Penktadienį, minint Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, Telšiuose paminėtos ir vietos geto sunaikinimo 80-osios metinės. Ta proga Žemaičių muziejuje „Alka“ surengta mokslinė konferencija „Holokaustas Žemaitijoje: istorijos ir atminties atodangos“.
Istorikas, publicistas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas dr. Zigmas Vitkus skaitė pranešimą „Žydų gelbėtojų motyvacija: Žemaitijos pavyzdys“.
Pranešime analizuota žydus gelbėjusių asmenų motyvacija įvairiais aspektais. Kas vis tik lėmė, kad karo metais, vykstant siaubingiems nusikaltimams žmogiškumui, vieni liko abejingi, kiti netgi prisidėjo prie nusikaltimų vykdymo, o treti rizikavo savo gyvybėmis gelbėdami žydus savo namuose, slėpdami paloviuose netgi kelerius metus?
Anot Z.Vitkaus, Žemaitijoje žydų diaspora iki karo buvo gana didelė. Nemažai jų gyveno kaimuose, didelė koncentracija buvo ir Telšiuose, Kretingoje. Tyrimai rodo, kad vietos žydų ryšiai su žemaičiais buvo intensyvūs ir pozityvūs.
Vakaruose, anot pranešimo autoriaus, žydų gelbėjimo motyvacijos klausimas nagrinėtas giliai, tačiau Lietuvoje, su viena kita išimtimi, – prabėgom.
„Be jokių abejonių, žydų gelbėjimo motyvacijas skatinę veiksmai peržengia šalies ribas. Kalbame apie universalų žmogaus gebėjimą užjausti ir sugebėjimas suprasti“, – teigė mokslininkas.
Filmuose, grožinėje literatūroje į žydų gelbėtojus žiūrima kaip į herojus, neretai jie tarsi sudievinami. Tačiau mokslininkus labiausia domino, kas gi lėmė jų tokius veiksmus.
O kas lėmė milijonų žudynes?
Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo pradėtas Niurnbergo procesas, kurio metu vyko žydus žudžiusių nacių apklausos. Pirmiausiai siekta nustatyti, ar šie asmenys, tarp kurių buvo apklausiamas ir Aušvico komendantas, dar vadinamas Adolfo Hitlerio dešiniąja ranka, Rudolfas Hessas, tiesiogiai atsakingas už milijonų kalinių mirtį, yra pakaltinami. Tokių duomenų reikėjo teismui.
Taigi, anot istoriko, reikėjo atsakyti į klausimą, kas gi buvo šie žmonės, kaip jie galėjo įvykdyti tokius nusikaltimus.
Iš pradžių manyta, kad jie sutrikusiosios psichikos, tokią išvadą padarė keli Niurnberge dirbę psichiatrai.
Metams bėgant paradigma kito ir į nacių nusikaltėlius imta žiūrėti kaip į amoralius, blogus žmones. Ilgainiui ir ši paradigma neatlaikė kritikos, nes buvo pastebėta, kad tai buvo labai įvairūs žmonės. Jie taikos metu, pranešimo autoriaus teigimu, iš esmės paprastai buvo normalūs piliečiai, įvairaus amžiaus, įvairaus išsilavinimo. Neretai netgi aukštojo ir priklausė įvairiems socialiniams sluoksniams.
Simboliniu tašku galima laikyti Adolfo Eichmanno teismą Jeruzalėje. Procesą stebėjusi Hanna Arendt parengė studiją apie blogio banalumą.
„Studija atskleidė, kad teisiamasis nėra joks pabaisa, o pilkas skrupulingas biurokratas, kurio veiklą kurstė ne tiek antisemitizmas, nors būta ir jo, bet sėkmės troškimas, noras tapti socialiai reikšmingu, pareigingumas“, – pasakojo dr. Z.Vitkus.
Gelbėtojais susidomėta vėliau
Paradoksalu, tačiau gelbėtojais, jų psichologiniu portretu imta domėtis vėliau, tik maždaug šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Įsteigtas fondas, pagerbęs gelbėtojus. Iš lietuvių pirmoji pagerbta Ona Šimaitė 1966-aisiais. Po metų pripažinimo sulaukė Sofija Binkienė.
Tačiau moksliškai šiuo fenomenu susidomėta dar vėliau.
1982-aisiais Samuelio Olinerio, išgyvenusio holokaustą, įsteigto Altruistinio elgesio tyrimų instituto JAV vadovaujama grupė pradėjo fundamentalų istorinį psichologinį tyrimą.
Tyrimo metu siekta išsiaiškinti, kokie motyvai skatino gelbėti žydus.
Buvo išsiaiškinta, jog gelbėtojai nuo stebėtojų (jiems netgi paskirtas terminas anglų kalba – bystander, – aut. past.) skyrėsi vienu ryškiu bruožu – aukštu empatijos lygiu, t. y. gebėjimu įsijausti į kito žmogaus būseną.
„Išskirtinis pavyzdys būtų Ona Šimaitė, kuriai didelę įtaką, jos pačios žodžiais, darė senelio, visada plaukusio prieš srovę, autoritetas. Ir asmeninės pažintys su žydais. Ji rašė: „Tomis dienomis man buvo gėda nebūti žyde, matant, kaip žūva mano geriausi prieteliai. Gėda gyvent, gėda turėti pastogę, gėda galėti nusiprausti, kada tūkstančiai žmonių tokių dalykų nebeturi...“, – citavo Z.Vitkus.
Neuromokslininkai teigia, kad empatija nėra vien tik idėja, ji įsišaknijusi žmogaus prigimtyje. Tyrimo metu nustatyta, kad asmeniui stebint kito asmens kančią aktyvuojasi tos pačios sritys, kaip išgyvenant ją pačiam.
Mokslininkai atliko apie 700 išsamių interviu su gelbėtojais, juose nagrinėta ir jų vaikystė.
Atsakymas – tėvai
Tyrimas parodė, kad vienintelis veiksnys, skyręs gelbėtojus nuo stebėtojų, yra aukštas empatijos lygis, skatinęs šiuos žmones elgtis altruistiškai.
„Kas nulėmė šį lygį? Atsakymas sukrečiančiai paprastas: vaikų auklėjimo būdas ir šeimos etnosas. Gelbėtojai žymiai dažniau aiškino, kad jų ryšys su tėvais buvo glaudus, o jų auklėjimas buvo paremtas įtikinimu, aiškinimu, bet ne baudimu. Kitaip tariant, būsimasis gelbėtojas augo aplinkoje, leidusioje susiformuoti aukštai savigarbai. Dažniau nei kiti apibūdino savo tėvus kaip švelnius, užjaučiančius“, – pasakojo pranešimo autorius.
Maždaug 44 proc. gelbėtojų taip atsiliepė apie savo tėvus. Kai tuo metu kitų, tik stebėjusių įvykius iš nuošalės, grupėje toks procentas siekė 21.
Psichologų teigimu, toks auklėjimo būdas leidžia išauginti integralias, jautrias, savimi ir pasauliu pasitikinčias asmenybes. Nemanančias, kad stipresnio galia savaime suprantama.
„Įdomu ir tai, kad gelbėtojų tėvai, kur kas dažniau nei stebėtojų, akcentavo minkštąsias vertybes: rūpestingumą, meilę; „buvimo“, o ne „turėjimo“ vertybes. Ir – priešingai – kai vaiko poreikiai neatliepiami, susiformuoja žema savivertė. Tokie žmonės, atsidūrę tam tikrose aplinkybėse, bus linkę savo veiksmus pateisinti, kaip darė nacių nusikaltėliai“, – pasakojo pranešimo autorius.
Psichologė Alice Miller, tyrusi diktatorių ir žudynių vykdytojų vaikystę, padarė išvadą: vaikystėje visi buvo patyrę žiaurumų, nors tai uoliai neigė.
Kitaip tariant: nėra nusikaltėlio, kuris vaikystėje pats nebūtų buvęs auka. „Tokios asmenybės negalėjo išaugti šeimose, kuriose gausu buvo pagarbos. Kaip Binkių, Zubovų, Ladygų, Jasaičių šeimose, kurių nariai visi įsitraukė į žydų gelbėjimą“, – pridėjo istorikas.
Apsispręsdavo išsyk
S.Olnerio tyrimas parodė, kad 7 iš 10 gelbėtojų savo sprendimą priimdavo išsyk arba per kelias minutes. Motyvus aiškindavo labai paprastai: dariau tai, ką turėjau daryti.
Vadinasi, gelbėti myriop pasmerktus žydus jiems atrodė savaime suprantama. Tačiau ką tai reiškė?
„Galima sakyti, kad toks elgesys buvo integrali gelbėtojo tapatybės dalis, susijusi su aukšta savigarba. Jie tiesiog negalėjo pasielgti kitaip“, – aiškino KU mokslininkas.
Tuo metu bystander'iai, arba stebėtojai, žydus ištikusią nelaimę priimdavo kaip lemtį, kurios pakeisti niekas negali. Ir ne vien baimė lėmė jų veikimo metodą karo metais, bet ir tokios savybės kaip egocentrizmas, leidusios nutolinti kito problemas iš savo matymo lauko.
Z.Vitkus priminė iš Platelių valsčiaus kilusio Justino Mikučio istoriją. Jis, negalėdamas abejingai stebėti karo nusikaltimų, išėjo į miestelio aikštę ir protestuodamas šaukė: „Ir aš žydas! Ir aš žydas“.
Veidas ir gebėjimas į jį įsižiūrėti dar vienas svarbus aspektas, skiriantis gelbėtojus nuo nusikaltėlių. Masinius žudymus vykdę budeliai stengdavo nusukti aukos veidą nuo savęs.
Skaičiuojama, kad vienam žmogui išgelbėti prireikė maždaug dešimties pagalbos. Didelį vaidmenį lėmė bendruomenių lyderiai – dvasininkai, medikai, pedagogai.
Pastebima, kad gelbėtojai turėjo ir svarbią būdo savybę – gebėjimą megzti pažintis, jas išlaikyti. Štai Šarnelėje, Plungės rajone, savo sodyboje net kelerius metus žydus slėpę Bronislava ir Juozas Straupiai pasiryžo vietos pareigūnams, sodyboje vis šniukštinėjusiems, ar nebus kur paslėptas žmogus, surengti šventę. Kai tuo metu rūsyje slėpėsi žydai.
Z.Vitkus pastebi, kad tuo metu paslėpti žmogų buvo kur kas lengviau, nei būtų dabar, kai dauguma gyvena daugiabučiuose.
