Praėję metai atnešė ir teigiamų pokyčių. Kolumbijos taikos procesas teikia vilčių. Derybos su Iranu dėl branduolinės programos buvo sėkmingesnės, nei daugelis galvoja. Tunisas kol kas demonstruoja, kad dialogas yra galingesnis įrankis nei smurtas. Afganistanas, nepaisant savo istorijos ir didelių iššūkių, turi nacionalinės vienybės vyriausybę. JAV prezidento Baracko Obamos bandymai restauruoti diplomatinius santykius su Kuba gali duoti teigiamų rezultatų.
Tačiau 2014 metai pasižymėjo tuo, kad po Šaltojo karo pasaulyje pradėjo daugėti ginkluotų konfliktų. Pernai buvo nužudyta gerokai daugiau žmonių nei ankstesniais metais.
Arabų pasaulyje padidėjo sumaištis. „Islamo valstybė“ įgauna vis didesnę įtaką Irake ir Sirijoje. Egiptas pasuko autoritarizmo ir represijų link. Libija ir Jemenas artėja prie pilietinių karų. Pietų Sudano lyderiai verčia valstybę tėkštis į žemę. Kongo Demokratinėje Respublikoje blėsta optimizmas, o Vakarų Afriką siaubia Ebolos virusas. Nigerijoje daugėja teroro išpuolių.
Galiausiai, į Europą sugrįžo karas – Rusijos kariuomenė aneksavo Krymą ir sukėlė ginkluotą konfliktą Rytų Ukrainoje, o tai smarkiai pakeitė santykius tarp Vakarų sostinių ir Maskvos.
Teksto autorius Jeanas-Marie Guehenno išskyrė svarbiausius karinius konfliktus, kurie šiemet darys didžiausią įtaką taikai ir saugumui pasaulyje.
1. Sirija, Irakas ir „Islamo valstybė“
Nuo praėjusių metų birželio džihadistų grupuočių įtaka regione smarkiai išaugo. Jie sulaukia vis daugiau pasaulio bendruomenės dėmesio.
„Islamo valstybės“ sėkmė rodo gilesnes problemas, kurioms išspręsti neužteks vien karinių priemonių. Tarp šių problemų – sektantai Sirijos ir Irako valdžioje, milicijos karinės strategijos, kurios įaudrina vietos gyventojus, o taip pat – nuosaikiųjų sunitų pajėgų mažėjimas.
JAV kariniai smūgiai iš oro šiek tiek pristabdė džihadistų grupuotes, tačiau „Islamo valstybė“ įgauna vis didesnę įtaką abiejose Irako ir Sirijos sienos pusėse.
Irako premjeras Nouri al-Malikis per balandį vykusius rinkimus pasinaudojo taktika, kurią nusižiūrėjo nuo Basharo al-Assado – džihadistų keliamą grėsmę panaudojo, kad suvienytų palankius šiitus ir laimėtų tarptautinę paramą kovoje su terorizmu. Bet jis laimėjo tiek pat, kiek ir pralošė: nors pasiekė pergalę rinkimuose, tačiau paaukojo daugumą šalies sunitų, kurie dabar linksta prie džihadistų.
JAV kariniai smūgiai iš oro šiek tiek pristabdė džihadistų grupuotes, tačiau apibendrinus galima teigti, kad „Islamo valstybė“ įgauna vis didesnę įtaką abiejose Irako ir Sirijos sienos pusėse. Džihadistai yra laikomi rimtais B.al-Assado režimo priešininkais ir vieninteliais sunitų teisių gynėjais. Tuo tarpu Vakarų remiama Sirijos ginkluotoji opozicija ir toliau silpsta.
Konfliktas tik gilės, o karinės priemonės nepadės išspręsti visų problemų. Todėl nereikėtų atmesti galimybės ateityje užmegzti taikos dialogą.
2. Ukraina
Vargu ar karas Ukrainoje yra pats kruviniausias pasaulyje, tačiau jis transformavo Vakarų ir Rusijos santykius. Nuo 2014 metų kovo mėnesio žuvo apie 5 tūkst. žmonių, įskaitant ir tą tūkstantį gyvybių, kurias nusinešė vadinamoji taika. Tačiau žiema gali perkelti konfliktą į naują dimensiją.
Separatistų valdomų Donecko ir Luhansko sričių gyventojai turės sudurti galą su galu, gauti pinigų, maisto, medicinos priemonių, galiausiai – apšildyti savo namus. Kaip tai padaryti be Kijevo paramos? Separatistai sukūrė kelias „valstybines institucijas“, tačiau jose dirba kompetencijos neturintys „pareigūnai“. Be to, jie iš Kijevo nepriima humanitarinės pagalbos.
Ukraina ir Vakarai dar gali išvengti naujos įšaldyto konflikto zonos atsiradimo Europoje – tam reikia šiek tiek sėkmės, daug energijos ir ryžtingų sprendimų, nukreiptų į Maskvą.
Tačiau galima įžvelgti krislą vilties. Nors Maskva ir toliau remia vadinamąsias „respublikas“, tačiau separatistų entuziazmas slopsta. Rusija nepripažino tų darinių anksčiau, o dabar jau atvirai sako, kad Donecko ir Luhansko ateitis – Ukrainos sudėtyje.
2015 metais situacija išlieka nenuspėjama. Nors šiuo metu karo zonoje tvyro laukimo stadija, tačiau abiem pusėms gali kilti pagunda išbandyti sėkmę ir imtis aktyvių karinių veiksmų. Be to, šalyje yra tokių regionų kaip Charkovas ar Zaporožė, kuriuose lyg ir tvyro taika, tačiau labai greitai jie gali tapti gardžiu kąsniu Maskvai, siekiančiai koridoriaus iš Krymo į Rusiją. Daug radikalių separatistų tiki, kad toks scenarijus yra realus.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pripažįsta, kad skubios politinės ir ekonominės reformos yra būtinos siekiant ilgalaikio šalies stabilumo. Tačiau šis politikas juda lėtai, todėl Vakarai privalo išlaikyti spaudimą, kad jis nuolat spartintų žingsnius.
Per trumpą laiką tarptautinė bendruomenė turi atskirti konfliktuojančias puses, Ukrainos ir Rusijos pasienio kontrolę turi perimti tarptautiniai stebėtojai, pamažu turi būti pereinama nuo ginkluoto konflikto prie politinių derybų. Ukraina ir Vakarai dar gali išvengti naujos įšaldyto konflikto zonos atsiradimo Europoje – tam reikia šiek tiek sėkmės, daug energijos ir ryžtingų sprendimų, nukreiptų į Maskvą.
3. Pietų Sudanas
Jau antrus metus Pietų Sudaną alina labai žiaurus pilietinis karas, kuris jau pareikalavo apie 50 tūkst. aukų. Dar 2 milijonai žmonių tapo pabėgėliais. Humanitarinėms organizacijoms kol kas pavyksta išvengti bado, tačiau savanoriai susiduria su dideliu pasipriešinimu ir prievartos eskalavimu.
Iki šiol tarptautinės bendruomenės pastangos sureguliuoti konfliktą buvo bevaisės. Todėl galima teigti, kad Pietų Sudanas yra viena rimčiausių pasaulio krizių.
Tačiau, skirtingai nei Sirijoje ar Ukrainoje, šiame regione yra vilties, kad suderinti tarptautiniai veiksmai padės sureguliuoti kruviną krizę. Pasaulio galingieji turėtų parodyti daugiau ryžto.
4. Nigerija
2015 metais Nigerijoje gali kilti milžiniška kraujo audra. Nuožmi islamistų grupuotė „Boko Haram“ nerimsta šiaurinėje dalyje, ypač skurdžiuose šiaurės rytuose. Praėjusią vasarą sukilėliai užėmė daug naujų teritorijų, todėl atsirado tikimybė, kad kruvinas konfliktas išplis į Kamerūną, Nigerį ir Čadą.
Jau penkerius metus nematome jokių konflikto išsprendimo ženklų, o aukų skaičius pasiekė 13 tūkst. Dar 800 tūkst. žmonių buvo priversti bėgti iš šalies.
Jau penkerius metus nematome jokių Nigerijos konflikto išsprendimo ženklų, o aukų skaičius pasiekė 13 tūkst. Dar 800 tūkst. žmonių buvo priversti bėgti iš šalies.
Prezidentas G.Jonathanas naudoja tik karines priemones, todėl jam pavyko pasiekti keletą pergalių. Tačiau iš tikrųjų, jis tik padidino vyriausybės priešų gretas. Juolab, kad šalies saugumą turinčios užtikrinti pajėgos garsėja žiauriu elgesiu ir smurtu prieš civilius gyventojus.
Mažėjant naftos kainoms, Nigerijos vyriausybė dar labiau susilpnėjo, nes šalis yra priklausoma nuo šio energijos išteklio pardavimo – pajamos už naftą sudaro 70 proc. valstybės biudžeto.
Tokiomis aplinkybėmis didelį nerimą kelia šiemet vyksiantys Nigerijos prezidento rinkimai. Rinkimus Nigerijoje visuomet lydi smurtas ir klastojimas, tačiau šiemet jie gali visiškai destabilizuoti padėtį šalyje: vyriausybės priešų gretos išsipūtė, vis didesnę įtaką įgauna islamistai „Boko Haram“, opozicinės jėgos pirmą kartą iškels bendrą kandidatą (buvusį generolą Muhammadą Buhari), o prezidento G.Jonathano šalininkai „Delta“ vis garsiau kalba apie kraujo upes.
5. Somalis
Afrikos Sąjungos ir Somalio kariuomenės puolimas prieš „al-Shabab“ davė labai gerų rezultatų, tačiau situacija Somalio valdžios viršūnėje yra labai sudėtinga. Įtampa tarp prezidento ir premjero nulėmė, kad pastarasis buvo išstumtas iš žaidimo. Politinė nesantaika tarp federalinės valdžios ir regionų yra tokia didelė, kad 2016 metais gali neįvykti rinkimai ir konstitucinis referendumas.
Afrikos Sąjungos ir Somalio kariuomenės puolimas prieš „al-Shabab“ davė labai gerų rezultatų, tačiau situacija Somalio valdžios viršūnėje yra labai sudėtinga.
Tam, kad pasiektų pergalę prieš ginkluotus klanus, visos suinteresuotosios pusės turėtų susėsti ir suderinti Somalio problemų sprendimo prioritetus. Tai turėtų daryti tiek vietos politikai, tiek tarptautiniai partneriai.
Kiti konfliktai, kuriuos į sąrašą įtraukė teksto autorius Jeanas-Marie Guehenno:
6. Kongo Demokratinė Respublika
7. Afganistanas
8. Jemenas
9. Libija ir Sahelis
10. Venesuela
