Kelionė į karo apimtą Donecką
Dar vakare paskambino Maksymas iš P.Porošenkos štabo, tikėdamasis atkalbėti mus nuo kelionės į Donecką: „Kur jūs važiuojate, ten net geležinkelio stotį apšaudė, vienas praeivis žuvo, du sužeisti!“ Ačiū už informaciją, bet mes jau sėdim traukinyje Kijevas–Doneckas.
Kita kupė kaimynė Viktorija pasakoja, kad jos vaikinas prijaučia „Donecko liaudies respublikai“ (DNR – rusiškai). Jis sakosi norintis sulaužyti sistemą, kai vieną vergų kartą keičia kita. Kai žmonės dirba už mažus atlyginimus, dešimtmečiais neišgalėdami susitaupyti, pvz., butui. Jis norėtų, kad būtų kaip SSRS, kai kiekvienai šeimai butas būdavo kada nors paskiriamas.
Dar jis norėtų nedalyvauti kapitalistinėse žiurkių lenktynėse, o užsiimti sau mielais darbais, pvz., sodininkyste, ir iš to pragyventi. „Kartais man kyla noras uždusinti jį pagalve“, – su meile, bet rimtai sako Viktorija ir įkniumba į savo anglišką buhalterijos vadovėlį.
Dar jis norėtų nedalyvauti kapitalistinėse žiurkių lenktynėse, o užsiimti sau mielais darbais, pvz., sodininkyste, ir iš to pragyventi. „Kartais man kyla noras uždusinti jį pagalve“, – su meile, bet rimtai sako Viktorija ir įkniumba į savo anglišką buhalterijos vadovėlį. Jei nori uždirbti pinigų, turi mokytis ir patekti į tą sritį, kur jie sukasi, – tokia Viktorijos taisyklė.
Abi merginos tvirtina, kad po DNR vėliava susibūrė visiškai atsitiktiniai žmonės, kad vienas jų vadų Pavelas Gubarevas, anksčiau turėjęs senių šalčių verslą, yra akivaizdus kokainistas.
Irina pasidalina kasdienio gyvenimo DNR užimtame Donecke įspūdžiais: „Sustojau sankryžoje prieš raudoną šviesą, o ten jų blokpostas. Vienas kaukėtas automatininkas žiūrėjo, žiūrėjo į mane, o po to pakėlė savo kaukę ir išsišiepė. Žengė kelis žingsnius manęs link, tuo metu užsidegė žalia šviesa ir aš nuvažiavau. Kai parvažiavau namo, mano širdis vis dar daužėsi.”
Doneckiečiai negali būti ramūs kelyje, nes DNR išleido įsaką, pagal kurį bet kuris automobilis gali būti „paimtas asmeniniam DNR atstovo naudojimui „respublikos“ reikmėms“.
Irina piktinasi ir tuo, kad bankai Donecke neišduoda grynaisiais daugiau nei 1000 grivinų (apie 200 Lt) per dieną. „Dabar man užtenka, bet juk jie gali bet kada tą sumą sumažinti, jei visa tai mieste užsitęs“, – svarsto ji.
Separatistai marodieriauja
Viktorijos tėvas jai perduoda žinių, kad per naktį mieste užmušti 200 DNR smogikų, padegti „Donbass“ sporto rūmai. Viktorija klausia jo, ar dar vyksta eismas pagrindine Artiomo gatve, vedančia į geležinkelio stotį. „Troleibusai į stotį nebevažiuoja, apsisuka anksčiau“, – perduoda „žvalgybinę“ informaciją tėvas. Po 5 min. ateina paneigimas – ne, viskas gerai, visuomeninis transportas važiuoja kaip važiavęs.
„Jei po Sporto rūmų dar padegs ir Areną, Rinatui sprogs širdis, nes ji visa ten ir sudėta“, – svarsto mūsų pakeleivės.
„Jei po Sporto rūmų dar padegs ir Areną, Rinatui sprogs širdis, nes ji visa ten ir sudėta“, – svarsto mūsų pakeleivės. Rinatas Achmetovas – turtingiausias Donbaso ir visos Ukrainos oligarchas, šalies čempiono Donecko „Šachtar” futbolo klubo savininkas, prieš 5 metus pastatė pačiame miesto centre už 400 mln. dolerių XXI a. stadioną, apsuptą didelio parko, apsodinto rožynais.
Rožių Donecko viešosiose erdvėse daug. Stoties aikštės klomba taip pat – rožynas. Į šią klombą vakar pataikė sviedinys, kurio skeveldros užmušė du praeivius. Vakarykštė informacija, kad kažkokie automatininkai tikslingai apšaudė stotį, nepasitvirtina.
Priestočio taksistai teigia, kad Ukrainos nacionalinė gvardija apšaudė civilius iš sraigtasparnio. Praeiviai kalba, kad vieną žuvusiųjų – priemiesčio autobusų stotelėje dirbusį vaikiną – pražudė smalsumas. Mat jis savo mobiliuoju filmavo sraigtasparnį ir sviedinys dėl to arba netyčia pataikė į jį, arba buvo tyčia į jį pasiųstas. Stoties garsiakalbiais perduodamas perspėjimas keleiviams dėl savo saugumo mobiliaisiais telefonais naudotis tik stoties pastato viduje.
Sudžiūvusio kraujo klanas gatvėje
Antroji auka, pagyvenusi moteris, žuvo tiesiog eidama šaligatviu. Jos žūties vietoje iki šiol didelė sukrešėjusio kraujo bala, ji tik pusiau aptverta. Praeiviai vis sustoja, kad sugrįžtų ir apeitų ją aplinkui.
Mūsų tikslas Donecke – pakalbinti kuo skirtingesnių pažiūrų žmones, pamėginti suprasti, kodėl šis milijoninis Rytų Ukrainos miestas, prieš 150 metų įkurtas britų pramonininko Johno Hugheso, tapo dar vieno XXI a. pilietinio karo židiniu.
Antroji auka, pagyvenusi moteris, žuvo tiesiog eidama šaligatviu. Jos žūties vietoje iki šiol didelė sukrešėjusio kraujo bala, ji tik pusiau aptverta.
Vienos Donecko visuomeninės organizacijos, pasisakančios už vieningą Ukrainą, atstovė Tatjana dėl nuolatinių DNR šalininkų grasinimų nenori viešinti savo pavardės.
Ji sako, kad viena apklausa prieš porą mėnesių rodė, kad DNR siekį prijungti regioną prie Rusijos remia apie 30 proc. miesto gyventojų. Maždaug 50 proc. – už buvimą Ukrainoje. Treti pripažino neturintys tvirtos nuomonės.
Tatjana aiškina, kad DNR rėmėjų gretose taip pat nėra vienybės.
Kas yra tie separatistai?
Dalis jų – pačios žemiausios socialinės padėties žmonės, nelaimingi ir pikti, o jų siekis – ekonominė revoliucija. Jų interesams atstovaudama DNR skelbia R.Achmetovui ultimatumą – arba tavo įmonės moka mokesčius mums, arba mes jas nacionalizuosime „respublikos“ reikmėms. Antroji – „idėjiniai”, iki šiol jaučiantys SSRS subyrėjimo traumą, tapatinantys Rusiją su SSRS. Trečioji dalis – iš Rusijos atvykę smogikai ir „specialistai”, kurie šį pavasarį iš pradžių net nesigaudė Donecke, nes net ir gyveno pagal Maskvos laiką.
„Šiuo metu nauja yra tai, kad mes susidūrėme su psichologiniu pilietinio karo fenomenu. Dabar jau žinome, kad mūsų kaimynas gali tapti mūsų žudiku”, – sako Tatjana. Pasak jos, šis skilimas vyksta net šeimose, ne tik tarp kartų, bet ir tarp sutuoktinių. Rusijos propaganda daug metų stipriai darbavosi kurdama mitą apie vakarų ukrainiečius „fašistus” ir „banderininkus”, kurie ateina į Donbasą atimti jo tapatybės. Šį mitą tėvai perduoda savo vaikams, todėl prireiks labai daug pastangų ir laiko, kol nuo melo bus apvalyta žmonių sąmonė.
„Šiuo metu nauja yra tai, kad mes susidūrėme su psichologiniu pilietinio karo fenomenu. Dabar jau žinome, kad mūsų kaimynas gali tapti mūsų žudiku”, – sako Tatjana.
Traukinio pakeleivės abi dalyvavo šį pavasarį Donecke rengtuose mitinguose už vieningą Ukrainą. Todėl mieste visų pirma ieškome pašnekovų iš tų maždaug 30 proc. remiančių DNR.
Puškino bulvare, kuris galėtų priminti iš kokių trijų į plotį padaugintą Kauno Laisvės alėją, sutinkame inteligentiškos išvaizdos keturiasdešimtmetį Aleksandrą Ivanovičių, kaip paaiškėja tikrą antrosios grupės atstovą. Jis sėdi ant suoliuko su pašnekove ir prabyla pirmas, man net nespėjus pasisveikinti: „Klausau jūsų!” Kai prisistatau, šis į mokytoją ar net mokslininką panašus vyras sako, kad jau iš pat pradžių atkreipė dėmesį į mus su Vygintu.
Kuo iš esmės DNR skirtųsi nuo Ukrainos, klausiu Aleksandrą Ivanovičių. Atsakymas staigus ir be dvejonių: „Mes būtume su Rusija. Iki šiol Ukraina buvo kaip Ukraina. Aš net pats stebėjausi – gyvenu Donecke, bet tarsi ir Ukrainoje. Buvau su tuo susitaikęs. Šiokia tokia, bet Ukraina. O dabar – viskas. Labiausiai gaila Poltavos, Ukrainos širdies, iš kur kilęs Nikolajus Gogolis, gaila Kijevo. Kijevą tiesiog pridavė fašiams. Porošenka – tik lėlė, viskam ten vadovauja nacionalistai.”
„Bet Porošenka vakar sakė, kad susitiks su Putinu, o to susitikimo rezultatai bus labai svarbūs Rytų Ukrainos gyventojams”, – sakome Rusijos šalininkui.
„Jūs gi matote, kaip jis susitinka. Dar biuleteniai nesuskaičiuoti, o jis jau surengė Donecke skerdynes. Tai baigsis anksčiau ar vėliau. Rusija nugalės fašizmą. Dabar rusai tyli, bet ateis laikas ir jie prabils”, – atrėžia Rusijos propagandos produktas.
O galimybių pasiekti taiką dar yra?
„Jų yra, tai – federalizacija. Juk mes siūlėme referendumą, jei nubalsuoja žmonės už Rusiją – į Rusiją. Jei už už Ukrainą, galime likti Ukrainos sudėtyje.”
„Bet Putinas juk pasiūlė atidėti šį referendumą.”
„Jis kartais taip įdomiai pasisako. Aš iki šiol nesuprantu, kodėl jis taip pasakė. Patys žinote – jis kagėbistas, labai rimtas žmogus, kažką žaidžia, varijuoja. Bet aš žinau, kad jam labai sunku. Matosi, kad jis stebi, kas čia vyksta, kad labai išgyvena. Iš veido matosi, kas žmogaus sieloje vyksta.”
Prieš atsisveikinant Aleksandras Ivanovičius prasitaria, kad jį labai jaudina ir tai, kad naujoji Ukrainos valdžia mažina išmokas: „Aš iki šiol gaudavau 1500 grivinų, o prieš dvi savaites man išmokėjo tik 800. Galite įsivaizduoti?”
Į teroristų būrį išėjo penki Sergejaus draugai, du – jau žuvę
Vėliau tame pačiame bulvare sutinkame ir aiškų pirmosios grupės atstovą iš Tatjanos pasiūlytos schemos. Trisdešimties dar neturintis Sergejus pankiškai išsiskutęs pakaušį, dėvi kaukolėtus marškinėlius. Jis pats prieina prie mūsų prašydamas cigaretės. Pavaišiname viena, draugiškai besišnekučiuodami – antra ir trečia. Jo kairė akis – pažeista, kaip vėliau išsiaiškiname, per motociklo avariją. Jis grįžta namo po naktinės pamainos gamykloje. Jam taip pat prasidėjo su pinigais susijusios problemos.
Penki Seriogos draugai išėjo savanoriais į DNR. Du iš jų, su kuriais trejus metus kartu dirbo gamykloje, jau žuvo.
„Algos nemoka jau pusantro mėnesio, žada, kad tuoj tuoj, o aš vis einu į darbą ir ariu, – pasakoja Sergejus, pagražindamas kalbą rusiško „mato“ perliukais, kuriuos vargu ar įmanoma išversti. Tiesa, pašalpą už akį gegužės 11-ąją jam išmokėjo. Nesumažintą.
Penki Seriogos draugai išėjo savanoriais į DNR. Du iš jų, su kuriais trejus metus kartu dirbo gamykloje, jau žuvo.
„Manęs nepaėmė, pasakė, kad jiems vienakis nereikalingas”, – paaiškina Sergejus, kodėl jis čia.
Gerą pusvalandį bendraujame su juo, o man jau laikas skambinti į DNR užimtą Donecko srities administracijos pastatą, ten dirbančiai DNR spaudos atstovei Klavdijai. Ji žadėjo mus įleisti į pastatą ir be akreditacijos, kad jau atvykome vos vienai dienai.
Rankas aukštyn!
Nespėjus man surinkti numerio iš už nugaros prie mūsų suoliuko prišoka trys vyrai, du apsirengę maskuojančia uniforma, vienas sportiniu kostiumu. Aukščiausio ir grėsmingiausiai šaukiančio rankose – nemažas pistoletas. „Donecko saugumo tarnyba, rankas aukštyn!“ – šaukia jie vienas per kitą.
Kai kuo paklusniausiai įvykdome reikalavimą, kažkuris iš jų rikteli: „Dokumentus!”
Mudu kuo greičiausiai nuleidžiame rankas kišenių link, tuo sukeldami greitą ir dar garsesnį visų trijų riksmą: „Po vieną!” Tas, kuris su pistoletu, plačiai išsižergia ir vis pasitaiso tai į mane, tai į Vygintą nukreiptą ginklą.
Adrenalinas jau užpildė visus kraujo indus, bet spėja šmėkštelėti ir mintis, kad tai – dar ne tikroji baimė.
Tęsinys – rytoj.
