Teroristų pamišėliška logika: Ukrainos nėra
„Jie nuolat kartoja, kad Donbase nėra Ukrainos. Visa teritorija į rytus nuo Lvovo jiems yra Rusija. O visa kita teritorija – banderovcų gimtinė“, – cituoja liguistą samdomų teroristų logiką karys, pusę metų gyvenęs nelaisvėje.
Mane iš karto smarkiai sumušė kažkokie kazokai. Tiesa, po to sutvarstė.
Į šarvuotį, kuriame Jurijus tarnavo taikytoju-operatorium, pataikė sviedinys. Vairuotojas žuvo, o sužeistas Jurijus sunkiai beprisimena, kaip išsikabarojo į lauką. Galva plyšo nuo skausmo, iš ausies ir sužeistos rankos bėgo kraujas. Netrukus visai prarado sąmonę. Taip Konstantinovkos rajone pateko į samdomų smogikų nagus.
„Mane iš karto smarkiai sumušė kažkokie kazokai. Tiesa, po to sutvarstė“, – prisimena pirmą dieną.
Belaisvį nugabeno į šachtininkų miestą Stachanovą, į miesto milicijos pastatą. Ten buvo įsikūrusi „Luhansko liaudies respublikos liaudies milicija“.
Supelijusi košė ir net cigaretės
Jurijų uždarė laikino sulaikymo kameroje. „Vandens duodavo nedaug – parai kibirą 10-15 žmonių. Ir visa tai ne tik atsigėrimui, bet ir higienos reikmėms, tualetui. Vanduo buvo nešvarus. Jį filtruodavome per butelį, prikimštą vatos. Neįmanoma nešvara ir smarvė. Maitindavo tik vandenyje virta koše. Kruopos, ko gero, iš Rusijos humanitarinės pagalbos siuntinių – supelijusios. Net cigaretės dvokė pelėsiais – tokios netvarkos seniai nemačiau“, – atvirauja buvęs smogikų belaisvis.
Vanduo buvo nešvarus. Jį filtruodavome per butelį, prikimštą vatos. Neįmanoma nešvara ir smarvė.
Sulaikymo izoliatoriuje karys Jurijus gyveno su nusikaltėliais, taip pat su kaimynų įskųstais ir suimtais gyventojais, lojaliais Ukrainos vyriausybei.
„Jie ten visi dabar vienas kitą skundžia, norėdami atimti verslą, automobilius, butus. Banditizmas ir plėšikavimas – kiekviename žingsnyje. Bet vietiniai bijo išvažiuoti, viską palikę – teroristai kaipmat pasisavins“, – dalijasi matytu košmaru vyras.
Separatistus išstumia profesionalūs Rusijos kariai
Karo belaisvius ir kitus suimtuosius vežiodavo dirbti: iškrauti ginkluotės, kasti apkasus. Kazokai juokėsi: „Mums dykaduonių nereikia. Svarbiausia – nemokama stiprių kalinių darbo jėga“.
Vėliau Jurijų perkėlė į atskirą kamerą. Sakė, kad saugos apsikeitimui belaisviais. Prieš Naujus metus pas jį perkėlė Sergejų Konoplickį – buvusį teroristų lauko pajėgų vado pavaduotoją (šaukinys „Betmenas“).
„Sėdėjo ir kiti separatistai – už nepaklusnumą. Jie sakė, kad rusai viską ima į savo rankas, nepatogius ar nepaklusnius smogikus šalina“, – prisimena Jurijus.
Jie ten visi dabar vienas kitą skundžia, norėdami atimti verslą, automobilius, butus. Banditizmas ir plėšikavimas – kiekviename žingsnyje.
Supykęs ant buvusių ginklo draugų S.Konoplickis savo kameros kaimynui papasakojo:
„Jei rudenį tarp smogikų rusai sudarė tik trečdalį, tai žiemą jų padaugėjo iki trijų ketvirtųjų. Iš esmės, tai profesionalūs kariškiai. Jie formaliai pasitraukia iš Rusijos kariuomenės, tačiau iš tikrųjų vyksta į Ukrainą kaip samdiniai. Jie ir nudirba pagrindinį juodą darbą, paskui pasislepia. O vietiniai separatistai duoda interviu Rusijos žurnalistams ir pozuoja nuotraukoms. Tarp Rusijos samdinių – daugybė bedarbių iš šalies gilumos. Jie neturi iš ko maitinti šeimų, nes darbą atėmė tadžikai... Todėl ir atvažiuoja užsidirbti tokiu būdu į Donbasą“.
Rusai nudirba pagrindinį juodą darbą. O vietiniai separatistai duoda interviu Rusijos žurnalistams ir pozuoja nuotraukoms.
„Samdiniai iš Rusijos per savaitę uždirba apie 500 JAV dolerių. Vietiniai – 400-460 dolerių“, – dalijosi Jurijus gauta informacija.
Išsigelbėjimo istorija – paslaptis
Jurijus nenori pasakoti, kaip išsigelbėjo. „Pavogė, kaip Mussolinį“, – juokauja.
Šeimai apie Jurijaus buvimo vietą pranešė vietiniai. Artimieji žinojo, kad jis gali būti patekęs į nelaisvę. O po to dar pamatė ir teroristų nufilmuotą bei internete išplatintą medžiagą „Banderovcas iš Dneprodzeržinsko“. Jame – pirmieji kankinimai, kuriuos teko Jurijui patirti teroristų stovykloje.
