Žurnalistų žygį trečiadienį surengė Rukloje įsikūręs Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centras. Laukė pavojinga užduotis – kartu su kariais vykti į tariamą karo veiksmų zoną, kur gresia apšaudymas, sprogimai ir pagrobimas.
Apranga – pagal griežtas taisykles
Pirmiausiai – uniformų dalybos. Keliaujame į sandėlį, kur jauna moteris kantriai nešioja maskuojančių spalvų kelnes, marškinėlius, švarkus, striukes, kepures ir sunkius batus. Daugiausiai stengiasi dėl dailiosios lyties – tai kelnės per plačios, tai striukė per didelė, tai batų ne tas dydis. Net mažiausių dydžių drabužiai atrodo dideli ir nepatogūs – sunku juos pasiūti taip, kad gulėtų lyg nulieti. Bet greitai prie uniformos priprantu, o vėliau ja džiaugsiuosi – per lietų ir vėją nebuvo šalta, o gulėti šaudant ar griūti gelbstintis nuo tariamų teroristų buvo patogu.
Persirengusi atsitrenkiu į vieną iš karių. „Kur švarkas? Ateis vadai, nusirengsite, bus labai negražu.“ Grįžtu po striuke pasivilkti švarką, nors su juo karštoka. Segiojuosi koridoriuje ir gaunu dar vieną pamoką: „Marškinėliai turi būti sukišti į kelnes.“ Tuo nusprendžiu pasirūpinti tik prieš išeidama į laukus, nes atsisegti ir užsisegti vietoj užtrauktuko įsiūtas sagas – ne juokų darbas. Kaip kariai suspėja greitai apsirengti?!
Žygio vadovai ragina paskubėti į rikiuotę. Akivaizdu, kad ilgam apsirengę uniformą turėtume pradėti nuo disciplinos pratybų.
Rikiuotės ir žygiavimo taisyklės – nesudėtingos: stoti po tris, žemiausi – gale, rankas laikyti už nugaros arba prie šonų, kojas – pečių plotyje arba suglaustais kulnais, pradėti eiti kaire koja, nuo priešais einančiojo laikytis per ištiestą ranką, lauke dėvėti kepurę.
Dar išgirstame, kur įkliuvome: esame išgalvotame Afgazistane, Gzoro provincijoje, kur lietuvių kariai teikia humanitarinę pagalbą ir padeda kovoti su „al Zaidos“ sukilėliais. Ir patarimą: jokių grybavimų ir uogavimų. Suprask: kitaip sveikas neištrūksi.
Šaudykloje – „grybų“ rinkimai
Pirma užduotis – pramokti kovinio šaudymo. Lauke suomišku snaiperiniu šautuvu SAKO (pritaikytu mūsų karių poreikiams – be plastikinių detalių, kurios neatlaikytų didelių šalčių, bet tinkamu karštam Afganistano klimatui) taikomės į spalvotus balionus. Saulėje iš 200 m atstumo balionai sunkiai matomi, užtat per 12 kartų priartinantį taikiklį atrodo lyg ranka pasiekiami. Pora šūvių ir du balionai sprogsta – džiaugiuosi, nes kai kurie kolegos skundžiasi prašovę.
Po to – 15 šūvių į taikinį ir plastikinį butelį iš šautuvo G36. Šaudome ir stovėdami, ir priklaupę, ir judėdami. Pataikyti į tikslą nelengva – rankos stabiliai neišlaiko sunkaus šautuvo. Kai baigiame savo tiradą, instruktorius kreivai šypteli: „Žinote, ką mes čia darome? Ogi didžiausius grybus renkame.“ Neramu – abejoju, ar bent kartą pataikiau į lentą, jau nekalbant apie butelį. Pasirodo, pataikiau – 13 taiklių šūvių.
Keliaujame pažindintis su sprogmenimis. Vos karo inžinieriai pradeda kalbėti, pasigirsta mašinos variklio garsas, o iš už krūmų pasirodo karinis visureigis. Vienas instruktorius sušunka: „Kas čia vyksta? Stabdyk! Ten bomba!“ Per vėlu – akimirksniu nugriaudi sprogimas, o visureigiui iš dešinės į dangų pakyla baltų dūmų debesis. Vairuotojas iššoka iš mašinos. Netrukus dar vienas, tik gerokai tylesnis sprogimas, įvyksta kitoje kelio pusėje.
„Sveiki atvykę į karo inžinerijos kursus“, – šypteli vienas iš instruktorių. Jie pasakoja apie improvizuotus sprogstamuosius užtaisus (ISU), kuriais nusėtas Afganistanas, ir demonstruoja iš ten parsivežtus pavyzdžius. Paprasčiausi ISU gaminami iš skardinių, butelių ir pan., bet sprogmenys gali būti sudėti ir degtukų ar saldainių dėžutėse, sugrūsti tarp dviejų lentų. Jiems gaminti naudojami net tokie spąstai ar skalbinių segtukai.
Vienus sprogmenis detonuoja žmonės ar automobiliai, juos užmynę ar ant jų užvažiavę, užkliuvę už virvės ar laido ir taip pajudindami detonatorių. Naudoti sprogmenis, kuriuos galima valdyti, pavyzdžiui, mobiliuoju telefonu, parankiau, nes galima sprogdinti tada, kai taikinys atsiduria reikiamoje vietoje. Trečia sprogmenų grupė – su laikrodiniu mechanizmu.
Testas po šių kursų – pereiti per pievą ir rasti kuo daugiau įrengtų ISU, o svarbiausia – neužminti, nes jie tikrai smagiai sproginėja ir, jei rimtai nesužeistų, bent jau gerokai išgąsdintų. Ieškau bet kokių įtartinų daiktų. Rodau į tualetinio popieriaus tūtelę – ne, sako instruktorius, čia šiukšlė, bet tuo įsitikinti nėra noro.
Šokoladinis desertas iš nieko
Pasikračiusi karinio sunkvežimio priekaboje prie sodriai anglies dvideginį dūmijančio išmetimo vamzdžio išsiprašau, kad leistų nevažiuoti šarvuočiu M113 – jūros liga karo veiksmų zonoje nevilioja. Kolegos sulipa į šarvuočius, kurie smagiai pasišokinėdami patraukia poprasčiu keliu per lauką ir mišką. Mane lydintis karys telefonu derina tolesnius veiksmus: tuoj nugriaudės sprogimas – miške laukia pasala. Teks atsidurti įkaito kailyje.
Pasalos vietoje randu visus suklupdytus ant drėgnos žemės. Man iškart ant akių užmaukšlina raištį. „Užpuolikai“ – „al Zaidos“ kovotojai – pyksta, kad skleidžiame demokratijos vertybes, propaguojame moterų teises. Įkaitams kišamos kai kurių iš mūsų – tariamai didžiausių kovotojų už demokratiją – nuotraukos. „Šitą pažįsti?“ – grėsmingu balsu teiraujasi vienas. „Nėra jos, su mumis nevažiavo“. Vos neprunkšteliu – suprantu, kad kalba apie mane, bet susivaldau nenorėdama gauti spyrio.
Tardytojas prieina prie manęs ir liepa nusitraukti raištį. „Pažįsti?“ – „Eee… Čia aš.“ Mane pertempia į priekį, kur klūpo kiti demokratijos propaguotojai. Vėl raištis ant akių, „pagrobėjai“ pakelia už rankų ir veda mišku. Vienur liepa apeiti medį, kitur – pasilenkti, kad neužkliūčiau už šakos. Kadangi nieko nematau, tenka vadovautis nurodymais.
Staiga nuskamba šūksnis: „Lietuvos kariuomenė!“ ir nuaidi keli šūviai. Griūnu ant žemės ir šliaužiu pasislėpti už medžio. Nesvarbu, kad šlapia ir purvina, – kai aplink zvimbia kulkos, grožis rūpi mažiausiai. Kariai greitai nukauna kelis pagrobėjus ir visiems įkaitams liepia skuosti į mišką. Bėgimo takelis – ne pats patogiausias: nuvirtę medžiai, šaknys, purvas, upelis, į kurį įsmunkame iki kelių.
Pasitraukę saugiu atstumu, mokomės išgyventi miške – susikurti laužą iš to, ką randame aplink arba vaistinėlėje, išsikepti duonelės iš miltų ir vandens. Tešlą maišome maišelyje, ja aplipdome sudžiūvusias medžių šakeles. Kažkas kuprinėje randa šokolado ir juo ištrina iškepusią duonelę – puikus desertas.
Atsigavę po įkaitų išvadavimo operacijos ir pasistiprinę dar turime parkeliauti per mišką iki aikštės, kur rytą pradėjome rikiuotės mokslais. Kariai vis ragina bėgti – spaudžia laikas, o ir nežinia, ar likę gyvi pagrobėjai neatsiveja, bet vandenį ir purvą atlaikiusius batus darosi vis sunkiau pakelti. Paskutiniems metrams susikaupiame ir įbėgame į aikštę, kur gauname atlygį už visos dienos vargus – pažymėjimus apie baigtus kursus.
Spausdami rankas kariai priduria lauksiantys Baziniuose kariniuose mokymuose. „Gal tiek to…“ – numykiu, svajodama kuo greičiau nusiauti purvinus batus.