„Tai buvo tiesiog fenomenali organizacija, kuri aktyviai veikė tik 15 metų, tačiau per tą laiką pasiekė tiek, kad jos įdirbis iki šiol nėra tinkamai įvertintas“, – kalbėdama apie nuo 1925-ųjų iki 1940 metų Vilniuje veikusį žydų mokslo institutą (YIVO) pabrėžė dr. L.Lempertienė.
Kaip 15min išaiškino pašnekovė, tarpukariu įsteigta organizacija išsikėlė ambicingą tikslą – siekė užsiimti visoje Europoje gyvenančių žydų praeities ir dabarties tyrimais. Mokslo instituto veikla apėmė kone kiekvieną diasporos bendruomenės sritį nuo istorijos iki ekonomikos.
„YIVO vykdė kompleksinius, kaip šiandien sakytume – tarpdisciplininius žydų gyvenimo tyrimus“, – paaiškino ji.
Vilnius – akademinio žydų gyvenimo centras
Pašnekovės žodžiais kalbant, žydų mokslo instituto pagrindinė veikla, lauko tyrimai, susirašinėjimai, veiklos koordinavimas, medžiagos rinkimas ir saugojimas koncentravosi Vilniuje. Kituose Europos ir pasaulio miestuose, nuo Varšuvos iki Buenos Airių, buvo įsteigti mažesni filialai. Vienas toks, beje, įsikūrė ir Niujorke, tačiau prie jo sugrįšime kiek vėliau. Anot dr. L.Lempertienės, labai reikšmingos mokslinės veiklos šie skyreliai nevykdė, o buvo reikalingi kaip parama, pavyzdžiui, renkant sėkmingai organizacijos veiklai būtinas lėšas bei medžiagą jos archyvams.
15min paklausta, kaip visame pasaulyje ir šiandien žinoma organizacija įsikūrė ne kur kitur, o būtent Vilniuje, mokslininkė pasiūlė prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ji pradėjo savo veiklą. Pasak dr. L.Lempertienės, YIVO idėja gimė tarptautinėje intelektualų grupėje, kurioje, beje, dalyvavo ir žydai intelektualai iš Lietuvos. Pirmasis susitikimas, anot jos, įvyko Vokietijos sostinėje Berlyne, todėl tikėtasi, kad jame ar kurioje kitoje didžiojoje Europos sostinėje institutas ir įsikurs, bet, kaip jau žinome, taip nenutiko.
„YIVO iš pat pradžių buvo sumanytas kaip privati organizacija, todėl iniciatoriai skirtingų šalių bendruomenėms išsiuntinėjo atsišaukimus, nes buvo aišku, kad norint idėją įgyvendinti, reikalinga parama“, – kalbėjo Judaikos tyrimų centro vadovė.
Anot dr. L.Lempertienės, kaip bebūtų keista, bet garsiausių ir labiausių pasiturinčių Europos miestų žydai į kreipimąsi nesureagavo, tačiau savo paramą, nepaisant sudėtingos finansinės padėties, pasiūlė vilniečiai.
Prie 1925 metais Vilniuje įsteigto YIVO vairo stojo dr. Maksas Vainraichas, žmogus, aktyviai prisidėjęs prie instituto ištakų ir dalyvavęs jau minėtos tarptautinės žydų intelektualų grupės veikloje. Be to, kaip teigė 15min pašnekovė, M.Vainraichas vėliau yra sakęs, kad Vilnius žydų akademinio gyvenimo centru tapo neatsitiktinai, o iš esmės yra tinkamiausias miestas YIVO idėjai įgyvendinti.
YIVO įsikūrimas prilygsta stebuklui
Apie instituto mokslinę veiklą paprašyta papasakoti plačiau, dr. L.Lempertienė paaiškino, kad YIVO tyrimai koncentravosi keliose srityse: žydų istorijos, filologijos, ekonomikos, statistikos ir demografijos, jaunimo tyrimų, meno. Beje, anot jos, tai tik pagrindiniai skyriai, o kiekvienas iš jų buvo skaidomas į dar mažesnes domėjimosi sritis. Pavyzdžiui, kaip atskiras domėjimosi objektas istorijos tyrimų sekcijoje buvo po Rusijos revoliucijos Ukrainoje siautėjusių žydų pogromų dokumentacija. Štai filologijos tyrimai apėmė lingvistiką, leksikologiją ir daugybę kitų sričių.
„YIVO atliko labai reikšmingus ir plačius etnografinius tyrimus. Ne tik visoje Europoje, bet ir Palestinoje, Amerikoje buvo renkama tautosaka“, – pridūrė ji.
Pasak Judaikos tyrimų centro vadovės, svarbu ne tik gausūs tyrimai, o ir tai, kad jie buvo skelbiami akademiniuose YIVO leidiniuose. Sukaupta informacija leidžia pažinti anuomet gyvenusių žydų kultūrą ir jeigu ne 1925-aisiais Vilniuje duris atvėręs institutas, daugybė autentiškų duomenų nebūtų pasiekę mūsų dienų.
Šitai galima vadinti akademiniu stebuklu.
„Tai buvo vienintelė žydų akademinė institucija. Jokio žydų universiteto nebuvo, todėl YIVO suvienijo norinčius tyrinėti savo kultūrą. Žinoma, valstybiniuose universitetuose žydai mokėsi, bet vienintelės su jų kultūra bent kiek susijusios studijos vyko Vytauto Didžiojo universiteto semitologijos katedroje. Tai reiškia, kad akademinis tyrimų institutas atsirado tuščioje vietoje – anksčiau nieko panašaus nebuvo. Šitai galima vadinti akademiniu stebuklu“, – pasakojo mokslininkė.
Suvienijo skirtingus viso pasaulio žydų mokslininkus
Už kiekvienos stiprios organizacijos stovi jai atsidavę žmonės. Kalbant apie žydų mokslo instituto Vilniuje veiklą verta dar kartą grįžti prie talentingo mokslininko, vieno iš akademinių jidiš kalbos tyrimų pradininko bei puikaus vadovo dr. M.Vainraicho asmenybės. YIVO personalui nepriklausė, bet su juo glaudžiai bendradarbiavo garsūs istorikai Simonas Dubnovas ir Meiras Balabanas, jidišizmo ideologas Nachumas Štifas. Pasak 15min pašnekovės, šie ir dar daugybė kitų to meto asmenybių sudarė Europos žydų inteligentiją. YIVO taip pat rėmė visos Europos žydų jaunimas ir net moksleiviai.
„YIVO idėją labai palaikė Albertas Einsteinas, bet jis buvo tiksliųjų mokslų atstovas, todėl organizacija jo darbų nepublikavo“, – pasakojo Judaikos tyrimo centro vadovė ir pridūrė, kad tarp instituto publikacijų galima atrasti ir į jidiš kalbą išverstų Sigmundo Freudo darbų.
Iš Vilniaus į Niujorką
„Galima sakyti, kad YIVO yra vienintelė Vilniuje įkurta žydų organizacija, kuri savo veiklos nenutraukė dėl prasidėjusio Holokausto. 1939 metais, tuo metu, kai nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją, institutui vadovavęs M.Vainraichas buvo Kopenhagoje. Jis labai aiškiai numatė ateitį ir į Vilnių nusprendė negrįžti, nes suprato, kad ten YIVO savo veiklos tęsti nebegalės. Taigi, jis išvyko į Niujorką ir ėmėsi stiprinti ten veikusį, bet iki tol nelabai reikšmingą organizacijos filialą“, – paaiškino dr. L.Lempertienė.
15min pašnekovė atkreipė dėmesį, kad M.Vainraichas buvo ne tik puikus mokslininkas, bet ir labai geras organizatorius. Tai jo dėka šiandieninę YIVO galime laikyti pilnaverte Vilniuje veikusio instituto darbų tęsėja.
Vilniuje, o taip pat kitose Europos šalyse įsiviešpatavę naciai rinko žydų vertybes bei dokumentus. Didelę dalį tų, kurie jiems atrodė „nenaudingi“, sunaikino arba kaip makulatūrą gabeno į popieriaus fabrikus, o kitus – „vertingus“ – nusprendė išsiųsti į Vokietiją, kur planavo panaudoti „Žydų klausimo institutui“ bei „Sunaikintos tautos muziejui“, bet iki karo pabaigos siuntų nė nespėjo išpakuoti. Kaip paaiškino dr. L.Lempertienė, po karo skirtingų šalių organizacijos kolekcijas susigrąžino.
„Kadangi Vilnių, – pasakojo ji, – okupavo sovietai, nebuvo nė kalbos, kad medžiaga galėtų atitekti šiam, antisemitizmu pagarsėjusiam režimui. Taigi, su tarptautiniu pritarimu, paveldėtoju pasiskelbė Niujorke įsitvirtinęs YIVO. Taip dokumentai buvo išsaugoti.“
„Deja, tačiau pastatas Vilniuje, kur 1933 metais įsikūrė YIVO, buvo subombarduotas ir neišliko, o jo vietoje atidengta atminimo lenta. Šiandien organizacijos veiklą primena išlikę dokumentai“, – sakė 15min kalbinta dr. L.Lempertienė.
Judaikos tyrimo centro vadovės teigimu, kolekcijos išsibarstė po skirtingas šalis, tačiau šiuolaikinės technologijos padeda jas pasiekti. Lietuvoje su YIVO kolekcijomis galima susipažinti ir gyvai – jos saugomos Centriniame valstybės archyve ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
