Po žaizdų perrišimo procedūros Andrejus vedasi mane į palatą, kurioje guli draugas iš „Donbas“ savanorių bataliono – ten yra interneto ryšys, todėl socialiniame tinkle „Facebook“ galės parodyti nuotraukas ir vaizdo įrašus iš Ilovaisko. Tik prieš atverdamas duris įspėja: netriukšmaukime, nes sužeistas bendražygis, greičiausiai, ilsėsis.
„Naktį sapnuojam košmarus, todėl geriau miegoti dieną“, – ramiai paaiškina. Pamato, kad ši frazė mane sutrikdė, todėl nusišypso.
Vilniaus universitetinės ligoninės palata, kurioje jau kelis mėnesius gyvena ukrainiečiai, primena Dnepropetrovsko ligoninę, kurioje bendravau su Donecko oro uoste sužeistais kariais: ant durų kabo Ukrainos vėliava, virš lovų – šalies herbai ir patriotiniai šūkiai. Net juoda arbata, kuria mane vaišina kariai, atkeliavo iš Ukrainos.
Priėmė savanoriai
Pasidalinu savo patirtimi su Andrejumi, o jis nusistebi: aš esu iš Dnepropetrovsko. Šiame Rytų Ukrainos mieste prasidėjo jo kelias į Ilovaiską, kuris tapo viena didžiausių šito karo tragedijų.
Andrejui – 39 metai. Prieš Rusijos sukeltą karą dirbo milicininku Dnepropetrovske, norėjo įgyti aukštesnę kvalifikaciją, todėl įstojo į Nacionalinį metalurgijos universitetą.
Tačiau vyras jautė, kad turi išeiti į frontą ir ginti savo tėvynę. Žmona gal ir nepritarė, tačiau palaikė Andrejaus sprendimą.
Pradžioje kreipėsi į Dnepropetrovsko karinę komendantūrą, bandė patekti į Nacionalinę gvardiją, tačiau atsakymo nesulaukė. Todėl paskambino į savanorių batalioną „Dnepr-1”, kuriame turėjo pažįstamų.
Andrejus buvo priimtas ir išsiųstas į trumpus apmokymus, kuriuose šaudė ir mokėsi taktikos pagrindų.
Daugelis Ukrainos savanorių batalionų yra suburti apie politines organizacijas – į frontą veržiasi jauni ukrainiečiai, kurie turi ideologinį pagrindą ir supranta, kodėl reikia ginti valstybę, tačiau neturi karinės patirties.
„Dnepr-1” batalionas – kitoks. Čia yra buvusių profesionalių karių, vidaus reikalų sistemos pareigūnų, atsargos karininkų.
Po apmokymų Andrejus tapo šauliu ir buvo išsiųstas į Mariupolį, kur tuo metu buvo dislokuoti „Dnepr-1” ir „Azov“ savanorių batalionai.
Tarkime, „Pravyj Sektor“ savanorių batalione, kuriame lankiausi spalį, nėra karinių laipsnių ir vidurinės grandies vadų – yra lyderiai, kurie turi patirties, autoritetą ir kitų karių pasitikėjimą. „Dnepr-1” batalione yra priešingai – aiškiai reglamentuota struktūra ir padalinių vadai.
Po apmokymų Andrejus tapo šauliu ir buvo išsiųstas į Mariupolį, kur tuo metu buvo dislokuoti „Dnepr-1” ir „Azov“ savanorių batalionai.
Planas – apsupti Donecko zombius
Prie Azovo jūros, Krymo pusiasalio pašonėje, stovinčiame Mariupolyje ukrainietis praleido apie tris mėnesius. Patruliavo ir dalyvavo nedidelėse operacijose. Pavyzdžiui, paremdavo Ukrainos reguliariąją kariuomenę. Taip pat užtikrino tvarką mieste, kuris yra arti Rusijos karinio bastiono Kryme, todėl bendruomenė jaučiasi nesaugi.
Vasaros pabaigoje Ukrainos pajėgos pradėjo spausti prorusiškų separatistų pozicijas šalies rytuose. Vieną po kito išlaisvino miestus, rašistų užgrobta teritorija merkėsi lyg trauklapiu uždengta žaizda, o karių pasitikėjimas savo jėgomis smarkiai išaugo.
Separatistai susispietė ištekliais turtingame Donbaso regione, todėl buvo nuspręsta atkirsti Donecką ir Luhanską nuo Rusijos sienos – kad būtų nutrauktos tiekimo linijos ir galutinai numarintos zombių ordos.
„Mums buvo pasakyta, kad turėsime pulti Ilovaiską. Pagal planą, turėjome pulti iš pietų, iš Mariupolio, o kariuomenė ir Nacionalinė gvardija – iš šiaurės“, – pasakoja Andrejus.
Mums buvo pasakyta, kad turėsime pulti Ilovaiską. Pagal planą, turėjome pulti iš pietų, iš Mariupolio, o kariuomenė ir Nacionalinė gvardija – iš šiaurės, – pasakoja Andrejus.
Tai galėjo būti triuškinantis puolimas, kuris užbaigtų karą su Rusija ir separatistais.
Brėkštant rugpjūčio 17-ajai Andrejus ir bendražygiai iš „Dnepr-1” , „Donbas“ ir kitų savanorių batalionų jau stovėjo netoli Ilovaisko.
Tada kariai nežinojo, kad mieste įsitvirtino ne prorusiški separatistai, bet Rusijos desantininkai. Ranka pasiekiama didžiausia pergalė virto bene skaudžiausia karo tragedija.
Pirmieji puolimai – nesėkmingi
Donecko srityje esantis Ilovaisko miestas yra mažas ir neturi ypatingos strateginės reikšmės. Prieš karą čia gyveno 4-5 tūkst. žmonių, stovėjo mokykla, vaikų darželis, o miestą pusiau dalino plati geležinkelio linija.
Ilovaiskas tapo svarbiu, nes taip nusprendė karo vadai – šitame mieste turėjo susijungti puolanti Ukrainos reguliarioji kariuomenė ir savanorių batalionai.
Pirmasis puolimas prasidėjo rugpjūčio 17-osios rytą. Kaip ir buvo planuota, „Dnepr-1”, „Donbas“ ir kiti savanoriai atakavo miestą iš pietų.
„Mūsų užduotis buvo paimti svarbų blokpostą, iš kurio buvo kontroliuojami keliai į miestą. Mes bandėme apeiti ir užpulti iš užnugario, bet nepavyko. Jie buvo labai gerai įsitvirtinę ir pasiruošę tam“, – apie puolimą pasakoja Andrejus. Jis sako, kad tądien buvo sužeisti 30 iš maždaug 200 atakuojančių „Dnepr-1” karių.
Ukrainiečiai iškart suprato, kad blokposte stovi ne prorusiški separatistai, bet Rusijos kariuomenės desantininkai. Jie dėvėjo seno pavyzdžio, vienspalves karines uniformas, buvo ginkluoti kulkosvaidžiais ir automatiniais šautuvais, su granatų paleidimo mechanizmu.
Ukrainiečiai iškart suprato, kad blokposte stovi ne prorusiški separatistai, bet Rusijos kariuomenės desantininkai. Greičiausiai, tai buvo 106-osios Riazanės oro desantininkų divizijos kariai.
Greičiausiai tai buvo 106-osios Riazanės oro desantininkų divizijos kariai – dabar spėjama, kad prieš pat puolimą šis dalinys buvo dislokuotas Ilovaiske.
„Kitą dieną mes pabandėme miestą pulti iš vakarų pusės, per Vynohradnės gyvenvietę, bet ir vėl nepavyko. Jie mus smarkiai apšaudė iš minosvaidžių ir artilerijos“, – prisimena Ukrainos karys.
Per nepavykusį puolimą buvo sužeista kelios dešimtys savanorių. Kariai tiki, kad mieste įsitvirtinę rusai jau laukė jų, žinojo apie puolimą, atakos kryptis, todėl sutelkė dideles pajėgas ir daug žudančios ugnies.
Pastiprinimo nesulaukė
Į Ilovaiską pavyko įsiveržti tik per trečiąjį puolimą, kuris įvyko rugpjūčio 19 dieną. „Donbas“ bataliono kariai užėmė mokyklos pastatą, kuris stūkso šiaurės rytinėje dalyje, o „Dnepr-1” savanoriai pradėjo atakuoti rusų pozicijas pačiame mieste.
Tą patį vakarą ukrainiečiams pagaliau pavyko užimti pietuose esantį blokpostą, kurio neįveikė per pirmąjį puolimą. Susiklostė tokia situacija, kad Ukrainos ir Rusijos kariai pasidalijo nedidelį miestą pusiau – savanoriai kontroliavo gatves, kurios driekėsi į rytus nuo geležinkelio, o okupantai įsitvirtino vakarinėje dalyje.
Prasiveržimas buvo sėkmingas, tačiau gatvėse iš skausmo raitėsi sužeistieji, du Andrejaus bendražygiai žuvo. Kariai jautė, kad jų pergalė yra labai trapi – galingas puolimas galėtų bet kada išmušti ukrainiečius iš miesto.
„Įsitvirtinome vaikų darželyje, kuris buvo prie pat rusų pozicijų. Jie mus nuolat apšaudydavo minosvaidžiais, buvo labai daug sužeistųjų“, – kalbėjo Andrejus.
Pagal planą, tuo metu prie savanorių bataliono turėjo prisijungti Ukrainos reguliariosios kariuomenės ir Nacionalinės gvardijos vyrai. Tačiau pastiprinimo taip ir nesulaukė.
Ukrainietiškas Stalingradas
Šitame mieste ukrainiečiai išgyveno dešimt pragariškų parų. Ilovaiskas buvo sugriautas, pastatus ir gatves nuolat ardė rusiški minosvaidžiai ir artilerija. Nedidelėmis grupėmis judantys Rusijos desantininkai rengė išpuolius, o ukrainiečiai neturėjo jėgų suduoti rimtą smūgį. Trūko ne tik maisto, amunicijos, bet ir medikamentų. Buvo labai sunku išgabenti sužeistuosius.
Kiekvieną minutę darėsi vis aiškiau, kad Ilovaisko puolimas virsta tragedija.
Žurnalistai šitą karo košę vadino ukrainietišku Stalingradu, tačiau nuožmaus mūšio epicentre atsidūrę gyventojai nesitraukė iš savo namų.
„Daug žmonių pasiliko mieste. Jie gyveno rūsiuose. – pasakoja Andrejus. Klausiu, kurią pusę palaikė Ilovaisko gyventojai. Ukrainietis gūžteli pečiais. – Vieni rėmė mus, kiti – rusus. Savo pažiūrų jie nereikšdavo, bet mes suprasdavome, nes kai tikrindavome žmonių dokumentus, kai kurie turėjo pakrautus mobiliuosius. Mieste nebuvo nei elektros, nei dujų, nei vandens. Jei tu turi pakrautą telefoną, o pas mus nebuvai užsukęs, tai reiškia, kad kroveisi pas rusus.“
Vieni rėmė mus, kiti – rusus. Savo pažiūrų jie nereikšdavo, bet mes suprasdavome, nes kai tikrindavome žmonių dokumentus, kai kurie turėjo pakrautus mobiliuosius. Mieste nebuvo nei elektros, nei dujų, nei vandens. Jei tu turi pakrautą telefoną, o pas mus nebuvai užsukęs, tai reiškia, kad kroveisi pas rusus, – apie Ilovaisko gyventojus pasakoja Andrejus.
Tokia situacija tęsėsi iki rugpjūčio 29-osios. Žvalgyba gavo duomenų, kad į rusų kontroliuojamą Ilovaisko dalį įžengė didelis priešų pastiprinimas, į vakarus nuo miesto buvo sutelkta daug artilerijos ir „Grad“ sistemos, o iš pietų ir šiaurės veržiasi Rusijos tankų kolonos.
Savanorių batalionų vadai turėjo skubiai nuspręsti, kaip elgtis. Buvo akivaizdu, kad apie 500 karių greitai bus apsupti..
Rusų koridorius virto pragaru
Sėdėdamas ant lovos savo palatoje, Andrejus kompiuteryje rodo vaizdo įrašą, kuriame nufilmuota, kaip Ukrainos kariai ginasi Ilovaisko mokyklos pastate. Trata automatiniai šautuvai, dūžta langai, o pro kameros objektyvą slenka sužeistieji. Nuolat apšaudomi kariai kraunasi daiktus ir ruošiasi palikti savo pozicijas.
Kaip pasakojo Andrejus, rusai perėmė ukrainiečių radijo ryšį ir pradėjo transliuoti žinutes: ragino sudėti ginklus ir skubiai trauktis. Už tai žadėjo padaryti „humanitarinį koridorių“, kuriuo atsitraukiantys daliniai esą galės nukeliauti iki Ukrainos kariuomenės kontroliuojamo Komsomolsko miesto.
Pasirinkimo nebuvo, todėl apsupti daliniai sutiko pasinaudoti Rusijos karo vadų „malone“. Iš kelių šimtų karių sudaryta kolona rugpjūčio 29-osios rytą pajudėjo iš Ilovaisko. Kariai išsirikiavo už pėstininkų kovos mašinų ir šarvuotų transporterių.
Miesto rytuose priėję pirmąjį blokpostą, kurį tąnakt perėmė rusai, savanoriai suprato, kad priešas net nesiruošė nutraukti ugnies – smarkai apšaudoma kulkosvaidžiais ukrainiečių kolona turėjo apsigręžti. Buvo nuspręsta, kad reikia bandyti iš miesto ištrūkti per pietinę dalį.
Andrejus ir keli draugai važiavo nešarvuotu mikroautobusu, pažymėtu Ukrainos karių skiriamaisiais ženklais.
Visą kelią besitraukiantys ukrainiečiai buvo smarkiai talžomi tankų ugnimi, iš minosvaidžių, net „Grad“ ir „Uragan“ raketinėmis sistemomis. Vienas didžiausių apšaudymų įvyko prie Hernovoselkos gyvenvietės, kuri plyti į pietus nuo Ilovaisko. Nors buvo labai daug sužeistų karių, sudaužytų automobilių, tačiau po kelių valandų kolona pasiekė piečiau esantį Kuteinykovo miestą. Ten pabandė persigrupuoti, tačiau ir vėl buvo smarkiai apšaudyti.
Visą kelią besitraukiantys ukrainiečiai buvo smarkiai talžomi tankais, minosvaidžiais, net „Grad“ ir „Uragan“ raketinėmis sistemomis.
„Mes perspėjome rusus, kad su mumis keliaus į nelaisvę patekę jų kareiviai. Turėjome juos atiduoti tada, kai pasieksime savo pozicijas. Bet jiems buvo nusispjauti, šaudė ir į mus, ir į saviškius. Daug rusų žuvo nuo savų kulkų“, – pasakoja Andrejus.
Pateko į rusų nelaisvę
Smarkiai apšaudoma kolona lėtai slinko į pietus. Rusai neatakavo besitraukiančių karių, tačiau apšaudė juos iš visų sunkiųjų ginklų. Andrejus negalėjo pasakyti, kiek tiksliai karių žuvo tądien. Oficialiai teigiama, kad apie šimtas. Tačiau kariai mano, kad skaičius yra dvigubai sumažintas.
Pasakojo, kad kūnai buvo paliekami rusų kontroliuojamuose laukuose, nes nebuvo galimybės juos surinkti.
Košmaro kulminacija prasidėjo vėlai vakare, kai kolona pasiekė Novokaterinovskos gyvenvietę. Andrejus pasakoja, kad jų mikroautobusą pradėjo varpyti kulkos, girdėjo, kaip šaudo tankai ir prieštankiniai pabūklai.
„Mums liepė greitai šokti iš mašinos“, – prisimena ukrainietis. Išlipęs pamatė, kad stovi kažkokiame lauke, o priešais juos, ant nedidelės kalvos, išsirikiavę keli rusų tankai ir prieštankiniai pabūklai. Priešai buvo juos visiškai apsupę, todėl ukrainiečių koloną iš visų pusių daužė sviediniai ir kulkos.
Andrejus šalia savęs išgirdo kurtinantį sprogimą, tada antrą, o galiausiai pajuto, kad kūną pagavo galingas oro ir skeveldrų pliūpsnis. Greičiausiai, jį nubloškė tanko sviedinys, sudraskęs koją ir nugarą.
„Aš nežinau kiek pragulėjau tame lauke, gal kelias valandas. Labai skaudėjo, todėl pradėjau šliaužti kažkokios gyvenvietės link, norėjau paprašyti pagalbos. Aplink mane buvo labai daug sužeistųjų ir žuvusių“, – prisiminė sužeistasis.
Karys spėja, kad nušliaužė kelis šimtus metrų, o tada pradėjo rėkti, kad kas nors surastų. Pagalba buvo ne tokia, kokios tikėjosi – Andrejus pateko į rusų desantininkų rankas.
Iškraustė sužeistųjų kišenes
Sunkiai sužeistą ukrainietį nugabeno į rusų karo lauko ligoninę, kažkur užfrontėje. Ten jau buvo 29 sužeisti Ukrainos kariai, kurie taip pat bandė trauktis iš Ilovaisko. Du iš jų tąnakt mirė taip ir nesulaukę pagalbos.
„Su mumis jie elgėsi skirtingai. Vieni nekentė ir grasino, kad vietoje sušaudys, kiti elgėsi normaliai. Ten buvo toks Rusijos majoras, kuris įsakė mūsų neliesti“, – prisimena Andrejus. Toje ligoninėje praleido parą, o tada sužeisti ukrainiečiai buvo iškeisti į rusų belaisvius.
Prieš paleisdami Ukrainos karius, rusai patikrino sužeistųjų kišenes ir pagrobė vertingesnius daiktus: išmaniuosius telefonus, pinigus, fotoaparatus.
Prieš paleisdami Ukrainos karius, rusai patikrino sužeistųjų kišenes ir pagrobė vertingesnius daiktus: išmaniuosius telefonus, pinigus, fotoaparatus.
„Aš turėjau žmonos dovanotą laikrodį. Atėjo ir numovė nuo rankos. Negalėjau nieko padaryti, buvau beveik miręs“, – ironiškai šypsodamasis pasakojo Andrejus.
Ant kojų pastatė lietuviai
Išgelbėti kariai buvo nugabenti į ligoninę. Andrejui skubiai atliko operaciją, tačiau Ukrainos medikai negalėjo pašalinti nugaroje įstrigusios skeveldros.
„Man pasakė, kad yra galimybė skristi į Vilnių. Aišku, aš iš karto sutikau“, – sako Andrejus. Rugsėjo 17-osios naktį, praėjus lygiai mėnesiui po pirmojo bandymo užimti Ilovaiską, sužeistuosius gabenęs lėktuvas nusileido Lietuvoje.
Tąnakt į Vilniaus universitetinę ligoninę buvo atgabenti aštuoni kariai. Keturi iš jų – išgyvenę pragarą Ilovaiske.
„Dabar mes tik dviese. Šiandien daktaras sakė, kad kitą savaitę galėsiu skristi namo“, – kiek linksmiau pasakoja Andrejus, tačiau man atrodo, kad pats dvejoja ir bando įkvėpti optimizmo. Vyras privalo sugrįžti į Dnepropetrovską, nes kitą savaitę universitete prasideda sesija, kurios negali praleisti.
Klausiu, ar svarsto galimybę sugrįžti į frontą. Žinau, kad sužeistieji negalvoja apie normalų gyvenimą ir ieško galimybių vėl stoti į kovą. Tačiau Andrejus net ir dabar sunkiai vaikšto, o medikai sako, kad komplikacijų grėsmė yra labai didelė.
„Nežinau, gal ir grįšiu. Žiūrėsime, kokia bus mano būklė. Dabar džiaugiuosi, kad esu gyvas. Jeigu ne jūsų daktarai, tai dar neaišku, kaip būtų buvę“, – kalba ukrainietis.
* * *
Su Andrejumi kalbėjome apie daug ką. Pasidalinau savo patirtimi Maidane ir Donecko oro uoste. Jis sakė, kad vienas iš sužeistų ukrainiečių, kuriuos išgydė Vilniaus medikai, buvo iš Peskų miestelio, kuriame lankiausi.
Pajuokavau, kad Maidano kovotojai lietuvius vadino „minkštaisiais okupantais“, o Andrejus nusistebėjo: kai jūs atėjote į Ukrainą, tai statėte institutus ir kėlėte mūsų kultūrą, tai čia ne okupacija.
Kalbėjome, kad carinės Rusijos kariuomenė tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje bandė sunaikinti mūsų gimtąsias kalbas, tapatybę ir tautiškumą.
Andrejus sakė, kad norėtų, jog kada nors Ukraina būtų tokia kaip Lietuva – vakarietiška, Europos Sąjungos ir NATO narė. O aš priminiau, kad ukrainiečiai dabar gina ne tik savo šalį, bet ir mūsų.
„Aš labai nenorėčiau, kad Putinas sprandą nusilaužtų Lietuvoje“, – šypsodamasis sako Andrejus.
