„Turite didžiuotis, jog esate šauktinis“
Prieš šešerius metus savanore kare tapusi Viktorija su pasididžiavimu pasakoja, kad jos pavyzdys įkvėpė brolį – jis jau užsirašė savanoriu į šauktinius. Visą bazinių karinių mokymų „programą“ savo kailiu patyrusi, o vėliau ir instruktore dirbusi karė įsitikinusi, jog verkti dėl to, jog esi pakviestas į karinę tarnybą, tikrai nereikėtų.
„Devyni mėnesiai yra nedaug. Niekas nesako, kad kariuomenė iš tavęs turi padaryti vyrą ar priešingai – sužlugdyti moteriškumą. Kariuomenė nieko neatima, tik duoda.
Šauktiniams visų pirma reikia šeimos ir antrų pusių, taip pat visuomenės. Tada
jokios ruklos pelkės nebus per gilios, o laikas kariniuose mokymuose neprailgs.
Kiekvienas šauktinis turėtų jausti pagarbą ir didžiuotis tuo, kad jis buvo pašauktas.
Jis buvo pašauktas tam, kad sustiprintų mūsų pajėgas ir, esant reikalų, mokėtų ir galėtų ginti Tėvynę“, – kalbėjo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vyresnioji eilinė.
Anot jos, nieko blogo jausti baimę: „Aš pati jaučiau paniką, kai pirmą kartą dar apsiavusi aukštakulnius nešiausi karės savanorės kuprinę, kurią vos pakėliau. Tuomet aš irgi nežinojau, kur iš tiesų einu.
Nesakau, kad kiekvienas turi likti tarnauti kariuomenėje. Tačiau tikrai kiekvienas turi išmokti sugebėti apginti tai, kas yra aplink juos“.
Pamiršome vertinti saugumą ir jį kuriančius pareigūnus
Vyrai ir moterys kariuomenėje yra lygūs – tai net kelis kartus per pokalbį pakartojo Viktorija. Pasak jos, kolegos dažnai sako, jog švelnumą palieka namuose, kur turi būti geri. Tad darbe nevengia vyriškai kietų pokalbių.
Tačiau moters karės buvimas šalia juos drausmina. „Kai aš esu kitų karių tonas būna švelnesnis, vyrai susitvarko, vengia vulgarių temų – jaučiu pagarbą“, – tikino vyriškame kolektyve dirbanti Viktorija.
Dėl to, kad yra moteris, nejaukiai jautėsi tik tuomet, kai dirbo instruktore baziniuose kariniuose mokymuose.
Būtent dirbant su „žaliais“ naujokais, kurių kai kurie jau po pirmos savaitės suprasdavo ne ten pataikę, karė išsiugdė tvirtą charakterį.
Anot jos, kai kuriose situacijose užteko diplomatijos, tačiau netrūko ir tokių, kuriose ji turėjo būti itin griežta.
„Baziniuose mokymuose susirenka įvairūs žmonės. Vieni linkę paklusti, kiti priešingai – specialiai darys viską, kad tik nepaklustų. Tokie gali ramiai grindis kareivinėse plaunančiam kariui prieš akis praeiti su purvinais batais. Būdamas instruktoriumi turi mokėti bendrauti su visokiais žmonėmis“, – apie patirtį pasakojo karė.
Apie tolimą ateitį iš anksto daug negalvojanti Viktorija įsitikinusi, jog niekada nereikės spręsti ir dilemos, ką rinktis: šeimą ar tarnybą.
Pasak karės, tarnybą, kaip ir bet kurį kitą darbą, galima suderinti su motinyste.
„Kariuomenėje yra moterų, auginančių ne po vieną vaiką. Ir nieko – suspėja, yra geros mamos ir karės“, – sakė Rukloje tarnaujanti karė.
Su kitų šalių kariais daug bendraujanti vyresnioji eilinė atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos kariai yra universalesni nei jų kolegos iš užsienio. „Pas mus kariai gali būti tuo, ko reikia. Užsieniečiai – labiau specializuoti. Vertindami lietuvių pasiruošimą jie visuomet stebisi mūsų universalumu. Tai jiems neįprasta“, – sakė pašnekovė.
Viktorija apgailestauja, jog lietuviai negerbia pareigūnų – tiek karių, tiek policininkų, ugniagesių.
„Atgavome laisvę ir užmigome letargo miegu. Atrodo, viskas gerai, ramu. Nusikaltėlį sulaikė – taip ir turi būti. Gaisrą užgesino – taip pat viskas normalu. Kariai išvis nežinia, ką veikia, nes jokio karo nėra. Žmonės priprato prie patogaus gyvenimo, jie pamiršta, kad geopolitinė padėtis keičiasi ir kariškis galbūt vieną dieną paaukos dėl jų savo gyvybę.
Mes, kariai, esame tam, kad piliečiai jaustųsi saugiai. Kaip ir policija, siekiame užkirsti kelią nelaimei“, – kalbėjo šešerius metus kariuomenėje dirbanti mergina.
