Muziejuje Maskvoje apsilankęs žinomas Lietuvos istorikas, profesorius Alvydas Nikžentaitis neslėpė, kad ekspozicija jam paliko dvejopą įspūdį. Visų pirma, profesorius pasidžiaugė, kad toks muziejus iš viso yra Rusijoje. Tačiau kai kurie dalykai jį nustebino, tarkim, salė, skirta Stalino laidotuvėms, ir kaip šis diktatorius buvo apraudotas. Pritrūko istorikui ir tautos atminčiai skirtos informacijos.
Įkūrė „liaudies priešo“ sūnus
Kaip rašoma šio muziejaus interneto svetainėje, 1929–1930 metais Sovietų Sąjungos teritorijoje pradėtas formuoti lagerių tinklas, juose bausmes atlikdavo ne tik už buitinius ar kriminalinius nusikaltimus nuteisti asmenys, bet ir politiniai kaliniai.
„Netekę laisvės, teisių ir normalių gyvenimo sąlygų, iškankinti kaliniai buvo priversti dirbti sunkiai prieinamas žemes, kirsti mišką, kasti anglį ir auksą, tiesti geležinkelius, kasti kanalus, statyti elektrines ir ištisus miestus. Daugiau nei per 20 metų gulago gyvavimo metų šiuose lageriuose pabuvojo apie 20 mln. žmonių, kas dešimtas liko gulage amžiams“, – rašoma muziejaus pristatyme.
Valstybinis gulago istorijos muziejus Maskvoje įkurtas 2001-aisiais, tai padarė Antonas Antonovas-Ovseenko, žinomas istorikas ir publicistas, visuomenės veikėjas, savu laiku irgi kalėjęs viename iš stalininių lagerių kaip „liaudies priešo“ sūnus. Pirmoji muziejaus ekspozicija buvo atidaryta 2004-aisiais, po 11 metų – 2015-aisiais – muziejus persikėlė į naujas, keturiskart didesnes patalpas, kur turėjo sąlygas išplėsti savo veiklą. Dabar čia yra ne tik gyvenimą lageriuose liudijančių eksponatų, užrašytų liudininkų pasakojimų, laiškų, bet ir vyksta paskaitos, renginiai, demonstruojami filmai ir t.t.
Gerai, kad yra
Prof. A.Nikžentaičio teigimu, šitas muziejus visų pirma yra svarbus todėl, kad primena – ir Rusijoje esama skirtingų nuomonių.
„Mes visi žinome, kad Rusiją konsoliduojantis pasakojimas yra apie pergalę Didžiajame tėvynės kare, žinome, kaip įvairios oficialios Rusijos struktūros kovoja, kad šita istorija nebūtų žeminama ir kokios vos ne kasdien istorijos vyksta dėl karių kapų, taip pat ir Vilniuje. Bet Rusijoje yra antras, alternatyvus šitam pasakojimas – apie gulagą, apie gulago aukas“, – sakė A.Nikžentaitis, į Maskvą vykęs dalyvauti konferencijoje apie Rusijos atminties problematiką.
Pergalė Antrajame pasauliniame kare rusams yra tarsi įrodymas, kad Rusija buvo galinga imperija, supervalstybė. O štai pasakojimu apie gulagą, pirmojo pasakojimo šalininkų nuomone, esą norima Rusiją parklupdyti ant kelių, sumenkinti pergalės kare reikšmę, taip pat Sovietų Sąjungos pasiekimus – kad ir J.Gagarino skrydį į kosmosą, tiesiog pažeminti Rusiją.
„Natūralu, kad šitie du pasakojimai vienas su kitu kovoja, o apie juos buriasi atitinkamų pažiūrų žmonės. Už pasakojimo apie pergalę Didžiajame tėvynės kare kažkuria prasme apibendrintai sakant stovi Rusijos kaip imperijos šalininkai. O antrojo pasakojimo šalininkai yra atviros, demokratinės Rusijos šalininkai, dėl to šitas pasakojimas ir šitas muziejus, kalbantys apie gulagą, yra be galo svarbūs“, – po apsilankymo muziejuje kalbėjo A.Nikžentaitis.
Bet Rusijoje yra antras, alternatyvus šitam pasakojimas – apie gulagą, apie gulago aukas, – sakė A.Nikžentaitis.
Tai, kad toks muziejus iš viso yra ir turi dideles patalpas, Rusijoje yra išties neeilinė situacija, įsitikinęs A.Nikžentaitis: „Mums kartais atrodo, kad to antrojo pasakojimo kaip ir nebelikę. Bet šitas muziejus, kuris 2015 m. buvo perkeltas į naujas, kur kas didesnes patalpas su nauja ekspozicija, atsirado dėl diskusijų 2011–2012 metais.
Tada gulago aukų atminimą, kaip labai svarbų, parėmė ir kai kurios svarbios oficialios struktūros, už viso šito dalyko – gulago įamžinimo, stovi pakankamai stipri Rusijoje politinė jėga – Rusų stačiatikių bažnyčia. Tai yra susiję su jų hierarchų kankinystės istorija, jie šituos dalykus remia. Mes, manydami, kad Rusija yra vien blogio imperija, pražiopsojome liberalizacijos laikotarpį 2011–2013 metais, kai šitie projektai gimė. Pražiopsojome net ir paties gulago muziejaus atidarymą, Lietuvoje tai kone nebuvo paminėta.“
Anot istoriko, tai, kad Rusijos valdžia leido šį muziejų steigti ir plėsti, turi kelias priežastis. Be jau minėtos liberalizmo bangos, A.Nikžentaitis paminėjo ir neseniai mirusio Arsenijaus Roginskio, judėjimo „Memorialas“ vadovo, teiginius, jog svarbų vaidmenį tokiam sprendimui turėjo atsiradusi baimė dėl Rusijos nacionalistų. Esą Rusijos vadovams liberalai atrodė mažiau pavojingas priešininkas nei nacionalistai.
Stalinas – apraudotas žudikas
Įspūdis, kuris apima apsilankius šitame muziejuje, pasak profesoriaus, yra toks, kad tai modernus, šiuolaikiškas muziejus, kuriame naudojamos įvairios medijos – ne tik autentiški eksponatai, bet ir liudininkų atsiminimai, demonstruojami ekrane, įvairios rekonstrukcijos, rodančios, kaip atrodė gulagas. Pateikta svarbiausia informacija, kiek žmonių galėjo praeiti per gulagą, kiek žmonių ten žuvo.
Čia daug dėmesio skiriama Stalino mirčiai, o akcentas – kaip žmonės nuoširdžiai gailėjosi diktatoriaus jam mirus.
„Pirmoje ekspozicijos dalyje yra labai aiškiai įvardijama, kas kaltas dėl tokios sistemos atsiradimo. Kiekvienas norintis gali susipažinti su tais nuteistųjų sąrašais, kuriuos tvirtino ne tik pats Stalinas, bet ir kiti politbiuro nariai.
Yra net labai pedantiškai, kruopščiai suskaičiuota, kiek tokių sąrašų koks politinio biuro narys yra pasirašęs. Naudojamos to meto kino kronikos, iš garsiųjų to meto procesų, tarkim, gydytojų procesas, buharininkų trockininkų procesai ir pan.
Einant per muziejaus sales link pabaigos atrodytų, kad nebeturi ką ir pridurti. Stalinas yra įvardytas kaip aiškus nusikaltėlis, politbiuro nariai irgi. Gal trūktų visos sistemos įvardijimo kaip nusikaltėliškos, bet tai jau smulkmena. Tačiau artėjant prie ekspozicijos pabaigos yra vienas informacinis blokas, kuris daugiau ar mažiau keistas.
Čia daug dėmesio skiriama Stalino mirčiai, o akcentas – kaip žmonės nuoširdžiai gailėjosi diktatoriaus jam mirus, kiek žmonių žuvo per Stalino laidotuves sutrypti minios. Nuostata, kad taip buvo laidojamas žmogžudys, visiškai dingsta. Tada šita paroda pradeda kelti dviprasmiškus jausmus. Iki to skaitai, kad tai buvo nusikaltėlis, pasmerkęs daugybę žmonių mirti be teismo, nugrūdęs juos į gulagus. Ir staiga tai žmogus, valstybės vadovas, kurį visi labai mylėjo ir kurį visi labai apverkė“, – įspūdžiais dalijosi A.Nikžentaitis.
Atmintis su spragomis
Įdomiausia Lietuvos istorijos instituto istorikui pasirodė paskutinė ekspozicijos dalis, skirta gulago atminčiai. Tačiau šiame informacijos bloke, kuris, A.Nikžentaičio nuomone, turėtų būti vienas svarbiausių, matosi spragų.
Gulago istorijos muziejui būdinga sausa faktų kalba ir vengimas sukelti bet kokias emocijas.
„Šitas momentas vaizduojamas dviem informaciniais blokais: N.Chruščiovo asmens kulto pasmerkimas ir iš karto šuolis prie 2014–2015 metų, kai šitas muziejus išsiplėtė. Visiškai neegzistuoja vadinamasis perestroikos laikotarpis, nėra B.Jelcino laikų.
Tai tarsi ir suprantama, nes rusai iki šiol nėra suradę santykio su šituo laikotarpiu. Bet mums atrodo, kad būtent perestroikos pabaigoje ir B.Jelcino valdymo pirmais metais įsitvirtina didelėje dalyje visuomenės nuomonė, kad Stalino garbinimas negrįš, įsitvirtino akivaizdžiai neigiami Stalino veiklos vertinimai. Mano manymu, be šito laikotarpio iš viso negalime kalbėti apie atmintį ir apskritai stalinizmo reikšmę. Čia yra tas toks, mano galva, antras labai didžiulis muziejaus minusas. Prisimindami tą keistą Stalino mirties bloką, kuris tarsi iškrenta iš koncepcijos, tai čia yra galbūt net istorijos falsifikavimas ir sąmoningas nutylėjimas“, – sakė prof. A.Nikžentaitis.
Jo nuomone, šiame muziejuje jo kūrėjai nori iš stalinizmo nusikaltimų padaryti tiesiog istorijos vadovėlio faktą, parodydami, kad Rusija šitų dalykų per daug neslepia, kalba apie stalinizmo nusikaltimus liudininkų lūpomis, kurie pasakoja, už ką buvo pasodinti, kada juos išleido, kaip jie kalbėjo. Bet nekalbama apie stalinizmo ir gulago reikšmę politinių teorijų prasme.
„Šitokį įspūdį sustiprina dar vienas toks faktas. Esame buvę Varšuvos sukilimo muziejuje, matėme, kokie ten baisūs eksponatai eksponuojami, tos ekspozicijos rengėjai bando žaisti lankytojų emocijomis. O Gulago istorijos muziejui būdinga sausa faktų kalba ir vengimas sukelti bet kokias emocijas. Tai yra savotiškas būdas neutralizuoti praeitį ir kažkuria prasme tai šito muziejaus sumanytojams pasisekė“, – teigė A.Nikžentaitis, vis dėlto darkart pabrėždamas – nepaisant visko, vis tiek yra gerai, kad tokį muziejų Rusija turi.
Anot A.Nikžentaičio, šiame muziejuje nerasime informacijos, kokių tautybių žmonės nukentėjo gulage – čia dominuoja toks rusocentristinis požiūris, o aukos neturi tautybės. Vis dėlto džiugina tai, kad susidomėjimas Rusijoje ir pačiu muziejumi, ir tuo, kas jame eksponuojama, didėja, ypač tarp jaunų žmonių.
