Šio diktatoriaus tironija peržengė visas įprastas ribas – ne veltui Bokassos vardu iki šiol gąsdina vaikus CAR ir aplinkinėse šalyse, rašo lenta.ru. Dar iki tapdamas šalies vadovu 1966-aisiais Bokassa, nepaisant tamsios odos spalvos, pasiskelbė esąs grynakraujis prancūzas. Kalbama, kad jau tada labiau už viską jis vertino patiekalus iš žmogienos.
Tūkstančiais mažyčių perlų puošta ilga toga, perlais išsiuvinėti batai, vėliau net patekę į Guinnesso rekordų knygą, ir devynių metrų ilgio mantija iš avietinės spalvos velveto, išpuošta auksinėmis erelių emblemomis bei apkraštuota šermuonėlių kailiu. Greta – žmona, būsima imperatorienė, apsirengusi suknele, papuošta 935 tūkstančiais metalinių žvynelių, ir taip pat avietine mantija. Ant imperatoriaus karūnos – briliantais inkrustuota erelio figūra. Didžiausio brilianto svoris – 80 karatų. Kiek mažesnė karūna skirta imperatorienei. Skeptras ir kardas, kuriuos sukūrė geriausi Prancūzijos juvelyrai.
Dar iki tapdamas šalies vadovu 1966-aisiais Bokassa, nepaisant tamsios odos spalvos, pasiskelbė esąs grynakraujis prancūzas.
Šios iškilmės buvo nukopijuotos nuo Napoleono Bonaparte'o ir Josephine karūnacijos ceremonijos: kaip ir mylimas istorijos veikėjas, po 150 metų į sostą žengė Bokassa ir jo žmona Catherine. Vien karūnavimo apdarai ir juvelyriniai papuošalai CAR iždui kainavo 5 milijonus dolerių. Didžioji dalis kostiumų iškilmėms buvo pasiūta Prancūzijoje – Afrikos monarchą rengė 200 metų istoriją skaičiavusi firma „Guiselin“, kažkada siuvusi kostiumus ir kitus rūbus pačiam Napoleonui.
Ceremonijai taip pat buvo užsakytas 2,5 milijonų dolerių vertės sostas, velvetu išmušta ir auksu inkrustuota karieta, pakinkyta aštuoniais baltais žirgais, užsakytais Belgijoje. Svečius vežiojo 60 naujausio modelio automobilių „Mercedes-Benz“.
Napoleono pėdomis
1977-ųjų gruodžio 4-oji. Septynios valandos ryto. Limuzinai atveža svečius į stadioną, kuriame vyks karūnavimas. Stadionas išpuoštas vėliavomis ir nacionalinių spalvų gobelenais, raudonomis užuolaidomis ir kilimais.
Pasirodo Bokassa, jo žmona Cahterine ir įpėdinis. Per diktatoriaus petį permesta plati juosta, ant rankų pirštinės iš baltosios antilopės odos. Lydimas operatoriaus ir fotografų jis pakyla ant platformos, ant kurios pastatytas sostas. Gvardiečiai jam įteikia imperatoriškosios valdžios atributus: kalaviją ir dvimetrinį skeptrą. Po to Bokassa apgaubiamas mantija.
Kai tironas ant galvos užsideda karūną, publika pratrūksta aplodismentais. Catherine prisiartina prie sutuoktinio, atsiklaupia prieš jį, o tada jis pats asmeniškai karūnuoja ir ją. Kaip rašė Vakarų žiniasklaida, ši scena priminė siužetą, pavaizduotą Jacques'o-Louis Davido drobėje „Imperatoriaus Napoleono įšventinimas ir imperatorienės Josephine karūnavimas Paryžiaus Dievo Motinos katedroje 1804 metų gruodžio 2-ąją“.
Pasibaigus šviežiai iškeptų imperatoriaus ir imperatorienės karūnacijai svečiai buvo pakviesti į prabangų pokylį. Sidabriniais stalo įrankiais ir paauksuotomis lėkštėmis serviruoti stalai lūžo nuo skanėstų: ikrai iš Irano, suktinukai Chaussons aux écrevisses su vėžių mėsa, eršketai Suprême de capitaine à l'oseille, antilopių mėsa su medžiotojų padažu, žąsų kepenėlių paštetas... Desertui buvo pateiktas milžiniškas septynių aukštų „imperatoriškasis“ tortas, iš kurio buvo paleistas skristi pustuzinis balandžių.
Per 240 tonų maisto ir gėrimų buvo pristatyta lėktuvais iš Europos. Vien tik vyno – apie 40 tūkstančių butelių, tarp jų ir vynuogynų „Château Lafite-Rothschild“ bei „Château Mouton-Rothschild“ 1971 metų produkcijos, taip pat 24 tūkstančiai šampano „Moët & Chandon“ butelių. Iš Škotijos buvo atskraidinta diktatoriaus mėgiamo viskio „Chivas Regal“ siunta.
Prašmatni karūnavimo ceremonija valstybės iždui atsiėjo apie 30 milijonų dolerių, kas neturtingai Afrikos šaliai tuo metu buvo itin didelė suma.
Naujametinė dovana
Būsimasis CAR imperatorius šešerių metų liko našlaičiu. Oficialiais duomenimis, jo tėvą sušaudė prancūzų kariai, o motina po to nusižudė. Bokassą užaugino giminaičiai. Jie svajojo, kad berniukas taptų šventiku, tačiau likimas susiklostė kitaip: Jeanas išėjo tarnauti į Prancūzijos kariuomenę.
Iš pradžių jis kariavo Konge, o 1944 metais buvo perkeltas į Europą. Vėliau jis baigė karininkų mokyklą Senegale, šeštajame dešimtmetyje dalyvavo Vietnamo kare. Būtent ten, džiunglėse, įvyko jo gyvenimą pakeitęs įvykis. Bokassa nukovė Vietnamo partizaną ir suvalgė jo kepenis bei širdį. Tarnybos draugams jis paaiškino, kad padarė tai, norėdamas perimti nužudytojo drąsą.
Baigęs tarnybą jis grįžo į tėvynę, kuri 1960-iaisiais tapo nepriklausoma. CAR prezidentu tapo tolimas Bokassos pusbrolis Davidas Dacko. Šalies vadovas Bokassai suteikė pulkininko laipsnį ir paskyrė jį vadovauti šalies ginkluotosioms pajėgoms.
Jeanas-Bédelis netrukus pademonstravo savo „dėkingumą“. Naujametinę 1966-ųjų naktį jis įvykdė perversmą ir pats užėmė prezidento postą. Akimirksniu buvo paleistas parlamentas, panaikinta konstitucija, pakeisti kiti įstatymai. Bokassa pasiskelbė prezidentu iki gyvos galvos, vėliau nusprendė tapti šalies ginkluotųjų pajėgų maršalu, tačiau ir to jam pasirodė per mažai – jis karūnavosi imperatoriumi.
Bokassa šaliai vadovavo nuo 1966-ųjų iki 1979-ųjų. Visus šiuos metus jis statė prašmatnius rūmus sau ir savo artimiesiems. Vien oficialių žmonų gyvenimu besilepinęs diktatorius turėjo 18, jos jam pagimdė 77 vaikus. Mylimiausia sutuoktinė buvo Catherine, su kuria jis ir įžengė į sostą.
Kaip rašė Vakarų žiniasklaida, siekdamas nesupainioti savo atžalų su kitais rūmuose besilankančiais vaikais, Bokassa kiekvienam savo gimusiam vaikui padovanodavo auksinį ženkliuką su savo paties atvaizdu.
Vėlyvieji Viduramžiai
Bokassos valdymo laikotarpiu šalyje vyravo Viduramžius primenanti tvarka: vyravo žiaurumas ir teroras. Už bet kokius nusižengimus CAR piliečiai būdavo griežtai baudžiami. Už du nusižengimus būdavo nupjaunamos ausys, o už tris – ranka.
Specialiosios tarnybos medžiojo disidentus, o tironas dalyvaudavo jų egzekucijose. Pasaulį menkai jaudino kruvini Afrikos diktatoriaus valdymo metodai. Pavyzdžiui, prancūzus tenkino Bokassos lojalumas, o į metodus, kuriais jis laikė valdžią savo rankose, stengtasi nekreipti dėmesio.
Už bet kokius nusižengimus CAR piliečiai būdavo griežtai baudžiami. Už du nusižengimus būdavo nupjaunamos ausys, o už tris – ranka.
Tuo metu imperijos ekonominė padėtis vis labiau prastėjo, skyles biudžete užlopyti būdavo vis sunkiau. Situacija dar prastesnė tapo po karūnacijos, nors dalį jos išlaidų apmokėjo Prancūzija. 1979-aisiais Paryžius padarė išvadą, kad nebegalima ilgiau ignoruoti įvykių CAR, nes tolimesnė parama Bokassai kompromituoja Prancūzijos užsienio politiką. Paskutiniu lašu prancūzų kantrybės taurėje tapo Bokassos inicijuotas žiaurus susidorojimas su moksleiviais.
Mokinių byla
Tai buvo vienas iš kruviniausių ir žiauriausių nusikaltimų, kuriuos valstybės vadovo poste įvykdė Bokassa. Siekdamas papildyti biudžetą, beveik iki dugno ištuštėjusį dėl jo paties prašmatnaus gyvenimo būdo, Bokassa išleido originalų įsaką: visi basakojai mokiniai, lankę vienintelę mokyklą šalies sostinėje, nuo šiol į pamokas turėjo ateiti tik apsirengę mokykline uniforma.
Mokinių tėvai vos išgalėjo nupirkti vaikams vadovėlius, tad mokyklinės uniformos daugeliui jų buvo nepakeliama našta. Mokiniai susirinko į protesto akciją. Po to su vaikais buvo žiauriai susidorota: 200 mokinių iš pradžių buvo žiauriai kankinami, o po to mirtinai sumušti. Bokassa asmeniškai dalyvavo egzekucijoje.
Sklido gandai, kad kartą Bokassa nužudė vieną savo ministrą, jo mėsa pavaišino kitus kabineto narius, o po kviestinės vakarienės atskleidė jiems „pagrindinio patiekalo“ sudėtį.
Netrukus po šios akcijos žmogėdra imperatorius išvyko vizito pas savo draugą – Libijos lyderį Muamarą Kadhafi. Tuo metu CAR sostinėje Bangyje išsilaipino prancūzų desantas. Prancūzijos kariai žaibiškai ir be kraujo praliejimo atkūrė prezidento Dacko, nuversto prieš 13 metų, režimą.
Ypatingieji kulinariniai pomėgiai
Bokassa su savo žmona liko tremtyje. Dviejose jo prabangiose vilose „Villa Kolongo“ ir „Villa Berengo“ prancūzų kariai rado kalnus pornografijos, dešimtis didžiulių briliantų, o taip pat žmonių palaikų šaldymo kamerose ir kaulus tų, kuriuos Bokassa įsakė sušerti krokodilams.
Asmeninis tirono virėjas prisipažino, kad gamino jam patiekalus iš žmogienos, tačiau buvo prigrasintas mirtimi niekam apie tai neužsiminti. Vis dėlto sklido gandai, kad kartą Bokassa nužudė vieną savo ministrą, jo mėsa pavaišino kitus kabineto narius, o po kviestinės vakarienės atskleidė jiems „pagrindinio patiekalo“ sudėtį – norėdamas kitus įbauginti ir pamokyti.
Nuverstas Bokassa apsigyveno prabangiame dvare prie Paryžiaus, tačiau 1986-aisiais ryžosi grįžti į tėvynę ir stoti prieš teismą. Buvęs imperatorius sugebėjo įtikinti teisėjus, kad žmonių jis nevalgė, o žmonių kūnų dalis, pagal senus afrikietiškus prietarus, šaldytuvuose laikė „sėkmei“.
Nepaisant to, kad buvo išteisintas dėl kanibalizmo, pakako kitų kaltinimų, kad Bokassa būtų nuteistas myriop. Po metų aukščiausia bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos, o vėliau – 20 metų kalėjimo. Tačiau jau 1993-iaisiais kruvinasis tironas dėl šalyje paskelbtos visuotinės amnestijos išėjo į laisvę.
Maža to, Bokassa nusprendė grįžti į didžiąją politiką, apsiskelbęs, kad tapo vegetaru. Politologai net prognozavo jam neblogas galimybes laimėti rinkimus. Laimei, nuo žmogėdros diktatoriaus režimo restauracijos CAR piliečius išgelbėjo likimas: 1996 metais Bokassa mirė nuo infarkto.