„Savanoriai“ iš vieno karinio dalinio
20-metis Miša gimė Jekaterinburge, 21 metų Lioša – Mozdoke, Artiomui – 22-eji, jis iš Slaviansko prie Kubanės, o Dimai – 23-eji, jis iš Vladikaukazo. O dar vaikinai iš Čitos, Norilsko, Ulan Udės.
Visų jų iš pirmo žvilgsnio niekas nesieja. Tačiau jie turi tai, kas juos vienija – N miestą, karinį dalinį Nr.*****, N-ąją atskirąją motorizuotų šaulių brigadą, rašo specialusis „Kommersant“ korespondentas Ilja Barabanovas.
Neseniai visi jie ten tarnavo pasirašę kontraktus. Dar gruodį ir sausį visi jie socialiniuose tinkluose skelbė savo bendras nuotraukas iš dalinio, praėjusią vasarą įsiamžino per mokymus šalia šarvuočio. Puikavosi naujomis uniformomis.
Vadai neprieštaravo, atvirkščiai, sveikino jų ryžtą, papasakojo, kodėl dabar ir kodėl būtent į tas vietas reikia važiuoti ginti tėvynės.
Neterminuota komandiruotė
Tačiau prieš kelias savaites viskas apsivertė aukštyn kojomis. Du buvę tarnybos draugai uniformomis be atpažinimo ženklų jau glėbesčiuojasi vienoje iš Rytų Ukrainos Horlivkos miesto aikščių. Kitas į tą patį socialinį tinklą įkelia nuotrauką, kurioje trys vaikinai sėdi ant šarvuočio kažkur kelyje į Debalcevę. Trečias įkelia nuotrauką su apkase įstrigusiu vadinamosios Donecko liaudies respublikos (DLR) tanku – didžiausia įžymybe prie įvažiavimo į sugriautą Uhlehorsko miestą.
Į karą jie pateko jau po sausio 20-osios, kai Donbase vėl įsiplieskė kariniai veiksmai. Čia jie tarsi neterminuotoje komandiruotėje. Vadai neprieštaravo, atvirkščiai, sveikino jų ryžtą, papasakojo, kodėl dabar ir kodėl būtent į tas vietas reikia važiuoti ginti tėvynės.
Į Donbasą jie keliavo ne visu daliniu, o atskiromis grupėmis po tris žmones – tiek sudaro karinės mašinos ekipažą. Dabar, likę be ryšio, jie manęs klausia apie savo draugų likimus, ar jie gyvi.
Šiuos vaikinus, atvykusius į Donbasą, išskirstė po skirtingus jau suformuotus DLR armijos dalinius.
Kariauja profesionalai, pozuoja šachtininkai
Pastarųjų mėnesių karinių veiksmų logika gana paprasta: vykdyti vadinamųjų liaudies respublikų arba „atskirų Donecko ir Luhansko sričių rajonų“, kaip parašyta Minsko susitarime, kovinių užduočių dabar važiuoja tie, kurie iš tiesų moka kariauti.
Rusijos kariai įvykdo kovines užduotis ir atsitraukia, o į jų užimtas gyvenvietes, sukurtas komendantūras ir blokpostus sutikti žurnalistų atvažiuoja jau vietiniai separatistai.
Jie įvykdo kovines užduotis ir atsitraukia, o į jų užimtas gyvenvietes, sukurtas komendantūras ir blokpostus sutikti žurnalistų atvažiuoja jau vietiniai separatistai, sklandžiai pasakojantys apie savo šachtininkų praeitį.
Kartais iš tiesų galima patikėti, kad į karą „su chunta“ pakilo tik vietiniai, bet paskui kas nors vis tiek prasitaria:
– Už tos kalvos stovi buriatai.
– O kas tie buriatai?
– Na... Donbaso indėnai.
Visi šypsosi, visi viską supranta. Pastarosiomis dienos, prieš lemiamą Debalcevės šturmą, kad buriatų nepamatytų tie, kuriems nereikia jų matyti, žurnalistų nebeįleido į Uhlehorsko miestą, iš kur buvo vykdomas puolimas.
Po šturmo praėjus kelioms dienoms, kai Debalcevė bus visiškai „išvalyta“, blokpostuose jau bus sustatyti šachtininkai, o žurnalistams vėl bus leista laisvai važinėti ir kurti reportažus.
Atokvėpis iki kito karto
Apie Debalcevės strateginę reikšmę pastarosiomis dienomis buvo daug pasakyta – tai ir tiesus kelias, jungiantis Donecką su Luhansku, ir didžiausias geležinkelio mazgas, ir svarbi aukštuma.
Apie tai, kiek šimtų žmonių iš abiejų pusių žuvo beveik per mėnesį trukusį šturmą, sužinosime dar negreit.
Po Debalcevės užėmimo fronto linija dar kartą „išsitiesino“. Neatmestina, kad Minske pasiektas taikos susitarimas dabar iš dalies bus vykdomas, ugnis bus visiškai nutraukta arba aprims mėnesiui ar dviem, kol kas nors nesugalvos, kad apsišaukėliškos respublikos negali toliau gyventi be Mariupolio, Artemivsko ar Lisičansko.
Tuomet visos didelės Rusijos kariniuose daliniuose vėl suaktyvės „politrukai“, kurie pasakos, kaip svarbu padėti laisvės trokštančiam Donbasui atremti Vakarų agresiją. Jokios prievartos – tik savanoriai.
Ir Miša, ir Lioša, ir Artiomas, ir Dima prieš išvykdami vėl parašys pasitraukimo iš tarnybos raportus. Jei kuriam nors iš šių vaikinų per Debalcevės šturmą smarkiai nepasisekė, tai nepasisekė savanoriui, kuris savo mirties akimirką neturėjo jokių sąsajų su minėtu kariniu daliniu ir minėta motorizuotų šaulių brigada.
Jei kuriam nors iš šių vaikinų per Debalcevės šturmą smarkiai nepasisekė, tai nepasisekė savanoriui, kuris savo mirties akimirką neturėjo jokių sąsajų su minėtu kariniu daliniu ir minėta motorizuotų šaulių brigada.
Taip jau buvo. Ispanijoje
Visa tai primena pilietinį karą Ispanijoje. Tuomet savanoriai iš Sovietų Sąjungos važiavo ten su „Nanseno pasais“ (Nanseno pasas – tarptautinis laikinas identifikacinis asmens dokumentas, patvirtinantis asmens be pilietybės ar pabėgėlio tapatybę) arba vienos iš Europos šalių dokumentais.
Tuomet nusigauti buvo sunkiau ir pseudonimai buvo visai kiti: būsimasis Sovietų Sąjungos maršalas Rodionas Malinovskis buvo ne „Motorola“, o „pulkininkas (colonel) Malino“.
Karinis patarėjas Janas Berzinas Ispanijoje galėjo žūti kaip generolas Donicetti, bet galiausiai buvo sušaudytas 1938 m. poligone „Komunarka“.
Ilja Erenburgas knygoje „Žmonės, metai, gyvenimas“ prisiminė: „1943 metais netoli Gomelio aš pamačiau armijos vadą generolą Batovą. Mes kalbėjomės apie artėjantį puolimą. Staiga kažkas sušuko: „Fricas!“ (vokietis, – red. past.) – pasirodė priešo lėktuvai. O generolas ir aš juokėmės: Ispanijoje mūsų kariniai patarėjai vadinosi įvairiais vardais – Valua, Loti, Molino, Grišinas, Grigorovičius, Duglas, Nikolas, Volteras, Ksanti, Petrovičius. Pavlui Ivanovičiui Batovui kažkodėl teko Frico vardas“.
Atvažiavo žudyti, kad sustabdytų karą
– Jus pasiuntė į mokymus Rostovo srityje ar tiesiai pasakė, kad važiuojate kariauti į Ukrainą?
– Iš karto pasakė. Pats matai, ką šitie gyvuliai daro, visi prašėsi čia važiuoti. Aš armijoje tarnauju ne tam, kad išmokčiau siūti ir kasti.
– O „komandiruotė“ ilgam ar neterminuota, kol neatšauks?
– Kol patys neišvažiuosime. Aš noriu arba iki karo pabaigos, arba iki paskutinio atodūsio kariauti.
– O kam tau to reikia? – paklausiau vieno iš Rusijos „savanorių“.
– Mums paaiškino, kad mes čia padėsime sustabdyti karą.
Tačiau, sėdint ant šarvuočio, neįmanoma sustabdyti karo. Karą galima sustabdyti, jei visi nulips nuo šarvuočių ir grįš namo, bent jau į savo šalį iš kaimynės.
P.S. Autorius žino visų teksto herojų vardus ir pavardes, bet redakcija kol kas nemano, kad jas reikia viešinti.
