Skaitytojui, bandančiam tai įsivaizduoti, greičiausiai atsiveria niaurus ir tamsus vaizdinys. Dėl to jis labai neklysta. Tačiau istorikas siekia į tą vaizdinį prasiskverbti giliau – „prikelti“ seniai iš šio pasaulio išėjusius žmones ir ištraukti į paviršių konkrečias jų gyvenimo detales. Taigi kviečiu tokiu būdu pasigilinti į XVI–XVII a. I p. bajorijos kaimuose gyvenusių valstiečių kasdienį gyvenimą ir buitį. Ją atskleidžiant panaudota svarbi archyvinė medžiaga – teismų bylų aktai, inventoriai, taip pat publikuoti to meto amžininkų pasakojimai.
Valstiečio sodyba
Priklausomai nuo valstiečių padėties, ar jie buvo nuskurdę, ar prakutę, skyrėsi jų gyvenamųjų sodybų dydis. Vienos jų buvo labai kuklios, kitos – su daugiau pastatų. Štai Grigas Stasevičius 1603 m. apsigyveno kuklioje sodyboje su trimis trobesiais: gryčia, klėtimi ir tvartu. Ši sodyba priklausė bajoro Jono Bako Strėvininkų dvarui, buvusiam Trakų paviete. Greičiausiai Grigas čia nusprendė įsikurti dėl nepritekliaus, mat už šiuos pono suteiktus namus, taip pat duotus gyvulius ir grūdus sėklai, jis prarado laisvo žmogaus statusą ir tapo pono baudžiauninku. Laisvu žmogumi tuomet reiškė turėti galimybę palikti poną ir eiti tarnauti kitam, kurį pasirinks. Baudžiauninkas savo pono palikti negalėjo, turėjo jam tarnauti iki pat mirties.
Jei valstietis išvogtų kito valstiečio klėtį, vagis būtų baudžiamas itin griežta bausme – kartuvėmis.
Įdomu pastebėti, kad vienas iš minėtų sodybos pastatų – būtent klėtis, kuriame valstietis laikydavo savo turtą, minima ir pačiame Pirmajame Lietuvos Statute (1529 m.). Jame rašoma, kad jei valstietis išvogtų kito valstiečio klėtį, vagis būtų baudžiamas itin griežta bausme – kartuvėmis.
Ne ką didesnės už Grigo buvo Žemaitijoje gyvenusių Tomulio Mykolaičio ir Motiejaus Vilkio sodybos. Abu jie buvo bajoro Adomo Bilevičiaus Rubežaičių dvaro valstiečiai. 1586 m. duomenimis, Tomulis gyveno vadinamajame nume – name be langų, kurio kitame gale greičiausiai buvo laikomi gyvuliai. Šalia šio namo buvo klėtis, pirtelė ir jauja. Pastarasis trobesys su krosnimi buvo skirtas javų pėdams džiovinti. Kito valstiečio Motiejaus sodyboje stovėjo gyvenamasis namas, vėlgi numas, kuriame, galima manyti, jis nebegyveno, o tik laikė gyvulius, ir pirtis.
Ganėtinai daugiau pastatų turėjo valstietis Jonas Petkevičius, gyvenęs Trakininkų dvaro kaime Vilniaus paviete. Mat jis nebuvo paprastas baudžiauninkas, dirbęs dvaro laukuose, o atliko tijūno pareigas. Tijūnas buvo dvaro urėdininkui pavaldus tarnas, prižiūrėjęs dvaro ūkį ir tai, kaip kiti valstiečiai atlieka prievoles. 1597 m. jo sodybą sudarė 14 medinių trobesių: du gyvenamieji namai, trys klėtys, arklidė, salyklinė, pirtis, kluonas su jauja ir penki tvartai. Kieme tarp šių trobesių stūksojo aviliai. Panašu, kad Jonas turėjo nemažai gyvulių ir kito turto. Kita vertus, jo gyvenimas nepriminė bajoriško, mat minėti du gyvenamieji namai buvo paprastos, kuklios, tamsios dūminės pirkios.
Valstiečių sodybas su mediniais trobesiais, aviliais ir daržais paprastai juosdavo tvora su užrakinamais vartais. Visgi, neretai pasitaikydavo, kad užpuolikai įsiverždavo į kiemą tuos vartus be vargo išmušę ar iškapoję. Apie tokius nekviestus svečius įspėdavo valstiečių laikyti kiemsargiai šunys.
Namų viduje
Valstiečiai po darbų ilsėdavosi mediniuose šiaudais dengtuose namuose. Jų dūminė pirkia ar gryčia neturėjo stiklinių langų – jie buvo dengti riebaluotu popieriumi ar gyvulio pūsle, dėl to viduje nebuvo labai šviesu. Namuose buvo įrengta patalpas apšildžiusi krosnis. Tačiau kamino, pro kurį išeitų dūmai, nebuvo. Ne veltui tokia pirkia ar gryčia šaltiniuose apibūdinama juoda – aprūkusi nuo po patalpas pasklindančių dūmų. Greičiausiai juos namų gyventojai vėdindavo atverdami duris. Toks namas dažnai buvo dviejų ar trijų patalpų. Įėjus pirmiausia būdavo patenkama į priemenę, o iš jos – į kambarį; didesniuose namuose kitoje priemenės pusėje ar už jos būdavo kitas kambarys ar kamara daiktams laikyti.
Ne veltui tokia pirkia ar gryčia šaltiniuose apibūdinama juoda – aprūkusi nuo pro patalpas pasklindančių dūmų.
Žemaitijoje neturtingi valstiečiai dar gyveno senojo tipo pastate – minėtame nume. Tai buvo medinis trobesys su atviru ugniakuru, skirtas žmonėms gyventi ir gyvuliams laikyti. Senesnis numas buvo kvadratinis, be langų ir be lubų, su anga stogo kraige. Kaip rašo XVI a. gyvenęs Jonas Lasickis, pro šią stogo angą išeidavo dūmai ir nuo gyvulių susidaręs tvaikas. Kiti numai buvo ilgi trobesiai, kurių viename gale greičiausiai gyveno šeimininkai, kitame – laikyti gyvuliai. Įdomu, kad Žemaitijoje, Pienaujoje, gyvenęs valstietis Motiejus Giželaitis 1620 m. pas save į numą, į puotą, netgi buvo pasikvietęs bajorus Merkelį Druktenį ir Kristupą Grigorevičių. Tiesa, puota nevyko sklandžiai – pastarasis svečias ėmė plūsti Merkelį Druktenį, jam nume už stalo ramiai sėdint, o po to, pasak šaltinio, išplūdęs dar ir sumušė. Visgi labiau pasiturintys Žemaitijos valstiečiai numą naudojo jau daugiau tik gyvuliams laikyti, o patys gyveno atskirame name.
Valstiečių namuose baldų buvo labai nedaug – tik stalai ir suolai, dar skrynios drabužiams ir kitiems audiniams laikyti. Tuo metu valstiečiai neturėjo spintos ar lovos – tai baldai, tuo metu reti net bajorų namuose. Miegama buvo ant plačių suolų arba krosnies. Vardijant valstiečių turtą, šaltiniuose minima patalynė – tai paprastos drobės paklodės, pūkinės antklodės ir pagalvės, taip pat patalynės užvalkalai.
Namuose būdavo gaminamas valgis. Valstiečiai turėdavo katilą ar trikojį puodą, kai kurie – geležinę keptuvę. Valgoma buvo prie drobine staltiese apdengto stalo, mat staltiesės neretai minimos valstiečių turto sąrašuose. Juose minimi ir rankšluosčiai, kuriais pavalgę galėjo nusišluostyti rankas. Valgyta buvo iš medinių ir molinių indų, naudoti geležiniai peiliai. Geriau gyvenusieji savo namuose turėjo daugiau indų ir audinių.
Valstiečio išvaizda
To meto valstietį greičiausiai galėjai pažinti iš pirmo žvilgsnio. Apie tai, kad žmogus priklausė šiam luomui bylojo ne tik tai, ką jis dirbo, kaip atrodė jo daug nuveikusios rankos, ar kiek patirto vargo atsispindėjo jo veide, bet ir jo apranga.
Tiek valstiečiai vyrai, tiek moterys paprastai vilkėdavo sermėgą – tai buvo pagrindinis šiam luomui priklausančių žmonių drabužis. Vyrai taip pat vilkėjo kelnes ir drobinius marškinius, nešiojo kepurę, pasirišdavo prie juosmens krepšelį pinigams. Tarp moteriškų drabužių buvo marškiniai, apsiaustai su gobtuvu, skraistės, nuometai, prijuostės, diržas su adatine ir kt. Įdomu, kad vyrai ir moterys į tokius krepšelius įsidėdavo pinigų – kelis grašius, ar kas kiek turėjo. Juos pasiimdavo net eidami dirbti į laukus. Šaltuoju metu vilkėti vyriški ir moteriški avikailio kailiniai, kojinės ir pirštinės. Vasarą avėtos naginės, kitu metu – odiniai bateliai, auliniai batai.
Valstietis prie savęs nešiodavosi kirvį, mat jis buvo reikalingas ne tik darbui, bet ir apsisaugojimui nuo kasdien gresiančių pavojų
Kaip pastebėjo istorikas Juozas Jurginis, valstietis prie savęs nešiodavosi kirvį, mat jis buvo reikalingas ne tik darbui, bet ir apsisaugojimui nuo kasdien gresiančių pavojų – užpuolikų ir laukinių žvėrių.
Įdomu, kad turtingesni valstiečiai turėjo brangesnių drabužių. Pavyzdžiui, avikailio kailinius, apsiūtus bebro kailiu, arba dvigubai brangiau nei įprastos kainavusias sermėgas. Už tokios brangesnės sermėgos kainą – 40 grašių – tuo metu būdavo galima įsigyti dvi kiaules arba du avinus.
Stebinantys 1636 m. bylos duomenys liudija, kad kai kurie valstiečiai turėjo netgi sidabrinių papuošalų – Gandingos dvare Žemaitijoje gyvenęs Ezofas Paduraitis turėjo sidabrinį žiedą, kurį kartu su kitu turtu pavogė jo samdinys Stanislovas Markaitis. Iš to, kad valstietis turėjo samdinį, galime spręsti, kad jis turėjo nemažą ūkį ir buvo gana prakutęs. Tiesa, dėl paties žiedo – nežinome, ar kada Ezofas jį nešiojo užsimovęs ant piršto, greičiausiai saugojo jį kaip pinigų ekvivalentą.
Valstiečio mityba
Apsirūpinti maistu valstiečių šeimos nariai turėjo dirbdami savo ūkyje – augindami javus, ankštines kultūras, daržoves, laikydami gyvulius ir naminius paukščius. Ko trūkdavo, turint pinigų, galėjo įsigyti turguje.
Valstiečiai savo ūkyje daugiausia sėdavo rugių, kurie augo ir prastesnėje žemėje, taip pat augino avižas, naudotas ir maistui, ir pašarui, grikius, miežius ir nedaug kviečių. Kasdienė valstiečių duona buvo tamsi, ruginė arba kepta iš įvairių javų mišinio. Apie duoną ir kartu apie to meto tikėjimą raganavimu byloja įdomus 1646 m. šaltinis, pasak kurio valstietis Adomas Šleivys kaltino valstietę Jadziulę Jusienę raganavimu, skųsdamasis: man duoną sugadinai, ir ligi šios dienos nerūgsta, nes mano dukters akivaizdoje paėmei po gabaliuką tešlos.
Nemažą valstiečių dienos raciono dalį sudarė žirniai, valgytos ir pupos bei įvairios daržovės: pirmiausia ropės, taip pat kopūstai, agurkai, morkos, česnakai ir kt. Iš užsiaugintų aguonų, kanapių bei linų sėmenų buvo galima gauti aliejų. Mitybą paįvairindavo miško gėrybės – uogos ir grybai.
Alaus valstiečiai mėgdavo išgerti ir apsilankę karčemose.
Sunku pasakyti, kiek ir kaip dažnai valstiečiai valgė mėsą. Žinome, kad be darbinių gyvulių, šeima paprastai laikydavo kelias karves, avis, kiaules, rečiau – ožkas, taip pat turėjo vištų ir žąsų. Galime manyti, kad mėsą dažniau valgė turtingesni valstiečiai, kurie gyvulių ir naminių paukščių turėjo daugiau. Šaltiniai užsimena, kad klėtyse valstiečiai laikydavo mėsos atsargas – paprastai lašinius. Gyvulininkystė valstiečių virtuvei teikė ir pieną, iš kurio buvo gaminamas sviestas ir sūriai, o naminiai paukščiai – kiaušinius.
Sunku pasakyti, kiek valstiečiai valgydavo žuvies. Mėsai, žuviai ir daržovėms reikėjo pagrindinio prieskonio ir konservanto – druskos. Jos valstiečiai įsigydavo iš savo pono arba nusipirkdavo turguje. Kitas valstiečių turėtas maisto produktas ir vienintelis saldėsis buvo medus, kurio, matyt, netrūko. Kaip minėjome, valstiečiai savo sodyboje įsirengdavo avilius.
O ką valstiečiai gerdavo? To meto amžininkas Jonas Lasickis rašė, kad žemaičiai geria su vandeniu raugtą medų ir alų, o kas neturi alaus – geria vandenį. Jis netgi aprašė, kaip tą alų valstiečiai darydavo: Tą gėrimą daro medžio žievių induose iš vandens, javų ir apynių; į indus įdėję įkaitintus akmenis, virina vieną naktį ir gauna misą, o kitą dieną ją geria. Alaus valstiečiai mėgdavo išgerti ir apsilankę karčemose.