Sergejui nepasisekė: jo namai netoli Donecko oro uosto, kur separatistai pirmadienį pamėgino pasveikinti prezidento išrinkimą akiplėšika ataka. Tokia beatodairiška, kad mažai gyvenamuose rajonuose Ukrainos pajėgos ryžosi naudoti naikintuvus ir sraigtasparnius.
Sergejus su žmona ir dviem vaikais turėjo slėptis rūsyje. Po penkių valandų mūšio žmona išsivežė vaikus pas gimines į kaimą. Pats Sergejus lieka saugoti namų. Aplink vis dar neramu, ir žmonos jis gali nematyti dar ilgai.
Milijono gyventojų Doneckas dabar primena miestą vaiduoklį. Uždaryti ir užkalti ne tik modernūs biurų pastatai, bet ir „McDonalds“ restoranai. Keturiolika mokyklų ir dvi ligoninės arčiausiai oro uosto vis dar uždarytos.
Dar prieš kelias dienas Ščerbakovo parke porelės vaikščiojo su vaikais. Dabar verslininkas Aleksandras Veličko ragina savo šeimą irgi išvykti.
„Deja, čia pilietinis karas ir laimėtojų nebus“, – sako Donecko gyventojas, verslininkas A. Veličko.
Kai pro langą pamačiau dūmus ir išgirdau šaudant, išsigandau. Tokiomis akimirkomis noriu išvažiuoti kuo toliau, – sako Donecke gyvenanti žurnalistė Marija Veličko.
Veličkos sesuo, žurnalistė Marija sutinka, kad miestas niekada nebebus toks, koks buvo, ir geriausia dabar išvykti.
„Kai pro langą pamačiau dūmus ir išgirdau šaudant, išsigandau. Tokiomis akimirkomis noriu išvažiuoti kuo toliau“, – sako Donecke gyvenanti žurnalistė Marija Veličko.
„Kai puikieji žmonės balsavo už liaudies respubliką, atsiprašau – piratų respubliką, tada ir supratau, kad viskas pasikeis“, – teigia kita Doneckietė psichologė Nadežda Veličko.
Už šimto kilometrų esančiame pasipriešinimo židinyje Slovjanske padėtis vis blogėja, o mūšiai vis rimtesni. Slovjansko psichiatrinėje ligoninėje buvo gydoma trys šimtai žmonių. Pirmadienį jos vadovas nusprendė žmones evakuoti, kai pastatą apšaudė artilerija, tikriausiai Ukrainos pajėgų.
Separatistus remiantys gyventojai stato barikadas prie pagrindinių įvažiavimų į centrą.
„Aš esu savo žemėje, ir mes giname savo žemę. Mes savo mieste. Mes ne okupantai, mus okupuoja. Todėl bijoti nėra prasmės“, – sako M. Veličko.
Tačiau apšaudymo priežastis tai, kad pažeisdami bet kokias karo normas ligoninėje vadavietę įkūrė ginkluoti separatistai, kuriems mieste vadovauja atvykėlis iš Rusijos. Liudininkai tvirtina, kad jie čia pasirodė prieš savaitę, ir nuo tada ligoninėje nebėra ramybės.
Kai pastatas sulaukė artilerijos ugnies, kovotojai pasiėmė civilius į vadaviete paverstą patalpą, kuri esą gali atlaikyti sviedinių smūgius.
„Tebeturime tris pacientus. Dėl padėties šeimos neturėjo kada jų pasiimti“, – pasakoja ligoninės medikė.
Tai didelė nuodėmė, taip pasielgti su tais, kurie ir taip labai pažeidžiami. Jie turės mūsų melsti atleidimo visą likusį gyvenimą, – tvirtino kita ligoninėje dirbanti moteris.
Medicinos darbuotojai sako, kad tai ketvirtas kartas, kai tenka slėptis. Kartą jie turėjo nuvesti į rūsį 60 pacientų. Pastarąjį kartą jie nespėjo pasiimti nei maisto, nei vaistų. Pasičiupo tik kibirą vandens.
„Tai didelė nuodėmė, taip pasielgti su tais, kurie ir taip labai pažeidžiami. Jie turės mūsų melsti atleidimo visą likusį gyvenimą“, – tvirtino kita ligoninėje dirbanti moteris.
Kas visa tai pradėjo, šiems medikams ir pacientams, atrodo, nebesvarbu. Dabar jiems svarbu išgyventi.
