Visureigis su humanitarine pagalba pajudėjo iš Akmenės antradienio rytą. Pagalbos nedaug, tačiau ji labai reikalinga ir nuoširdi – keletas kompiuterių ir kitų biuro reikmenų.
Taip pat – Akmenės ir Šiaulių moksleivių piešiniai, 18 porų naujutėlaičių kokybiškų batų, kuriuos dovanoja Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-oji rinktinė.
Kijevas gyvena Maidano dvasia
Kone parą truko kelionė nuo Lietuvos iki Kijevo. Svetingi pabėgėliai iš Donecko maloniai apnakvindino ir pamaitino.
Išvirė tikrų ukrainietiškų barščių, iškepė plonyčių blynų, į kuriuos vyniojau varškės ar uogų įdarą. Gėriau džiovintų vaisių kompotą.
Mus priėmusi šeima šiuo metu ketina kurti verslą Lietuvoje. Vyras turi aukštalipių statybininkų komandą. Žmona – talentinga restoranų vadovė, kuri pati puikiai gamina.
Jausmas, kad niekas niekada to nepamirš. Amžina atmintis čia žuvusiems.
Kijevas – svetingas miestas, atgavęs savo ukrainietišką stuburą po Maidano tragedijos. Dabar šioje aikštėje tvyro atminimo dvasia – jausmas, kad niekas niekada to nepamirš. Amžina atmintis čia žuvusiems.
„Nebesnaja sotnia“ – „Dangiškąja šimtine“ pavadinti daugiau nei šimtas žmonių, kurie žuvo Maidano aikštėje, jos prieigose ir kitur – persekioti už teisybės troškulį.
Jų atminimui visa aikštė nusėta žvakėmis, aukų nuotraukomis, gėlėmis, šalmais, skydais ir kitais riaušių atributais. Žvakės seniai nedega, tačiau nei jų, nei kitų čia esančių daiktų niekas nedrįsta paliesti.
Amžina atmintis čia uždaužytiems lazdomis, sušaudytiems. Faktas, kad čia daugiausia nužudė snaiperiai, įsitaisę ant aplinkinių namų stogų. Žmonės ėjo gana siaura gatve be galimybės išvengti snaiperių kulkų.
Maidano prieigose kasdien stovi automobiliai, kurie renka aukas šiuo metu fronte esantiems Ukrainos kariams ir savanorių pulkams. Ukrainiečiai žino, kad Kijeve buvo tikras „maidanas“, kilęs iš pačios tautos, o ne, kaip teigia Rusijos propaganda, amerikiečių provokacija.
Tiesa, Maidanas kupinas įvairiausio plauko uždarbiautojų. Studentai laksto persirengę zuikučiais ir tigrais. Kai kurie aukų rinkėjai neatrodo patikimai. Nemokamai galima pagroti tik juodos ir raudonos spalvos pianinu – tai Ukrainos tautos sukilimo vėliavos spalvos.
Vien Sofijos soboro sienoms yra daugiau nei tūkstantis metų.
Kijevas – ne tik Maidanas
Kijevas nėra tik Maidanas. Tai didžiulis miestas su tūkstantmete tradicija. Vien Sofijos soboro sienoms yra daugiau nei tūkstantis metų. Pačiame centre iki šiol yra likę senųjų miesto vartų fragmentai.
Turtinga įvairių amžių architektūra. Plyti naujų dangoraižių kvartalai, o nusileidimas nuo Sofijos aikštės yra tikras prancūziškas Monmartras. Čia net dabar šaltomis naktimis skamba gatvėje pastatyti pianinai.
Po nakvynės Kijeve ir ekskursijos, dar su šviesa visureigis pasuko į Mariupolį – miestą, kurio gyvenamuosius rajonus Donecko teroristai sausio 24 dieną apšaudė „Grad“ raketomis. Ir dabar ten neramu, tačiau apie tai – kituose reportažuose.
Kelias nuo Kijevo – kaip ir iki jo – puikus. Ukrainiečiai tikrai moka tiesti kelius. Lygūs, erdvūs. Pustrečio šimto kilometrų už Kijevo tenka sustoti pernakvoti, nes likusieji kilometrai nebus patys lengviausi gyvenime.
Atokvėpis „pas seserį“
Keletas žmonių sočiai ir skaniai pavalgė už 13 eurų. Su nuolaida – už 12.
Iki Poltavos liko apie 60 kilometrų. Pakelės kavinė ir motelis „U sestry“ (Pas seserį) yra žinomas visoje Ukrainoje. Jis nėra labai brangus lietuvio kišenei – keletas žmonių sočiai ir skaniai pavalgė už 13 eurų. Su nuolaida – už 12.
Maža to, čia maistas – tikras ukrainiečių virtuvės paveldas. Skrandžiui sužadinti padavėja atneša krepšį su vietoje keptos duonos riekutėmis. Ją pagardinti galima su naminiais krienais, adžika ir lašiniais.
Lašinius ukrainiečiai pertrina su prieskoniais, svogūnais ir česnakais. Tepa kaip sviestą. Būtinai patiekia marinuotų daržovių.
Alus ir vynas – neįdomūs. Parduotuvinė degtinė – tuo labiau. Tačiau ant stalo atsiranda mažas grafinas balzgano skysčio. Chrenovucha – ukrainietiška degtinė, dar vadinama „horilka“, su krienais.
Kavinėje ant sienos kabo Ukrainos vėliava. Ant jos užrašas, kas ją čia paliko – savanoriškai susibūręs, o vėliau Ukrainos kariuomenei pavaldžiu tapęs „Azovo“ pulkas.
Aplinkui galima pamatyti ir daugiau aktualijų. Nuotraukose matyti garsių politikų, atlikėjų, aktorių veidai. Pačiame restorane galima įsigyti šioje svetingoje vietoje gaminamų maisto produktų.
Pigiausio kambario nuoma nakčiai kainuoja apie 15 eurų. Reikia pailsėti. Laukia dar nemenkas kelias ir marios nežinomybės.
Ukrainoje jau seniai ieškau „banderų“ ir radikalių patriotų.
Kodėl nežinomybės? Pirma – net neįsivaizduoju, kas yra karas, nors apie tai kalba visi žinių kanalai.
Antra – jau seniai ieškau „banderų“ ir radikalių patriotų, kurie, anot Donecko ir Rusijos propagandos, grobia ir valgo taikių DNR gyventojų vaikus.
Kol kas nė vieno tokio neradau. Po kelių dienų sužinosiu, kad jų nerado net tarptautiniai stebėtojai.
Karo nuojauta – jau už Poltavos
Už Poltavos – vis mažiau medžių. Niekas jų nekirto, tiesiog prasideda stepė. Medžių įvairovė pamažu retėja, kol galų gale lieka tik rankomis sodintos akacijos ir dar kelios kultūros.
Ant laukų akacijos susodintos rėžiais, kad vėjas neišnešiotų dirvožemio ir šiek tiek užsilaikytų drėgmė.
Erdvų kraštovaizdį paįvairina degantis milžiniškas sąvartynas. Vėliau kelią iš abiejų pusių aprėpia tvenkiniai.
Paaiškėja, kad tai užtvenktas gražuolis Dniepras taip užlieja laukus.
Kelias vis labiau krato. Prasilenkiame su kariniu sunkvežimiu. Kuo toliau, tuo dažniau sutinkame karinės technikos. Gyvenvietėse ir miestuose jau pro automobilio langą galima įžvelgti visuomenės depresijos požymių.
Zaporožė. Čia ir aplinkinėse gyvenvietėse galima pamatyti metalo ieškančių piliečių. Šalikelėje pulkais ir pavieniui stoviniuoja save pardavinėjančios merginos. Dar prieš metus čia nebuvo taip blogai.
Asfaltas pažaliuoja. Nesivaidena. Tiesiog už Zaporožės čia tokių kelių labai daug. Asfaltą kažkada tyčia dažydavo, taip pabrėždami pramonės galybę. Tai buvo seniai, todėl žaliasis kelias gana duobėtas.
Zaporožėje pasirodė pirmieji blokpostai. Ant kelio suversti statybiniai blokai.
Zaporožėje pasirodė pirmieji blokpostai. Ant kelio suversti statybiniai blokai. „Stop“ ženklas – būtina sustoti.
Automatais ginkluoti vyrai atrodo labai griežti. Jei kas nepatiks – tuoj pat būsi sulaikytas ir pristatytas tiems, kurie išsiaiškins – kas tu, ko čia važiuoji, ką veži?
Už blokposto fotografavimą mažų mažiausiai galima gauti į barzdą ir prarasti fotografavimo techniką. Greičiausiai dar gausi ir antrankius. Jei bėgsi, pagaus automato kulkų serija. Menki juokai.
Fotografuoti draudžiama ne šiaip sau. Tikėtina, kad priešas tiksliai nežino blokposto koordinačių. Pagal nuotraukas jie gali išsiaiškinti ir tiksliau pataikyti iš minosvaidžių ar „Grad“ sistemų.
Sveikas, Mariupoli
Dar keletas blokpostų – vienas už kitą griežtesni. Pirmieji automobilį tik nužiūrėjo, o kiti jau tikrino dokumentus ir klausė, ką vežame. Iki Mariupolio liko vos pora šimtų kilometrų.
Baugu, kad gerus 30 kilometrų nesutikome nė gyvos dvasios, nė vieno automobilio.
Prasilenkiame su didžiuliu kariniu sunkvežimiu. Jis, apsipylęs dūmais, priekaboje vežė vikšrinį pėstininkų šarvuotį – BMP.
Turėjome pasukti į Berdianską, tačiau rodyklės nukreipė artimesniu keliu.
Jau buvome įpratę prie karinės technikos išardyto asfalto, todėl nesistebėjome, kad kelias pasidarė dar baisesnis.
Baugu, kad gerus 30 kilometrų nesutikome nė gyvos dvasios, nė vieno automobilio. Kilo mintis – gal netikėtai atsidūrėme DNR teritorijoje? Tik vėliau tapo aišku, kad tai neįmanoma – blokpostuose stovintys kariai į pražūtį tikrai nepraleistų.
Tankų vikšrų padarytos smulkios duobės sukelia tokį gaudesį, tarsi virš galvos žemai skristų propelerinis „Spartan“ lėktuvas.
O kelią pasirinkome klaidingai, nes juo dabar rieda tik karinė technika. Vienu metu kilo mintis, kad virš mūsų skraido lėktuvai.
Tankų vikšrų padarytos smulkios duobės sukelia tokį gaudesį, tarsi virš galvos žemai skristų propelerinis „Spartan“ lėktuvas. Mums reikėjo važiuoti pro Berdianską, tačiau įspūdžiai pravažiavus šiuo keliu – neišdildomi.
Netrukus pasivijome karinę koloną, vežančią degalus. Ją aplenkti būtų blogas ženklas. O ir lenkti nebūtina. Sunkvežimiai lekia pasišokinėdami – tik spėk vingiuoti tarp duobių.
Paskutinis blokpostas, už kurio prasideda Mariupolis. Mus priimančius žmones sutinkame dar iki posto.
Arčiausiai miesto esančiame poste įtvirtinimai daug rimtesni. Kariai apsikrovė smėlio maišais, išsikasė žemines. Iš jų styro kaminai. Kariai čia budi ištisą parą. Kartais tokiomis sąlygomis išgyvena ne vieną mėnesį.
Vieniems kirsti miesto sieną būtų gana sudėtinga, net jei kišenėje yra specialus leidimas, leidžiantis žurnalistui dirbti Antiteroristinės operacijos (ATO) zonoje. Nors čia karo zona, tačiau iš tolo matyti rūkstantys veikiančių gamyklų kaminai. Sveikas, Mariupoli!
