A.Nowako tekstas su pavadinimu „Pilsudskis – santarvei“ paskelbtas portale gosc.pl iš savaitraščio „Gość Niedzielny“.
Konferencija kaip pamoka
Savo straipsnyje žinomas dešiniųjų pažiūrų istorikas, vadinamas vienu pagrindinių Lenkijos istorijos politikos formuotojų, kalba apie istorinę atmintį, jos prasmę, kuri, anot A.Nowako, pasireiškia dviem motyvais. Visų pirma, tai gerų arba keliančių grėsmę įvykių, įvykių apie didvyrius ir aukas aprašymas. Antra – blogio, krizių, pavojaus šaltinių paieškos.
„Šiuo metu pradedame jubiliejinius metus: Lenkijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Su tuo susijusios atminties centre atsiduria Juzefas Pilsudskis. Žinoma, ne jis vienas. Vis dėlto jis giliausiai įsirėžęs. Atsiminsime jį ir kitus kaip to jubiliejaus didvyrius. Kartu turi iškilti ir klausimas – kodėl pavyko tada, prieš 100 metų, išlaikyti nepriklausomybę tik 20-čiai metų? Dėl šių dienų nepriklausomybei galimai kylančių grėsmių svarstysime, kaip jų išvengti. Todėl pamėginkime išklausyti 100 metų senumo istorijos pamoką“, – rašo A.Nowakas.
Istorikas prisipažino vienoje tokioje pamokoje jau buvęs, o ta pamoka, jo teigimu, esminė. Ir tai yra bendras Lietuvos ir Lenkijos istorijos institutų, Lenkijos Tautos atminties instituto, Lenkijos instituto Lietuvoje renginys Vilniuje – konferencija „Be emocijų. Lenkų-lietuvių dialogas apie Juzefą Pilsudskį“.
Pirmą kartą – apie Pilsudskį
„Lietuvos ir Lenkijos mokslininkai susitinka ne pirmą kartą. Tačiau šios konferencijos reikšmė yra ta, kad pirmą kartą Lietuvos ir Lenkijos istorikams pavyko dalykiškai diskutuoti apie Juzefą Pilsudskį. Iki tol buvo jis tikras kertinis įžeidimo akmuo lietuviams – kaip tas, kuris atėmė jų sostinę. Dabar apie 200 dalyvių, kurių dauguma – ne Lietuvos lenkai, bet „Lietuvos lietuviai“, klausėsi susidomėję žinomiausių abiejų šalių tyrėjų pranešimų, kuriuose skleidėsi įvairiapusis maršalo paveikslas – kaip politiko ir asmenybės. O taip pat – gilios žemaitiškos jo asmenybės šaknys.
Nuolat grįždavo klausimai: ar galima buvo išvengti konflikto, kuris mus tada išskyrė? Ar tai, kad lietuviai atgavo Vilnių iš sovietų rankų kaip jų sąjungininkai, o lenkai nuo bolševikų gynė ne tik Lenkija, bet ir iš esmės Lietuvą (taip pat Latviją, Estiją, Čekoslovakiją, Vengriją – visą Rytų ir Vidurio Europą), neturi ir šiandien versti mus mąstyti?“ – rašo A.Nowakas.
Pirmą kartą Lietuvos ir Lenkijos istorikams pavyko dalykiškai diskutuoti apie Juzefą Pilsudskį, – sakė A.Nowakas.
Jis paminėjo ir Vytautą Landsbergį, kuris J.Pilsudskio gimimo dienos proga Rasų kapinėse pirmą kartą padėjo gėlių prie J.Pilsudskio motinos ir jo širdies mauzoliejaus. V.Landsbergis, anot lenkų istoriko, nors tvirtai laikosi lietuvių nacionalistinės pozicijos dėl Vilniaus praradimo 1920 m., tačiau pripažino – yra už ką pagerbti J.Pilsudskį: kaip didį Lietuvos sūnų ir mūsų Europos dalies gynėją prieš bolševikus.
„Tai jau kažkokios žinutės suartėjimui, sutarimui, supratimui, kas yra svarbu nepriklausomybei: mūsų ir lietuvių, o taip pat nepriklausomybei kitų mūsų regiono šalių, kurios 2018 metais švęs šimtmečius nuo kovų už savo šalis, kai subyrėjo laisvę varžiusios imperijos. Vieniems, kaip Lenkijai ir Lietuvai, pavyko tas kovas vainikuoti sėkme. Bet tik 20-čiai metų. Iki Ribentropo ir Molotovo pakto. Kitiems, kaip Baltarusijai ar Ukrainai, nepasiekė gauti net tų svarbių 20-ies metų laisvės“, – rašo A.Nowakas.
Istorikas svarsto, kad tuomet, 1918 metais, jaunas nacionalizmas galbūt turėjo „pasiautėti“, ieškodamas priešų ten, kur jų nebuvo, arba jie bent jau nebuvo pavojingiausi.
Tačiau po šimto metų šios pamokos nereikėtų pamiršti. „Esame nepriklausomi jau ne 20 metų, o daugiau nei ketvirtį amžiaus. Bet ar galime jausti saugūs? Imperiška nuostata „divide et impera“ („Skaldyk ir valdyk“) vėl veikia, norėdama supriešinti mūsų tautas. Kvailumas tam padeda. Istorijos pamokos turi būti kaip priešprieša tam kvailumui. Turi, nors ne visur veikia. Lietuvoje, nors labai skiriasi požiūris į mūsų veiksmus prieš šimtą metų ir nepaisant egzistuojančių skriaudų sąrašų, kurių nepanaikins istorikų konferencijos, toks svarbus susitikimas dėl J.Pilsudskio asmenybės duoda vilties ženklą: vilties bendradarbiauti dėl mūsų nepriklausomybės XX amžiuje. Gal palaipsniui prisijungs ir kiti?“ – savo straipsnį baigia A.Nowakas.
