„Kai mums pasibaigė vanduo, išėjau su bakeliu prisipildyti vandens. Jie matė, kad esu moteris, man 60 metų. Ir snaiperis nukreipė į mane ginklą, paleido į mane šūvį. Ėjau, o tas sprogmuo sprogo maždaug už 10 metrų. Susprogdino namą, į mane pasipylė skeveldros, mane nubloškė. O žmogus, kuris netoli ėjo už manęs, į jį pataikė skeveldros. Mane trenkė į garažą, iškart atjungė rankas ir kojas“, – 15min pasakojo 60-metė Svetlana, iš rusų atakuojamų Kyjivo apylinkių prasibrovusi į Lenkiją.
„Buvome pragare“
Smulkaus sudėjimo ukrainietę sutikome Lubyča Krolevska pabėgėlių centre.
Visai šalia nugriaudėjęs sprogimas, laimei, Svetlanos nesužeidė, tik į skutus sutaršė jos rūbus. Iškart po to nugriaudėjo dar vienas šūvis.
„Pamatė, kad manęs nekliudė, tada dar kartą iššovė. Bet aš spėjau nušliaužti į garažą to susprogdinto namo. Atsitūpiau prie sienos ir tiesiog prilipau prie žemės apačioje. Turėjau tokią striukę žalsvą, gal kažkiek susiliejo su aplinka, galbūt manęs jau ir nepastebėjo daugiau“, – prisimena moteris.
Po šio apšaudymo Svetlana nepamena, kaip parsigavo atgal į namo rūsį: „Mano rankos kojos drebėjo taip, kad nemoku papasakot. Žinoma, vandenį išpyliau, neatnešiau. Tuos mano bakelius sprogimo banga išmėtė“.
Svetlana rodo nuotraukas savo telefone – degančios parduotuvės, kurioje kone kasdien apsipirkdavo, sugriautos mokyklos, kurioje mokėsi, susprogdinto rusų tanko, kurį fotografavo iš savo namo kiemo.
„Galima sakyti, buvome pragare. Jie naikina viską – jiems nesvarbu nei žmonės, nei jauni, nei seni, nei rusai, kuriuos jie čia norėjo išlaisvinti. Jiems viskas vienodai, jie visus žudo. Jie naikina infrastruktūrą ir visus pastatus, visa, kas jų kelyje. Jų niekaip negalima vadinti kariais – jie barbarai ir žvėrys“, – piktinosi Svetlana.
Jų niekaip negalima vadinti kariais – jie barbarai ir žvėrys.
Moters vaikai, pridengiami ukrainiečių krašto gynybos karių, ištrūko iš miesto anksčiau. O Svetlana sako dar po to kelias dienas išgyvenusi sunkiai pakeliamą siaubą – nuolatinius gradų sprogimus.
„Guli rūsyje rankas ant krūtinės susidėjęs ir nežinai, ar tu dar gyvas, ar jau miręs“, – moteris pasakoja, kad labai baisu buvo gyventi visiškoje nežinioje, be ryšio, be informacijos.
„Jei kas duotų, galėčiau šaudyt“
Tad ištrūkti iš šio pragaro taip pat buvo sėkmės dalykas. Svetlana pasakoja, kad jiems tai pavyko atsitiktinai.
„Turėjome mašinos akumuliatorių, ir vyras juo šiek tiek pakrovė mobilųjį telefoną. Gal iš kokio dvidešimto karto prisiskambinus sūnui, jis pasakė, kad bėgtume prie Kultūros namų. Ir mes iš rūsio iššokome ir bėgome, tie vaikinai iš krašto gynybos sakė, kad mus pridengs“, – sako Svetlana ir toliau tęsia apie bėgimą degančiomis gatvėmis, būtinai palei namų sienas.
Pasiekus Kultūros namus iš ten jau organizuotai krašto gynybos pagalba vežė automobiliais, bet pirmuosius konvojus, anot moters, rusai sušaudė.
Visa tai pasakodama Svetlana neverkia ir sako, jog po to, ką išgyveno, pati galėtų paimti ginklą į rankas.
„Bet mano dabar noras vienas – jei kas nors man duotų į rankas ką nors, kad galėčiau šaudyt, aš šaudyčiau. Tikrai. Ir geriau numirčiau, nes tokia niekšybė. (…) O prieš mūsų karius, prieš kiekvieną, klaupsiuosi ant kelių“, – kalba moteris ir nė kiek neabejoja Ukrainos pergale.
Susitikimo vieta – Mariupolio dramos teatras
„Tai baisu matyti. Tai ne mūsų miestas. Nežinau, ar jis sugebės atgimti. Tokiu, kokiu buvo, jis jau nebus niekada“, – apie gimtąjį Mariupolį 15min pasakojo Hrebenės pasienio punkte sutikta 59-erių Irina.
Moteriai kartu su anūku iš griuvėsiais paversto miesto pavyko ištrūkti prieš kelias savaites.
„Išvažiavome į pagrindinį susirinkimo punktą – Dramos teatrą. Laukėme, kol bus žaliasis koridorius. Gyvenome teatre dešimt dienų. Žalio koridoriaus nebuvo, Ukrainos „Azovo“ batalionas, jie ten gynybą laiko, sakė, kad rusai nepraleidžia“, – pasakojo Irina.
Pagaliau sulaukus galimybės išvykti, sėdo į krovininio automobilio priekabą, kurioje kartu dar sėdėjo 13 žmonių, ir bendra kolona išvyko iš miesto. Sako, kad apšaudymų ir sprogimų pavyko išvengti dar ir dėl to, kad vairuotojas buvo labai geras.
Po dviejų dienų Irina internete perskaitė, kad Mariupolio dramos teatras, kurio rūsyje ir trijuose aukštuose glaudėsi daugybė žmonių, buvo susprogdintas.
Galingą bombą Rusijos lėktuvas ant šio teatro numetė kovo 15 dieną, po griuvėsiais buvo įkalinti šimtai žmonių.
„Mano mama paralyžiuota ten (Mariupolyje – red.) liko, ją prižiūri. Turėjau pasirinkimą – arba anūką gelbėt, arba su ja pasilikti. Dabar ryšys su jais nutrūkęs. Nuo kovo antrosios su niekuo, kas yra Mariupolyje, nėra ryšio“, – pasakojo Irina.
„Galvojome, kad visi mus pamiršo“
Kitą jos tautietę 24-erių Valeriją, taip pat iš Mariupolio, sutikome netoliese nuo Hrebenės esančiame pabėgėlių centre.
Merginos teigimu, po pirmųjų nuožmiai sušaudytų civilių kolonų, daugelis žmonių Mariupolyje bijojo trauktis iš savo vietų ir gyveno visiškoje nežinioje.
„Nebuvo jokių komunikacijų, namie buvo penki-šeši laipsniai šilumos, buvo labai šalta. Nuolat šaudė ir, kadangi nebuvo ryšio, nežinojome, kas vyksta. Mums visiems atrodė, kad mus pamiršo ir niekas mūsų jau neprisimins. Nežinojome, išves mus ar ne“, – pasakojo Valerija.
Apie galimybę ištrūkti mergina sako sužinojusi taip pat atsitiktinai – prie namo laiptinės išvydusi kaimynus su daiktais, paklausė, kur vyksta, ir išgirdo, kad gali būti „oficialiai“ organizuojamas žaliasis koridorius.
„Turėjau dešimt minučių susiruošt, pasiėmiau tetą, dėdę, katinus, ir išvykome – išvažiavau kaip stoviu, apsirengus. Sėdome į automobilį ir išvažiavome. Paskui jau matėme tūkstančius automobilių“, – sakė ukrainietė.
Valerija sako nieko nežinanti apie Mariupolyje likusių draugų likimus, ryšys su jais nutrūkęs: „Nieko neįmanoma surasti, labai daug žmonių bando rasti savo artimuosius, jie moka didžiulius pinigus, kad juos kas surastų“.
Į Lenkiją – per Rusiją
Iš dar vieno Rusijos nuožmiai naikinamo Ukrainos miesto – Charkivo – apylinkių dvi seserys su šeimomis ištrūko taip pat jau prieš dešimtį dienų.
Šių moterų istorija gerokai skiriasi nuo kitų girdėtų: Ala ir jos sesuo su šeimomis iš miestelio, nuo Charkivo nutolusio per šešis kilometrus, pabėgo per Rusiją.
Varšuvos geležinkelio stotyje sutiktos ukrainietės sakė gyvenusios, kaip pačios vadino, pilkojoje zonoje – tarp Charkivo ir Rusijos sienos. Rusai jų miestą užėmė jau pačioje karo pradžioje, į Ukrainos pusę iš jo išvažiuot buvo jau neįmanoma.
„Važiavome per Rusiją, jie mano, kad mūsų miestas yra jau jų teritorija. Iš savo teritorijos jie leidžia įvažiuoti į Rusiją. Visur jų vėliavos jau ten iškabintos“, – pasakojo Ala.
Anot jos, rusai ties siena neužlaikė, o toliau sekė ilga dešimties dienų kelionė per Rusiją į Varšuvą.
„Važiavome į Belgorodą, praleido, pamaitino, viskas buvo gerai. Toliau važiavome į Maskvą, iš ten į Peterburgą ir iš ten į Pskovą, o iš ten – prie Estijos sienos, tada per Latviją, Lietuvą, per Kauną atvažiavome čia“, – kalbėjo moteris.
Daugelis sutiktų rusų, pasak Alos, nenori tikėti, kad Rusija užpuolė Ukrainą. Pavieniai viską supranta, tačiau įbauginti ir nesileidžia apie tai į garsias kalbas.
Priešiškumo moterys Rusijoje sako nejutusios, tačiau rimtesnės pagalbos – taip pat.
„Mums niekas Rusijoje nepadėjo. Tie rusai ten bijo, nes gali būti baudžiami, gali būti keliamos bylos, jei mums bandys padėti, jei pinigų perduos. (…) Jie patys neturi darbo, o dar toks antplūdis pabėgėlių. Neketinom ten likti“, – kalbėjo ukrainietė.
Varšuvos stotis dar ne paskutinė jų klajonių stotelė. Moterys su vaikais, pagyvenusia mama ir keliais vaikais trauks toliau į Vokietiją pas pažįstamus.
Nenorom, nes nori tik vieno – „kuo greičiau namo“.
