Turime 14 atsarginių batalionų, kurie mums visaip padeda. Kas nori kovoti – eina į jau minėtus batalionus.
– Ar išliks „Pravyj sektor“, jei visi neramumai Ukrainoje baigsis?
– Kovotojai liks Ukrainos karinėse pajėgose. Dalis mūsų į viską žvelgiame valstybiškai. Artimiausiuose rinkimuose, kurie vyks spalio 25 dieną, mes nedalyvausime. Subursime rimtą komandą, o tuomet kandidatuosime kituose rinkimuose. Mes kai kurias politines kortas jau pralošėme, nes mūsų priešakyje buvo daugiau kovotojų, o ne politikų.
– Ar karys gali būti politiku?
– Mes, kovotojai, į dabartinę valdžią žvelgiame neigiamai. Galime ją nuversti rytoj, tačiau ką pastatysime vietoje jų? Tokius pat? Tie, kurie gerai mušasi ir kovoja, nebūtinai yra geri politikai. Mes tai suprantame.
Revoliuciniais metodais dabar daug nepasieksime. Tik sukeltume suirutę, kurios taip laukia Maskva.
– Tai kas yra didžiausias jūsų priešas? Separatistai?
– Rusija, jos prezidentas ir valdžia. Tai baisiausias pasaulyje priešas, koks tik yra įmanomas bet kuriai šaliai.
Gaila, kad karą jaučia tik tie, kurie gyvena netoli karo zonos. Jei visa Ukraina suvoktų, kokiame pavojuje esame, kovoti už savo šalį susirinktų bent vienas procentas gyventojų. O tai sudaro per 300 tūkstančių.
– Ar tikitės pagalbos iš Europos, Amerikos?
– Mes jiems nesame svarbus objektas. Kodėl koks nors Johnas turėtų atvykti čia iš savo fermos ir guldyti už mus galvą? Kodėl prancūzė turėtų leisti savo sūnų kovoti už Ukrainą? Ginti šią šalį turime tik mes. Todėl kasdien randame jėgų neniekinti tų, kurie mums nepadeda. Nesipiktinti niekam tikusia valdžia.
Žinome, kad esame vienintelis realus priešas Rusijai, nes mes galime laikyti ginklą rankose. Galime juos nukauti fiziškai. Visi nori taikos. O aš nenoriu – tegul puola visomis savo armijomis. Mes juo čia ir paklosime.
– Ar jums rūpi tik apginti savo šalį?
– Galime eiti ir toliau. Esame pasiryžę kovoti iki Rusijos imperijos – tautų kalėjimo – griūties. Ginklu Ukrainos nepaėmė. Dabar tai darys įvairiausiomis politinėmis manipuliacijomis.
Esame pasiryžę kovoti iki Rusijos imperijos – tautų kalėjimo – griūties.
Net jei išstumsime Rusiją iš visų įmanomų įtakos zonų Ukrainoje, jie palengva sugrįš po dešimties ar dvidešimties metų. Tą azijietišką ordą reikia sunaikinti iš esmės.
Jūs ką tik valgėte košę, kurią jums pagamino virėjas Funtikas. Žmogus neseniai prasitarė, kad pirmą kartą gyvenime daro kažką prasmingo – gina savo šalį. Anksčiau gyvenimas ėjo šiaip taip. Keletą metų sėdėjo kalėjime.
Aš dar nebuvau girdėjęs, kaip šaudo sunkioji artilerija, o Funtikas man sako – tarnavau tankistu, duokite man tanką. Atsakiau – jei užimsi priešo tanką, jis bus tavo. Tą pačią akimirką jis čiupo granatą ir pasileido per laukus.
– Kaip jus vaizduoja Rusijos propaganda?
– Formuojama nuostata, kad mes esame fašistinė organizacija. Mumis gąsdinami vaikai. Sakoma, kad mes juos valgome. Spirgai, kuriuos radote košėje, turėtų būti pagaminti iš nukautų separatistų. Rusijai esame didžiausia grėsmė, bet ir geriausia priežastis manipuliuoti savo liaudimi.
Winstonas Churchillis kadaise yra pasakęs, kad ateities fašistai save vadins antifašistais. Jo žodžiai pranašiški. Jei kas rusų užgrobtoje teritorijoje prabiltų ukrainietiškai, vargu, ar liktų gyvas.
– Jūs esate nacionalistai – ar tai nėra gimininga fašizmui?
– Mes tikrai esame nacionalistai paprasčiausia šio žodžio prasme. Mano šalis yra pati geriausia – man. Nesvarbu, kokios spalvos tavo oda, kokia kalba tu kalbi, į kokią bažnyčią vaikštai, jei gyveni šioje šalyje ir dirbi jos labui.
Rusijai esame didžiausia grėsmė, bet ir geriausia priežastis manipuliuoti savo liaudimi.
Mano svajonė – padaryti Ukrainą pirmaujančia šalimi. „Pravyj sektor“ yra tik priemonė tam pasiekti.
– Ką manote apie Minsko susitarimus?
– Minsko sutartys yra išdavikiškos. Klausimas, kam priklauso Doneckas ir Luhanskas, ten traktuojamas pagal Rusijos logiką. Tai V.Putino šachmatų lenta, kurioje yra ne Ukrainos, o jo žmonės. Asmenys be derybininkų statuso susėdo ir susitarė dėl Europos ramybės. Europai reikia tik ramybės, o ne Ukrainos.
