Olga mano, kad karo Ukrainoje galėjo ir nebūti. Buvo žmonių, pajėgių užgesinti bet kokias diversijų užuomazgas. Bet jie to nepadarė. Niekas nedavė įsakymo. Primityviai buvo atiduoti pagrindiniai miesto pastatai.
Pavyzdžiui rimtos apsaugos pajėgos dieną išėjo iš sprogmenų sandėlio. Keletas menkai ginkluotų veikėjų atėjo vietoje jų. Taip nutiko su daugeliu įstaigų. Žmonės klausė valdžios Kijeve – ką daryti! Atsakymas buvo paprastas – darykit kaip norit.
„Matau žmones, o ne tautybes“
Viktorija – nuosaikus ir filosofiškas žmogus. Ji sako, kad galėtų už vieno stalo sėdėti ir su DNR separatistu ir Ukrainos patriotu. Moteris lygina karo konfliktą su šeimos skyrybomis – procesai ir suvokimo transformacijos panašios.
„Donecke per Rusijos kanalus šaukė, kaip jie mus gelbėja, tačiau nieko panašaus nemačiau. Ukrainos televizija kažkodėl mums aiškino, kad mes esame teroristai, tačiau tikrai tokia nesijaučiau. Pasidarė pavojinga vaikams – pabėgome į Krymą“, – prisiminė Viktorija.
Ukrainos televizija kažkodėl mums aiškino, kad mes esame teroristai, tačiau tikrai tokia nesijaučiau.
Krymas tuo metu jau buvo aneksuotas Rusijos, tačiau Viktorija – ne iš tų, kuri pasirenka vieną konflikto pusę. Jai Krymas – vieta, kur gyvena draugai:
„Aš matau žmones, o ne tautybes. Galėčiau už vieno stalo sėdėti su Ukrainos ir DNR patriotais. Nesvarbu, kiek jie yra teisūs – vienos tiesos nėra ir jie visi turi širdis.“
Moteris teigia, kad žmones supriešino ne kas kita, o propaganda. Kai buvo atjungti ukrainietiški kanalai, prasidėjo rusiškas pakrovimas. Atnaujino ukrainietiškas transliacijas – prasidėjo kitokia propaganda.
„Manau, kad kažkam viršūnėse tai yra reikalinga. Jiems naudinga, kad žmonės ima ginklus ir eina vieni prieš kitus. Aš suprantu ir vieną ir kitą pusę. Suprantu, kad jais kažkas žaidžia“, – teigė Viktorija.
Karas – lyg vyro ir moters skyrybos
Kaip pasikeitė gyvenimas Kryme? Viktorija pasakoja, kad naujoji Rusijos valdžia gerokai sujaukė nusistovėjusį vietinį gyvenimą. Iki šiol čia iš turizmo puikiai vertėsi vietiniai gyventojai.
Rusija griežtai nušlavė visus namelius, kurie yra arčiau nei 200 metrų iki jūros. Privertė turizmo sektorių mokėti mokesčius. Pastarieji, žinoma, nėra patenkinti.
Šiek tiek padidėjo pensijos. Kariškiai Kryme gauna nemenkus atlyginimus. Ta išaukštinta rusiška dvasia, kuria Krymo gyventojai alsavo iki permainų, šiuo metu gerokai nuslopo, turizmo sektorius susitraukė.
Donecke, kuriame Viktorija kartais apsilanko, situacija visai kitokia. Čia Rusijos pastangų įvesti tvarką visai nesijaučia. Greičiau – noras viską nustekenti ir numarinti. Miestas tuščias. Nuo 23 valandos – komendanto valanda. Žmonės – lyg agurkai marinate – po truputį vis labiau persigeria propaganda.
Ateis tokie laikai, kai viską suvoksime, apsikabinsime su bet kokiu žmogumi.
Didelės maisto kainos. Prasti atlyginimai. Jaučiamas pyktis ant Ukrainos valdžios, kad ši paliko savo žmones likimo valiai.
Rusija, nors ir yra visos šios betvarkės šaltinis, moka šiokias tokias pensijas.
Ukraina taip pat neatsisako jų išmokėti, tačiau pasiimti savo pinigus žmonės gali tik Ukrainos teritorijoje, kurios nevaldo separatistinės grupuotės.
Viktorija teigia, kad gyvenime yra išgyvenusi savo šeimos karą – skyrybas: „Bet koks karas yra vystymosi etapas. Viskas labai panašu – kažkoks vaikiškas egoizmas. Reikia tai iškentėti. Ateis tokie laikai, kai viską suvoksime, apsikabinsime su bet kokiu žmogumi.“
