Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Lietuvių pokalbis su prorusišku aktyvistu Donecko separatistų irštvoje – apie gerąjį Staliną ir blogąjį Banderą

Kol Donecko saugumo tarnybos smogikai tikrina mūsų pasus, kuo taikiausiai aiškiname, iš kur ir ko čia atvažiavome. Lietuviški dokumentai „Donecko liaudies respublikos“ (DNR – rusiškai) saugotojus nuramina. Įtampa ima slūgti ir į pagalbą trijulei lengvuoju automobiliu atvažiavusiam, sunkiai iš jo išsirangiusiam stambiam automatininkui patruliai jau sako: „Ačiū, patys susitvarkysim.“ Panašiu tonu kaip „rankas aukštyn!“ vienas kovotojų, akiniuotas, kokių penkiasdešimties metų dėdė sugriaudi: „Atsiprašome!”
Separatistai ardo barikadas prie Donecko srities administracijos.Unian.net nuotr.
Separatistai ardo barikadas prie Donecko srities administracijos.Unian.net nuotr.

Pas mus per daug visokių pašlemėkų

Paaiškiname, kad laukiame susitikimo su Klavdija, ir akiniuotas DNR saugumo pareigūnas pasisiūlo pats mus pas ją palydėti. Visą kelią jis kalba su mumis, nuolat atsiliepdamas į skambučius: „Viskas, broleli, išsiaiškinom, pagalbos nereikia.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Prorusiški separatistai Donecko vyriausybės pastate
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Prorusiški separatistai Donecko vyriausybės pastate

Matyti, kad šis DNR aktyvistas nori pakalbėti, paaiškinti savo veiksmų logiką. Pradeda jis nuo svarbiausio. Nuo Stepano Banderos istorinės figūros: „Juk tai faktų iškraipymas. Visi kalba: „Bandera – nacionalinis didvyris”. Joks jis nacionalinis didvyris, jis žudikas. Žudikas ir provokatorius. Kodėl jį šlovina kaip nacionalinį didvyrį?“

Mūsų palydovas pasakoja, kad DNR gretose jis – nuo pat pradžių: „Ką dirbau anksčiau? Štai mano darbas. Šitą kavinę stiklinau aš. Visus jos langus aš sudėjau.“

Mūsų palydovas pasakoja, kad DNR gretose jis – nuo pat pradžių: „Ką dirbau anksčiau? Štai mano darbas. Šitą kavinę stiklinau aš. Visus jos langus aš sudėjau.“

Vėl skambutis buvusiam stikliui: „Serioža, tuoj, po 10-15 min. aš pakilsiu pas tave. Mes čia apačioje truputį darom tvarką.“

„Sveiki, bachūrai!“ – prasilenkiame su pora linksmai įkaušusių darbininkų, kurie stabteli aiškiai norėdami paplepėti.

„O kodėl tu girtas?“ – akiniuotis kreipiasi į girtuoklėlį tonu, kuris rodo jo viršenybę ir prisiimtą atsakomybę už DNR įvaizdį. „Na, negirtas, o išgėręs.“ „Kodėl išgėręs?“ „Todėl, kad aš čia gyvenu.“ „Ir aš čia gyvenu. Tau linksma?“ „Nea.“ „Eik!“

Pritilę girtuokliai paklusniai nupėdina tolyn tuščiu Puškino bulvaru per pačią vidudienio kaitrą.

„Pas mus per daug visokių pašlemėkų. Šią naktį žuvo 29 puikūs mūsų vaikinai. O šitas štai vaikšto girtas: „sveiki, bachūrai”. Aš, pvz., negaliu sau leisti. Vienintelis dalykas, kurį sau leidau šiandien – paminėjau žuvusius vaikinus. Rusišku papročiu – 50 gramų. Vyrai, jeigu jūs žurnalistai, parašykite tiesą. Nereika meluoti. Nereikia gražinti. Parašykite tiesą.“

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Prorusiškas separatistas Donecko vyriausybės pastate
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Prorusiškas separatistas Donecko vyriausybės pastate

– To čia ir atvažiavome.

– Aš jums tiesiai pasakysiu. Mums nieko nereikia. Pasakysiu sąžiningai, atvirai. Kai žmogus, turintis valdžios įgaliojimus, ponia Tymošenko pareiškia, kad Rytų Ukrainą reikia aptverti spygliuota tvora ir sudeginti atominiu sprogimu, apie kokį dialogą, apie kokias taikos derybas galima kalbėti? Kai liaudies deputatė ponia Kužel pareiškia, kad Donecko, Luhansko, Charkovo sritys yra apimtos depresijos, kad jose gyvena vien narkomanai ir alkoholikai. Kaip gali tokius dalykus kalbėti tautos išrinktas Aukščiausiosios Rados atstovas? Kodėl atvažiuoja kažkoks amerikonas, kažkoks senas kelmas ir pasakoja, kaip mums gyventi ir ką mums daryti? Matote, koks mūsų miestas? Pavaikščiokite, pasižvalgykite.

– Jūsų miestas gražus ir švarus. Ir ramus. Pirmas incidentas – jūs mus sustabdėte.

– Tiesiog mes gavome duomenų, kad yra nenustatytas skaičius įtartinų asmenų. Mes nieko prieš neturime, vaikinai. Mūsų miestas labai svetingas, gyventojai labai geri. Mes normalūs žmonės. Staiga kažkas mums ima brukti savo gyvenimo būdą. Aš suprantu ukrainietiškai, moku lenkiškai, tačiau mano gimtoji kalba rusų. Kodėl man kažkas sako, kokia kalba aš turiu kalbėti, kokia kalba mąstyti? Kodėl demokratiją mano vaikui bruka? Kodėl jam per pamokas aiškina, kad tai Stalinas užpuolė Vokietiją?  Aš su malonumu žiūriu senus sovietinius filmus, aš nuo jų pailsiu. Kodėl šiuolaikiniuose filmuose tik kraujas, tik „užmušk”, „pavok”?

Žodžius apie spygliuotą tvorą ir atominius sprogimus Tymošenko neva pasakė telefoninio pokalbio, kurį kažkas slapta įrašė ir paviešino, metu. Pati buvusi Ukrainos premjerė kategoriškai teigė, kad tai – klastotė. „Senas kelmas amerikonas” – turbūt senatorius MacCain’as, aplankęs Maidaną.

O gal juos sušaudyti?

Nesiaiškindami, tik klausydamiesi priėjome pirmąjį patikrinimo postą prieš DNR užimtą Donecko srities administracijos pastatą. Kai stiklius paaiškina sargybiniui, kad vedasi su savimi žurnalistus, jis džiaugsmingai paklausia: „Iš Rusijos?” Tenka jį nuvilti: „Iš Lietuvos”. Mes jau sukame zigzagus takais tarp barikadų. Glaudžiuosi arčiau stikliaus ir klausiu: „O kaip čia pas jus Lietuvą vertina?”

Kai stiklius paaiškina sargybiniui, kad vedasi su savimi žurnalistus, jis džiaugsmingai paklausia: „Iš Rusijos?” Tenka jį nuvilti: „Iš Lietuvos”.

 „Normaliai vertina. Į Lietuvą, Latviją, Estiją mes normaliai žiūrime. Į visus normaliai. Mes juk niekam nebrukame savo gyvenimo būdo. Niekam negrasiname. Nenorime nieko žudyti, pjauti, kaip apie mus kalbama. Separatistai, teroristai, smaugia, kankina”, – tai netiesa, vaikinai.

Praėję visus iš senų padangų sukrautus užtvarus, jau prie pat įėjimo į pastatą sutinkame vienaakį Sergejų. Jis čia savas, linksminasi bičiulių kompanijoje.

– Na, tai ką, blin. Tavo draugužių vos nesušaudėme.

– Ko tokių?

– Štai jų, – stiklius mosteli link mūsų, – vos nesušaudėme.

– Sekasi gi žmonėms!

Juokiasi visi – ir vienakis pankas, ir stiklininkas, ir visa linksmai laiką leidžianti kompanija. Juokiamės ir mes su Vygintu.

– Ne taip, kaip man, – toliau linksminasi DNR gynėjas skustais smilkiniais.

– Tai, davai, mes tave sušaudysime, – tęsia linksmą gaidą ir langų stiklų dėjikas.

– Šaudyk, dėl Dievo!

– Aš tau juos palieku, nuvesk pas Klavdiją.

Fokusai su pistoletu

Trumparegis stiklius mus palieka, sukasi eiti į vidų pro duris, bet tą pačią akimirką nevikriai išvengia susidūrimo ir pameta savo pistoletą. Ginklas skambiai pašokinėja keletą laiptelių žemyn.

– Pagalvok, kas būtų, jei nebūtum nuleidęs saugiklio, – dabar jau Sergejus mokytojo tonu kalba su stikliumi.

– Nesėkmingai užsikišau, – teisinasi stiklius.

– O ir su saugikliu reikia saugotis, – tęsia pamokėlę vienakis, – karas karu, o bobų ir po jo gali prireikti.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Prorusiški separatistai Donecke
AFP/„Scanpix“ nuotr./Prorusiški separatistai Donecke

Egsistencialistiškai nusiteikęs pankas Sergejus veda mus pro patikrinimo postą, kuriame savanoris nelabai kruopščiai apžiūri kuprines. Vėliau suvokiame, kad vienoje jų tikrintojai nepastebėjo atvirai padėto buitinio peilio. Nesuradę Klavdijos, akreditacijos reikalu mes kylame iki pat rūmų viršaus – 11-ojo aukšto.

Laiptinė išklijuota karikatūromis, niekinančiomis Obamą, Merkel ir Ukrainos valdžios atstovus, pasisakančius ar veikiančius prieš DNR. Čia taip pat ir kvietimas rinktis visiems, kas turi karinės patirties. Dar piešinėlis, vaizduojantis Krymą ir Donbasą – meilius, už rankų susikibusius pliušinius žaisliukus.

Laiptinė išklijuota karikatūromis, niekinančiomis Obamą, Merkel ir Ukrainos valdžios atstovus, pasisakančius ar veikiančius prieš DNR. Čia taip pat ir kvietimas rinktis visiems, kas turi karinės patirties. Dar piešinėlis, vaizduojantis Krymą ir Donbasą – meilius, už rankų susikibusius pliušinius žaisliukus.

Prie spaudos centro sutinkame „Reuters“ žurnalistę, kuri vėliau mums parodo šiandien Donecko morge nufotografuotus vaizdus. Keletas karių kūnų, o šalia – kalnas kūnų dalių. Ukrainos kariams naktį pavyko minosvaidžiais susprogdinti du sunkvežimius iš oro uosto vežusius sužeistus separatistų kovotojus.

Kiek mažiau nei kiti apšnerkštame 11-ajame aukšte vyksta DNR vadovybės posėdis, kuriame sėdi ir Klavdija, ir visi kiti, kuriuos mes norėtume pakalbinti. Lūkuriuojame taip ir negavę akreditacijos, atremiame vis daugiau nepatikliai tiriančių žvilgsnių ir nusprendžiame šioje nejaukioje „revoliucijos“ būstinėje daugiau neužsibūti.

Beje, vieninteliai malonūs ir inteligentiški žmonės, sutikti DNR „tvirtovėje”, buvo vaikinai iš spaudos centro. Pasikalbėjus su jais susidarė įspūdis, kad juos čia atvedė grynai profesinis interesas, o ne revoliucinės idėjos.

Buvo Donbaso respublikos vadas, o dabar – jau išdavikas

Apačioje darkart sutinkame Sergejų, kuris atsisveikina su mumis šūkiu: „Donbaso dar niekas nepalaužė!” Išeidami iš pastato gauname ir naujausią, savaitgalinį DNR laikraščio numerį. Per du puslapius jame DNR „aukščiausios tarybos prezidiumo“ pirmininko, trisdešimtmečio inžinieriaus, verslininko Deniso Pušilino interviu.

Laikraštis dalijamas toliau nepaisant to, kad jau viešai paskelbta, jog po naktinės Ukrainos pajėgų operacijos „respublikos spykeris” paliko DNR pastatą su krepšiais ir vėliau buvo paskelbtas išdaviku.

Miesto valdžia neigia, kad paskelbta Donecko evakuacija, bet rekomenduoja miestiečiams be reikalo nevykti į miesto centrą.

Išeiname iš DNR saugumo zonos ir patenkame į visiškai tuščią miesto centrą. Tik trys sodininkės tvarko Puškino bulvaro rožynus, kuriais šiandien visai nėra kam grožėtis. Miesto valdžia neigia, kad paskelbta Donecko evakuacija, bet rekomenduoja miestiečiams be reikalo nevykti į miesto centrą.

Užtat miestiečiai, daugiausia mamos su mažais vaikais ir jų močiutės, traukia į stotį ir kartu su mumis sėda į Kijevo traukinį. Prasidėjus įlaipinimui už kokių 5 km esančio oro uosto pusėje pasigirsta automatų salvės ir sunkiųjų ginklų kanonados.

„Nieko, nieko, čia tik gausūs krituliai“, – sąmoksliškai merkia akį linksmų plaučių palydovas ir padeda įkelti į vagoną dar vieną vaikišką vežimėlį.

Bet šį vakarą iš Donecko ne tik traukiamasi. Stotyje sutikome ir budrųjį „respublikos” sargą stiklių, kuris pasitiko traukiniu atvykusį kokių 12 metų savo sūnų. Viršutinę maskuojančios uniformos dalį pakeitęs marškinėliais tėvas DNR savanoris nulydėjo sūnų iš stoties į miestą. Į Donecką, kuriame toliau negrabiai valdomu ginklu gins jį nuo melo apie gerąjį Staliną.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Barikados Donecke
AFP/„Scanpix“ nuotr./Barikados Donecke

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos