Iliuzijų teatras baigėsi, vos prasidėjęs. Greitai paaiškėjo, ko išties verta Angelos Merkel ir François Hollande'o taikos gelbėjimo akcija Minske. Ten pasiektais susitarimais Vladimiras Putinas pasinaudojo tam, kad užsitikrintų ir padidintų grobį, kurį jis su savo smogiamaisiais būriais atsirėžė Rytų Ukrainoje nuo suverenios valstybės.
Derybose Minske Vakarų Europa susitaikė su Kremliaus valdovo mimikrija, neva jis Ukrainos kare visiškai nedalyvauja. Dabar jis gali vaidinti aukščiausią taikdarį, nustatinėjantį, kaip turi būti interpretuojami Minsko susitarimo punktai. Neatsitiktinai valstybinio vizito Vengrijoje metu jis išliejo savo patyčias ant ukrainiečių, kurie Debalcevėje neatlaikė įžūliai paliaubas pažeidusių prorusiškų separatistų puolimo.
Tuo jis pademonstravo ne tik kad laiko geležiniuose gniaužtuose Ukrainą, bet, dėka tokių bendraminčių kaip Vengrijos vyriausybės vadovas, jau viena koja stovi Europos Sąjungoje.
Liūdinti Ukraina
Ukrainai skaudžią kapituliaciją teko patirti kaip tik tą dieną, kai šalis su liūdesiu prisiminė 100 žuvusių demonstrantų, prieš metus tapusių Janukovyčiaus režimo pasiųstų žudikų auka. Šis sutapimas skausmingai atskleidžia, kiek nedaug liko iš Maidano sukilimo teiktų vilčių.
Šalį, pasiryžusią eiti Europos demokratijos keliu, užmaskuota Rusijos invazija beveik privedė prie žlugimo, drauge primesdama jai militarizaciją, sekinančią Maidano laisvės dvasią.
Klaidinga būtų manyti, kad netekusi didžiulės savo valstybės teritorijos dalies, likusi Ukraina galėtų ramiai susitelkti ekonomikos atstatymui ir būtiniausių reformų vykdymui. Juk Putino prievartos logika pasirodė esanti sėkminga, kodėl tad jis turėtų liautis destabilizavęs šalį?
Putino pretenzijos dominuoti
Kijevui belieka arba pasiduoti Putino dominavimo pretenzijoms, arba dar atkakliau ginkluotis, kad galėtų atremti tolesnius agresijos bandymus.
Jei šalis negaus aiškių signalų iš Vakarų, kad jie yra pasiruošę Ukrainą paremti, viršų gali paimti radikalūs nacionalistai, taip išties priartindami kraštą prie to iškreipto paveikslo, kurį nenuilstamai apie Ukrainą kuria Maskvos propaganda.
Juo labiau, kad ukrainiečiai negali nesijausti išduoti Vakarų, kurie po Krymo aneksijos dabar tylėdami stebi, kaip nuo šalies faktiškai atplėšiamos dvi sritys.
Po Debalcevės Europa privalo apsispręsti. Arba ji pagaliau susiims ir pasiryš atgrasyti agresorių, arba ir ateityje leis jam diktuoti sąlygas taikai žemyne.
