Pokalbis apie didžiausią istorijoje kariuomenės pirkinį ir tolesnius planus – laidoje „Dėmesio centre“ su Lietuvos kariuomenės vadu generolu J.V.Žuku, krašto apsaugos ministru Juozu Oleku ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku Artūru Paulausku.
– Pone Žukai, kodėl būtent Vokietijos ir Izraelio gaminami šarvuočiai „Boxer“?
– Visų pirma galvojome apie karių saugumą. Būtent „Boxer“ turi galingiausius 5 lygio šarvus. Taip pat žiūrėjome variklio ir šarvo santykį, nes, jei 5 lygio šarvas, tai ir jo svoris yra atitinkamai daug didesnis. Taip pat svarbi buvo važiuoklės apsauga.
– Suprantu, kad sprendimą nulėmė kareivių saugumas?
– Taip, tai buvo pats pagrindinis kriterijus: saugumas, ginkluotė ir pristatymo terminai.
– Ministre, ar kiti gamintojai negalėjo pasiūlyti tokių pačių ar panašių kareivių saugumo priemonių užtikrinimo?
– Aš galiu pasakyti, kad visi pasiūlymai buvo geri, bet, manau, kad išsirinkome optimaliausią variantą. Vadas paminėjo visus techninius dalykus, bet dar reikia nepamiršti ir kainos, kuri taip pat vaidino svarbų vaidmenį. Būtent šis pasiūlymas, atsižvelgiant į techninius parametrus, kainos ir pristatymo santykį, po ilgų diskusijų pasirodė geriausias. Manau, kad kitų metų pradžioje jau turėsime sutartį, o 2017 m. jau turėsime ir pačią pėstininkų kovos mašiną.
– Ministre, o kodėl ne amerikietiški „Striker“, kurie lietuviams kariams pažįstami iš bendrų pratybų, arba ne prancūzų ir vokiečių „Nexter“, kurių kelis šimtus visai neseniai įsigijo britų kariuomenė?
– Reikia žinoti tai, kad mes „Boxer“ įsigijome kaip pagrindinę pėstininkų kovos mašiną, o britai dar turi vikšrinę, turi tankus. Be to, kaip jau sakiau, svarbi buvo ir kaina, o kai kurie jūsų išvardinti kainavo daug daugiau.
– Viešoje erdvėje buvo minima, kad „Boxer“ buvo pats brangiausias iš pasiūlytų šarvuočių. Jūs sakote, kad tai – netiesa?
– Netiesa. Šis pasiūlymas buvo brangiausias kurį laiką, bet dabar mes įsigijome beveik trečdaliu pigiau nuo pradinio pasiūlymo.
– Kaip tai atsitiko?
J.V.Žukas: Paprasčiausiai dėl to, kad mes pasižiūrėjome, kokie bokšteliai yra rinkoje, kokia yra ginkluotė. Radome optimalų variantą, pigesnį ir pasirinkom modernų Izraelio gaminamą bokštelį. Dar vienas dalykas, kas buvo labai aktualu ir svarbu, – tai, kad jau yra paleista „Boxer“ gamybos linija. Jie jau yra gaminami, visus kitus reikėtų užsakyti. Be to, kai kurie kiti yra prototipiniai egzemplioriai, o „Boxer“ jau išbandyti kovos lauke ir Afganistane, ir kitur.
– Tai, aišku, yra ir tam tikri politiniai klausimai. Pavyzdžiui, pusė sutarties vertės, anot šaltinių, atiteks Izraelio kompanijoms, gaminančioms 30 mm patranką, bokštelį, prieštankinę ginkluotę ir kitas technologijas. Pone Paulauskai, Izraelis nėra NATO narys ir niekaip nėra susijęs kokiais nors kolektyviniais gynybos susitarimais su Lietuva. Ar teisinga didelę didžiausios istorijoje sutarties dalį atiduoti valstybei, kuri nėra susijusi niekaip kolektyvinio saugumo įsipareigojimais su Lietuva?
– Sakyti, kad Izraelis visiškai nesusijęs su NATO – ne visai teisinga. Kita vertus, tokį bokštelį gamina ne tiek jau daug valstybių. Šitas bokštelis, kuris, jau sutarta, stovės ant „Boxer“ yra išbandytas, modernus ir atitinkantis visus mūsų kariuomenės poreikius. Į tai pirmiausiai ir buvo orientuojamasi – mūsų kariuomenės poreikiai. Šį sprendimą labiausiai ir nulėmė kariuomenės nuomonė ir patarimas.
J.V.Žukas: Iš tikrųjų norėčiau pridėti, kad tiek kariuomenės viduje, tiek ministerijos viduje mes labai ilgai svarstėme dėl galutinio sprendimo. Vokietijos siūlytas „Pumos“ bokštelis buvo daug brangesnis. Iš tikrųjų labiausiai konkuravo dvi kovos mašinos: „Boxer“ ir „Piranha“. Turiu pasakyti, kad „Piranha“ bokštelis yra to paties Izraelio gamybos, taip kad šarvo ir variklio santykis yra geresnis „Boxer“, o bokštelis yra toks pats.
– Ministre, tęsiant šį klausimą, kolektyvinė gynyba yra grįsta solidarumu. Ar Lietuva šiuo klausimu neturėtų rodyti daugiau solidarumo su NATO partneriais? Pavyzdžiui, JAV, Vokietija, Prancūzija. O dabar pusė kontrakto sumos atiteks Izraeliui.
– Mes rodome labai daug solidarumo. Manau, mūsų saugumo sėkmė ir yra solidarume. Mes dalyvavome ir misijose Irake, Afganistane ir kitur prisiėmėme tokias atsakomybes, kaip Afganistano provincijos atkūrimo grupės vadovavimas – ne visos ekonomiškai žymiai stipresnės šalys tai darė. O kalbant apie pirkinį, tai reikia pasakyti, kad Izraelio gaminamus bokštelius naudoja ir kitos NATO šalys. Mes padarėme tikrai plačią analizę. Tikrai nėra taip, kad visos NATO šalys perka tik NATO viduje.
– Ar Valstybės saugumo taryboje, Nacionaliniame saugumo ir gynybos komitete buvo svarstomas ir šis politinis akcentas?
A.Paulauskas: Buvo pirmiausiai diskutuojama apie kariuomenės poreikį: saugumą, mobilumą, pristatymo kainą. Tai buvo pagrindiniai kriterijai. Buvo, žinoma, ir politinis momentas, nes klausėme ministro, ar nėra kokių nors vyriausybinių paketų. Mums buvo pasakyta, kad čia yra komercinis sandėris ir komerciniai gamintojai. Valstybės įsikišimo nėra šiuose kontraktuose.
J.Olekas: Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad buvo du valstybiniai pasiūlymai, bet kai viską pasvėrėm, pasirodė, kad „Boxer“ pasiūlymas yra daug geresnis.
– Įsivaizduokime hipotetinę galimybę, kaimyninė šalis, aišku, apie ką kalbame, naudoja BTR ir vikšrines mašinas BMP. Ar tokia 30 mm patranka gali nepataisomai pažeisti BTR ar BMP mašinas?
J.V.Žukas: Gali. 30 mm patranka gali kovoti su pačiais moderniausiais šiuo metu vikšriniais transporteriais ir pėstininkų kovos mašinomis, taip pat ir su mūsų potencialių priešininkų mašinomis. Bokštelyje taip pat yra integruotas prieštankinis veikimo prietaisas, kurio nuotolis yra 4 km. Tai reiškia, kad 4 km atstumu gali sunaikinti bet kokį taikinį, tanką taip pat.
– Kitas dalykas – planai Lietuvoje turėti priešlėktuvinę raketų sistemą. Tai nuskambėjo kaip visiška naujiena, apie tai garsiai politikai iki šiol nekalbėjo. Kokioje stadijoje yra šis projektas?
J.Olekas: Man atrodo, kai kurie tiesiog neatidžiai klausė. Dar šių metų balandį susitikus su Baltijos šalių gynybos ministrais aptarėme tokią situaciją, kad mums reikia padaryti analizę, kaip atrodytų bendra regioninė raketinė gynyba. Mes kalbame kol kas būtent apie regioninę priešlėktuvinę gynybą. Kokios dabar to galimybės – negaliu atsakyti, nes tos analizės neturime. Sutarėme, kad šią lyderystę vykdys Latvija: jie surinks medžiagą, atliks tyrimą ir mums pristatys. Mes kalbamės ir su kaimynais, ir su kitais sąjungininkais apie tokią galimybę. Bet dar daug klausimų, ar tikrai reikia, ar apsimoka? Galbūt geriau stiprinti kitus batalionus ginkluote. Be to, mes žinome, kad esame įsipareigoję pasiekti 2 proc. Nuo BVP finansavimą gynybai, tai kasmet prideda tam tikrą dalį pinigų. Galime drąsiai kalbėti, kad ateityje turėsime daugiau laisvų pinigų įsigyti tam, ko labiausiai reikės.
– Iš tiesų matydami, kaip efektyviai Rusija naudoja raketas Sirijoje, tai toks priešraketinės ginkluotės įsigijimas turbūt būtų ypatingai svarbus, pone Paulauskai?
– Taip, manau, kad tai tikrai būtų didelis žingsnis kariuomenės modernizavimo link. Taip pat visi šie naujausi ginklai būtų stipri atgrasymo priemonė.
– Ar tos sistemos, kurios dabar minimos viešai, tarkime, norvegų gaminama sistema, ar tai yra ir priešlėktuvinė, ir priešraketinė gynybos sistema? Apie kokias sumas galime kalbėti, ministre?
– Mes sutarėme, kad bent preliminariai sutarsime, kiek mums ko reikėtų ir kiek tai kainuotų. Šiandien tikrai nenoriu spekuliuoti, bet tai būtų nepigios sistemos, galbūt sumos panašios kaip „Boxer“ kontraktas.
J.V.Žukas: Labai svarbu akcentuoti tai, kad kol kas šiuo klausimu svarbiausias yra politinis sprendimas. Mes kalbame tik apie bendrą visų trijų Baltijos šalių sistemą, ir kai visos šalys ras sutarimą ir apsispręs, tuomet mes galėsime kalbėti apie techninius dalykus ir įgyvendinimą.
