, bet griežtai nesutikau su pardavinėjimu, nenorėjau, kad kas nors iš to uždirbinėtų, nesutikau televizijai duoti už dyką“, – emocijas liejo Ž.Stravinskas.
Todėl dabar kūrėjas ne juokais supyko pamatęs, kad iš jo filmo V.Maslauskas bando užsidirbti.
„Jeigu būtų piemuo, tai aš jam duočiau į galvą, bet juk žmogus iš Mokslų akademijos. Aš jį pagąsdinau teismais, bet iš tiesų neturiu tam laiko, kuriu naują filmą. Tik pamačiau, kad čia toks lietuviškas purvynas. Jis atsiprašė telefonu, bet man jau dzin“, – sakė prodiuseris.
V.Maslauskas siūlo išsiblaivyti
Kario – partizano Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondo direktorius V.Maslauskas pripažino, kad antradienio renginyje Ž.Stravinsko filmo įrašai nebuvo dalijami už dyką. Tačiau jis kategoriškai neigė, kad fondas sumanė pasipelnyti pardavinėdamas ne savo kūrinį.
„Filmas nebuvo pardavinėjamas. Tik todėl, kad neišdalintume visų pagamintų kopijų per vieną renginį, pastatėme simbolinę aukų dėžutę ir paparašėme tų, kas nori pasiimti, simboliškai tris eurus paaukoti. Šiaip mes jo neplatiname, nes nėra jokios paklausos“, – aiškino jis.
V.Maslauskas tikino, kad praktika imti už diskus aukas atsirado po to, kai nemokamai dalintos A.Kraujelio knygos buvo išgraibstytos vos per du renginius.
„Išleidome daugiau nei tūkstantį knygų ir dalijome veltui, bet tada per du pristatymus jų neliko, nes žmonės ima viską, kas nemokamai, reikia ar nereikia, rodos, čia stebuklas. Dabar, kad žmogus bent pagalvotų, ar jam reikia to daikto, pastatėme aukų dėžutę ir nustatėme simbolinę kainą, kuri nė nesiekia savikainos. Komercija būtų, jei bent eurą uždirbtume, bet dabar tik dėl to susimąstymo taip padarėme“, – aiškino jis.
Pasak V.Maslausko, antradienį per renginį tik keturi žmonės panoro paaukoti ir gauti filmo įrašą. Dar viena kopija buvo padovanota.
„Veltui jis čia įsižeidė. Jis bando visaip tą filmą platinti, bet niekas neima. Duok Dieve, kad tik jis eitų bet kokiom sąlygom“, – apgailestavo dėl konflikto V.Maslauskas.
Vieno kompaktinio disko savikaina išeina apie dešimt eurų, o prašome aukoti tik po tris, – sakė V.Maslauskas.
Jis tvirtino, kad su autoriumi sutarė, jog fondas savo lėšomis išleis filmo įrašus, pasirūpins vertimu į anglų kalbą ir titrais, nes norėjo šį filmą dovanoti europarlamentarams, dovanoti renginiuose.
„Mums šimtą kopijų pagaminti kainavo maždaug tūkstantį eurų. Vertimas, titravimas, išleidimas. Tai vieno kompaktinio disko savikaina išeina apie dešimt eurų, o prašome aukoti tik po tris. Kaip jis išvis įrodytų, kad prašėme aukoti? Tegu žmogus išsipagirioja, vargšas jis yra, nabagas“, – jausmų neslėpė V.Maslauskas.
Jis priminė, kad filmo „Paskutinis“ leidyba apskritai buvo finansuota Utenos savivaldybės. Ji filmo kūrimui skyrė apie 7 tūkst. eurų.
Filme „Paskutinis“ prisimenamas vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų A.Kraujelis-Siaubūnas.
Prasidėjus sovietų okupacijai, jis kartu su dviem vyresnėmis seserimis tapo partizanų ryšininku, o nuo 1948 metų įsitraukė į partizaninį judėjimą, ir slapstydamasis miškuose aktyviai kovojo iki žūties – 1965-ųjų kovo 17 dienos.
