„Negaliu grįžti į savo gimtinę, nes esu ieškomų žmonių sąrašuose, kuriuos turėtų sušaudyti. Išvykome iš Donecko taip, kaip stovime – su vasariniais drabužiais“, – pradėjo pasakojimą ukrainietė Inna, šiuo metu daug laiko praleidžianti Lietuvoje.
Ukrainoje niekur nebūtų visiškai saugu. Bet kur gali užmauti maišą ant galvos.
Jos vyras Ukrainos kariškis. Tokius žmones dažnai siekiama paveikti, pagrobiant jų artimuosius: „Lietuvoje mano vaikas visą dieną gali vaikščioti po miestą – aš rami. Ukrainoje niekur nebūtų visiškai saugu. Bet kur gali užmauti maišą ant galvos.“
– Iš kur jūs? Kur jūsų gimtinė? Ar kalbate ukrainietiškai?
– Esu gimusi Donecke. Tai mano gimtasis miestas, kurį labai myliu. Pastaraisiais metais jis tiesiog klestėjo. Buvo visas suremontuotas. Donecko oro uosto galėjo pavydėti bet kuris Europos didmiestis.
Buvo sakoma – Ukraina veržiasi į Europą, o mes – jau Europoje. Žinote, koks populiarus automobilis Donecke jau buvo? „Porsche Cayenne“ – dažniausiai tokius vairuodavo moterys.
Esu rusakalbė ukrainietė. Ukrainietiškai viską suprantu, tačiau kalbėti buvo šiek tiek sudėtinga. Dabar, kai gyvenu Mariupolyje, ukrainietiškai kalbu vis dažniau.
– Ar jautėte spaudimą dėl rusų kalbos, kaip skelbia Kremliaus propaganda?
– Ukrainoje niekada nebuvo nusistatymo prieš rusų kalbą. Niekas niekada mūsų nepersekiojo – nei rusakalbių, nei pačių rusų.
Kodėl dabar, kai patiems teko bėgti iš Donecko, gyvenate kituose miestuose ir „bandera“ neėda jūsų vaikų?
Dabar norisi paklausti tų, kurie mitinguose šūkavo prorusišką propagandą – kodėl dabar, kai patiems teko bėgti iš Donecko, ramiai gyvenate kituose miestuose ir jokia „bandera“ nesuėda jūsų vaikų?
– Kaip viskas prasidėjo?
– Aš visada pasakoju tik tai, ką mačiau savo akimis. Niekada nepersakinėju kitų išsakytų minčių. Visada stengiuosi pamatyti ir įsitikinti savo akimis.
Vieną dieną Donecke, kuriame gyveno per 1,2 mln. žmonių, buvo užimtos visos institucijos, jų pastatai. Viską stebėjau iš šono, nesiveldama į piketus.
Pastatus užėmė girti ir purvini ginkluoti valkatos. Išpjovė medžius. Tarp jų nuolat vaikščiojo neaiškiai apsirengusios moterys. Jie šūkavo, keikėsi, užtvėrė kelius. Viena močiutė paprašė nepjauti medžio. Jai atsakė: mes čia revoliuciją darom, o tu dar čia aiškini.
– Ar tai buvo vietiniai žmonės?
– Nieku gyvu. Jei būtų vietiniai, jie žinotų, kad valstybinio iždo pastatas jau seniausiai persikėlė į kitą vietą. Tai buvo iš Rusijos Rostovo srities atvežti žmonės. Tokius vežiojo visur.
Iki liepos pradžios dar buvo galima kentėti, kol į miesto gatves neįvažiavo Strelkovo daliniai. Igoris Strelkovas – Rusijos GRU karininkas. To jau niekas nebeslepia.
Neišvyko tik tie, kurie neturi kur važiuoti. Ir tie, kurie patikėjo pasakomis apie Novorusiją.
Vyrą pervedė į kitą miestą, o aš su vaikais išvykau po kelių dienų. Grįžau, kad išsivežčiau savo paslėptą automobilį.
Nuo to laiko jau negaliu ten visai sugrįžti. Ten viskas išplėšta. Žmonės net neturi maisto.
Dabar Donecke sunkiai suskaičiuotum ir 600 tūkst. gyventojų. Neišvyko tik tie, kurie neturi kur važiuoti. Ir tie, kurie patikėjo pasakomis apie Novorusiją.
Liko pensininkai, kuriems buvo pažadėta didžiulė pensija. Jie ne tik pensijas, bet ir anūkus prarado. Labai daug iš Kaukazo atvyko. Jie tiesiog ten apsigyveno. Donecke dabar neveikia jokie įstatymai. Jei kas ten prarado turtą, jo jau nebeatgaus.
Kai su jais susirašinėju, jie po to naikina savo internetinius profilius.
– Ar tai reiškia, kad žmonės Donecke tiki, jog sukūrė savo valstybę – Donecko liaudies Respubliką? Novorusiją?
– Dauguma supranta, kas vyksta, tačiau negali atvirai pareikšti savo nuomonės. Kai su jais susirašinėju, jie iškart po to naikina savo internetinius profilius. Daug žmonių buvo žiauriai kankinami namų rūsiuose, už juos prašoma išpirkų.
Visur yra visokių žmonių. Daug protingų žmonių yra Rusijoje, Ukrainoje ir kiekvienoje tautoje. Tačiau, jei nuolat žiūri Rusijos televizijas, mąstymas pažeidžiamas.
Aš viską mačiau savo akimis, o Rusijos televizija rodo visai ką kitą. Visiems galiu palinkėti tikėti tik savo akimis ir ausimis. Propaganda veikia labai smarkiai. Tam mes nebuvome pasiruošę, gal dėl to ir praradome Donecką.
– Kaip manote, ar Rusija gali lygiai taip pat įsiveržti ir į Lietuvą?
– Niekas nežadės gero gyvenimo šiaip sau. Viskam bus sava kaina.
Bijau, kad Donecke žmonės ir dabar tiki, kad kokioje nors Vengrijoje žmonės badauja, kad Europoje vaikus paverčia gėjais, kad NATO ruošiasi pulti.
Mylėkite savo miestą, savo šalį, net jei joje kas nors ir nepatinka. Atminkite, kad jūs daugiau niekam nereikalingi, tik savo tėvams ir savo šaliai. Donecką mes praradome, tačiau Ukrainos neatiduosime.
Sakoma, kad ligą reikia pradėti gydyti kuo anksčiau. O pas mus ši liga jau metastazavo. Jei jos nesustabdys Ukraina, gali nesustabdyti ir Europa.
- Kas gresia Mariupoliui, miestui, kuriame gyvenate dabar?
- Širokynės miestelis, esantis už kelių kilometrų nuo Mariupolio, yra perpus padalintas tarp Rusijos ir vietos kolaborantų pajėgų ir Ukrainos kariuomenės. Mieste nuolat girdisi šūviai. Situacija nestabili ir nenuspėjama.
