– Režisierius Jonas Ohmanas yra sakęs, kad svarbiau ne didinti lėšas krašto gynybai, o susitelkti į kitą, jo manymu, svarbiausią mūsų ginklą – pilietiškumą. Kokios pozicijos jūs laikytumėtės?
– Pilietiškumas labai svarbus ruošiantis, sakykim, kažkokioms negandoms, bet jis yra tik vienas komponentas, kuris suteikia valstybei galimybę pasipriešinti arba pasiruošti pasipriešinimui. Manau, kad pilietiškumas yra bazinis principas, o tautos valia priešinimuisi yra jau to ištaka.
Jeigu valstybė, jos piliečiai, pradedant politikais ir baigiant verslininkais, kitais žmonėmis, sugeba surasti savyje valios padidinti gynybai skiriamą biudžetą, tai irgi yra valia ir pilietiškumas. Iš kitos pusės žiūrint, jeigu yra valia, bet nėra resursų visuomenei organizuotis taip, kaip reikia, tai ta valia lieka nepanaudota. Toks karo teoretikas von Klauzevitzas yra pasakęs, kad karo metu net ir paprasčiausi dalykai tampa be galo sudėtingi. Aš galiu užtikrinti, kad jeigu mes nežinome, ką veiksime krizės ar karo metu, tai juo labiau nežinosime jam jau prasidėjus.
– Tačiau jei padidinsime lėšas krašto gynybai, kiek nuo to pasikeis žmonių žinios?
– Aš pasakysiu paprastą pavyzdį. Pagrindinis instrumentas, kuris organizuoja visuomenės gynybą, yra krašto apsaugos sistema. Krašto apsaugos sistema yra visuomenės išlaikomas ganėtinai brangus organizmas, kuris tą daro.
Pavyzdžiui, šiandien, neturėdami pakankamo biudžeto, galime turėti krašto apsaugos savanorių pajėgose limitą – penkis tūkstančius penkis šimtus karių. Kažkiek yra laisvų vietų, bet jeigu atsirastų daugiau savanorių, gali būti taip, kad tų vietų ir pritrūks. Valstybė negalės užtikrinti ir realizuoti savo Konstitucijos 36 straipsnio, t. y. teisės ginti valstybę.
Savaime suprantama, yra ir kitų pasipriešinimo būdų, ne vien ginklu. Matome, kad atsiranda naujo modernaus karo reiškiniai, kuomet dėmesys sutelkiamas ne į ginkluotąsias pajėgas, o į žmonių mintis, į valią priešintis. Vienaip ar kitaip, kylant finansavimui krašto apsaugos sistemai, ji galėtų mobilizuoti arba padėti mobilizuoti ir tą sritį, kuri, sakysim, nėra tiesiogiai susijusi su ginkluote.
– Kaip manote, ar žmonės Lietuvoje yra pakankamai informuoti apie mūsų gynybos politikos strategiją?
– Šiuo metu visuomenės susidomėjimas saugumo klausimais didėja. Iš kitos pusės, krašto apsaugos sistema taip pat turėtų žengti žingsnį ir apie tuos dalykus pradėti daugiau šnekėti.
Šiuo metu visuomenės susidomėjimas saugumo klausimais didėja. Iš kitos pusės, krašto apsaugos sistema taip pat turėtų žengti žingsnį ir apie tuos dalykus pradėti daugiau šnekėti.
Tokie dokumentai kaip Lietuvos nacionalinė saugumo strategija arba Lietuvos karinė strategija, yra ganėtinai platūs dokumentai, kurie apibrėžia pagrindinius principus, į ką valstybė turi atkreipti dėmesį: pradedant ekonominiu ir energetiniu saugumu.
Aš nesakau, kad krašto apsaugos sistema turėtų iškomunikuoti visus savo gynybos planus – šito tikrai nereikia. Tačiau kariuomenė pagrindinius dalykus galėtų viešinti: kaip gyventojams reikėtų ruoštis, ką jie turėtų daryti.
– Ar visuomenės atstovus reikia įtraukti į Jūsų minėtų dokumentų kūrimą?
– Tie dokumentai yra vieši ir visuomenės atstovai gali susipažinti su jais. Tik tiek, kad iki šių dienų tokio dėmesio šiems dokumentams nebuvo rodoma.
Kažkada, maždaug 2008 metais, peržiūrėjau visų mūsų politinių partijų programas ir ką jie rašo apie gynybos strategiją. Atvirai pasakius, galbūt tik viena partija buvo išsamiau kažką parašiusi, antra partija šiek tiek, o visos likusios, galima sakyti, savo programose neturėjo nieko.
Tai vėlgi rodė šiokią tokią apatiją šiems reikalams. Dabar, kai tokia geopolitinė situacija, susidomėjimas padidėjo. Problema ta, kad jeigu politikai nesidomėjo anksčiau ir staiga pradėjo domėtis, tai jie neturi tam tikrų kompetencijų.
Politikai turėtų demonstruoti tam tikrą valią, rodyti pavyzdį visai likusiai visuomenės daliai. Kita problema yra ta, kad nors visos politinės partijos ir patvirtina tuos dokumentus, tačiau turbūt supranta skirtingai. Per Lietuvos kariuomenės vystymosi laikotarpį, per daugiau nei 20 metų, kariuomenės vystymo kryptis buvo gana dažnai keičiama. Ir vien dėl to, kad turbūt ne visi vienodai supranta kariuomenės vystymo kryptį. Nebuvo tęstinumo.
Pavyzdžiui, Danijoje politinės partijos susitaria ne vien dėl finansavimo dydžio, bet ir dėl kariuomenės bei saugumo vystymo krypties prioritetų. Vien dėl to, kad būtų išlaikytas tęstinumas ir nebūtų švaistomi resursai ir lėšos. Jei šito nebus, tai net ir skiriant pakankamą finansavimą, galima prarasti ir iššvaistyti daug resursų. Tai greičiausiai buvo pas mus ir padaryta.
Lietuvos gynybos pramonės, galima sakyti, nėra. Tai pakankamai fragmentuota sritis, kurioje vyksta pavieniai procesai. Sakysim, Giraitės gamykla gamina šaudmenis, kita gamykla gamina radijo stotis, lazerių asociacijos taip pat gamina tam tikrą produkciją. Kai jos susijungs, galėsime pradėti kalbėti apie kažkokią Lietuvos gynybos ir saugumo pramonės viziją. Pagrindinis dirigentas, žinoma, turėtų būti krašto apsaugos sistema, nes jie formuluoja gynybos strategiją.
