Pravėrus sunkias, gerai apšiltintas duris tvokstelėjo kaitra. Po tris paras trukusių bandymų susirangyti ant visureigio sėdynės šiluma kaulų nelaužė.
-
Luhansko frontas (1): Karas Ukrainoje įsuko ir nešvarų Lenkijos pasienio turgaus vaikinų biznį
-
Luhansko frontas (2): misija – frontininkams nuvežti tonas labai svarbios lietuvių paramos
-
Luhansko frontas (3): Donbasas – Dievo užmiršta skylė, kurioje sudygo separatizmo sėkla
-
Luhansko frontas (4): Dima iš Vilniaus Sofijos Kovalevskajos mokyklos gina elektrinę
Tai buvo rūsio koridorius. Prieblandoje lėtai sukosi diskotekos lempa, todėl tamsiomis, apgriuvusiomis sienomis slinko dešimtys spalvotų taškų.
Ant grindų, abiejuose koridoriaus šonuose, mačiau siluetus, išsidrėbusius ant miegmaišių. Kai įžengiau – atsisuko pažiūrėti.
„Būk čia, sušilsi“, – paliepė Naumas. Prisiminkite šitą vardą, nes jis – labai kietas kazokas. Papasakosiu vėliau, nes karys kažkur skubiai išlėkė, palikęs mane vieną stovėti tamsiame požemyje su diskotekos lempa.
Žengiau pro duris, kurios buvo pravertos dešinėje. Ankštoje patalpoje buvo karšta, pukšėjo buržuikė, o aplink ją patogiai išsidrėbę sėdėjo keturi jauni kariai. Dar vienas apsižergęs kibirą skuto bulves, todėl supratau, kad patekau į virtuvę.
„O kas tu toks?“, – abejingai paklausė išstypęs jaunuolis, išsidrėbęs kairiajame kampe. Kepurę buvo užsimaukšlinęs ant pakaušio, todėl matėsi visiškai nuskusti plaukai.
Kiti vaikinai atrodė panašiai: juodos, skustos galvos, griežti veido bruožai, per didelės uniformos, cigaretės dantyse, pavargusios akys. Matyt, visi buvo pilnamečiai, nors nežinau.
Atsakiau, kad esu žurnalistas.
„Rimtai? Iš kur?“, – jau kiek susidomėjęs paklausė jaunuolis su kepure. Pasakiau, kad iš Lietuvos. Staiga, tas, kuris skuto bulves, pradėjo garsiai žvengti: „Oba! Turime užsienietį žurnalistą!“ Visi nusikvatojo.
Nusijuokiau ir aš, nes situacija tikrai buvo keista.
Apie Ukrainos vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties batalioną „Tornado“ buvau girdėjęs daug prieštaringų gandų. Apie drąsą ir žiaurumą, miklumą ir separatistų gerkles, karo taisyklių pažeidimus ir Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) kalėjimą. Kaip sakė vienas ukrainiečius remiantis verslininkas: jie yra tokie pat kaip ir separatistai, tik žino Ukrainos istoriją.
Dabar stovėjau kažkokiame požemyje, kuriame sukosi diskotekos lempa, o tie vyrukai siūlė pasišildyti prie buržuikės ir išgerti arbatos.
Karo vilkas Batia
Batia buvo garnizono vadas. Kaip supratau iš pasakojimų, vienas iš geriausių karių visame batalione. Fronte nuo karo pradžios. 31 metų savanoris iš Charkovo greitai tapo kariu, kurį net SBU kalėjimo prižiūrėtojai vadino Vadu.
Kazokiškai nukirpta galva, raudona barzda, primenanti vikingo, amerikietiška kariška striukė, kurią jam tą rytą padovanojo mūsų visureigį vairavęs Horstas. Kažkuo panašus į Brado Pitto herojų iš filmo „Negarbingi šunsnukiai“.
Batios balsas buvo ramus, akys mąslios, atrodė kiek pavargęs, bet mokėjo atsipalaiduoti ir pajuokauti.
Viena kontržvalgybos grupė, perėjusi Šiaurinio Doneco upę, vykdė užduotį separatistų tvirtovės pamiškėje. „Tornadų“ užduotis – sučiupti priešo žvalgų.
Pasakojo, kaip viena kontržvalgybos grupė, perėjusi Šiaurinio Doneco upę, vykdė užduotį separatistų tvirtovės pamiškėje.
„Tornadų“ užduotis buvo sučiupti priešo žvalgų. Staiga kariai pamatė tankmėje važiuojančius rusų „gradus“. Mašinos sustojo krante ir pradėjo ruoštis raketų paleidimui į Stanica Luhanska pusę.
Vaikinai spėjo pranešti bendražygiams apie apšaudymą, todėl dabar šita istorija prisimenama kaip įdomi.
Batia parodė ir suniokotą palatą antrajame aukšte, kurioje irgi nutiko įdomi istorija. Iš Luhansko pusės atskridusi „Grad“ raketa pramušė ligoninės stogą, palėpės grindis, visą trečiąjį aukštą, įskrido į palatą, kurioje miegojo du kariai, ir tėškėsi į pirmąjį aukštą. Nesprogo.
„Jie net nespėjo suprasti, kas vyksta, tik dulkių debesis pakilo. Dievas pasidarė skylę, kad galėtų į mus žiūrėti“, – sakė Batia, stovėdamas apleistame kambaryje.
Parodė aštrią skeveldrą, kuri prašvilpė pro miegančius karius – svėrė kaip senas mobilusis. Ant lovų buvo pabiręs tinkas, o lubose ir grindyse žiojėjo „grado“ žiaunos.
Skylė atrodė didelė net užlipus ant stogo, kurio smaluotą dangą buvo nusėjusios žemės, užsviestos po haubicos šūvio.
Pūtė šaltas vėjas, o Batia rodė sugriautas Stanica Luhanska miesto apylinkes, „Tornado“ kiemą išvanojusius „Grad“ kvadratus ir už 10 kilometrų stūksantį Luhanską. Tačiau apie save pasakojo mažai.
Vyras turėjo jauną žmoną Charkove ir nedidelį verslą, susijusį su statybomis.
Kai Rusija užpuolė Ukrainą, nuėjo į miesto karinį komisariatą ir pasiprašė į armiją. Ten pasakė, kad savanorių nereikia, todėl nuvažiavo į Dnepropetrovską. Prisijungė prie Vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties bataliono „Šachtior“, kuris vėliau buvo pervadintas į „Tornado“.
Tai dalinys, sudarytas iš Rytų Ukrainoje užaugusių vaikinų. Per pusmetį Batia tapo šito nuožmaus dalinio lyderiu.
Batią gerbė net kalėjime.
Nežinau ar tai tikroji priežastis, bet kariai pasakojo, kad vadas buvo išvažiavęs iš karo zonos, nes norėjo parvežti humanitarinių siuntinių. Karys buvo ginkluotas automatiniu šautuvu, todėl išgąsdino kažkokią moteriškę kaime taikiojoje Ukrainoje.
Batia buvo nuteistas ir kelioms savaitėms uždarytas į vidaus reikalų sistemos kalėjimą. Tačiau jam buvo sudarytos išskirtinės sąlygos: jokių antrankių, kameros durys buvo atidarytos, visada galėjo vaikščioti kieme.
Moteris pranešė milicijai. Pareigūnai bijojo imtis veiksmų, todėl paskambino į SBU.
Batia buvo nuteistas ir kelioms savaitėms uždarytas į vidaus reikalų sistemos kalėjimą.
Tačiau jam buvo sudarytos išskirtinės sąlygos: jokių antrankių, kameros durys buvo atidarytos, visada galėjo vaikščioti kieme. Prižiūrėtojai pagarbiai jį vadino Vadu.
Neabejoju, kad pagarbą Batia užsitarnavo ir už asmeninius darbus, ir už tai, ką išdarinėjo jo vadovaujami kariai.
Pavyzdžiui, kai vasaros pabaigoje Vadui gimė dukra, „tornadai“ įsiveržė į separatistų teritoriją, išvaikė arba išguldė priešus, atėmė prieštankinį pabūklą, ant vamzdžio užrašė Batios dukros vardą, nusifotografavo ir atidavė trofėjinę patranką Ukrainos armijai.
Kazokas iš karių giminės
Pagrindinė specialiosios paskirties bataliono „Tornado“ užduotis – kontržvalgyba. Rytų Ukrainos fronte tai reiškia, kad šitie vyrukai gaudo Rusijos ir jos kolaborantų, vietos separatistų žvalgus. Nužudo arba paima į nelaisvę ir tardo.
„Nė vieno žmogaus nenužudžiau be reikalo“, – sakė Naumas. Karys, kuris mane atvedė į požemį su diskotekų lempa. Pamenate, sakiau, kad jis yra kietas kazokas? Naumas vadovauja 3-osios kontržvalgybos grupės kariams.
Jam 39 metai, bet atrodo jaunesnis. Nedidelio ūgio, judrus vyrukas nešioja juodą, tankią barzdą, plaukus kerpa kazokiškai, o kalba tarsi smūgiuodamas.
Rudos akis visuomet atrodo budrios, o dešinė ranka buvo apibintuota.
Kazokas, užaugęs Charkove.
Tėvas tarnavo sovietų armijos desante, senelis per Pirmąjį pasaulinį karą dalyvavo legendinio generolo Aleksejaus Brusilovo (1853-1926) prasiveržime 1916 metais ir buvo apdovanotas. Šeima nesitikėjo, kad ir sūnus taps kariu.
Vyrui puikiai sekėsi dirbti su metalinėmis pastatų konstrukcijomis, vadovavo brigadai, todėl sprendimas išeiti į frontą buvo netikėtas. „Jie žinojo, kad aš esu bebaimis, tai greitai susitaikė“, – kalbėjo Naumas.
Per pastaruosius devynis mėnesius namuose lankėsi tik keturias dienas. „Neseniai buvau savaitgalį grįžęs, nusivežiau dukrą į „McDonald's“. Visą dieną kartu praleidome, visur varinėjome, tai vakare mamai sakė, kad su manimi linksma“, – su pasididžiavimu nusijuokė.
Parodė dukros nuotrauką telefone – gal penkerių metų mergaitė.
Telefono ekrane rodė nuotraukas ir vaizdo įrašus iš fronto. Viename filmuke buvo užfiksuotas kažkokio Donecko priemiesčio šturmas.
Net ir tą patį Stanica Luhanska miestelį, kuriame stovi nuo gruodžio, šturmavo patys. Apie pusantro tūkstančio Ukrainos armijos karių apsupę laikė teritoriją, o du šimtai „tornadų“ valė gatves.
„Tornado“ vyrukai visuomet į tokius puolimus ėjo pirmi. Net Stanica Luhanska miestą, kuriame stovi nuo gruodžio, šturmavo patys. Apie pusantro tūkstančio Ukrainos armijos karių apsupę laikė teritoriją, o du šimtai „tornadų“ valė gatves.
Tame vaizdo įraše, kurį rodė Naumas, mačiau į liniją sustojusius BTR ir už jų besislepinačius karius. Supratau, kad veiksmas vyksta kažkokio miestelio prieigose.
Po kelių akimirkų ukrainiečiai pradėjo veržtis. Iš kairėje stovinčių pastatų pasipylė rusiškos kulkos. Net vaizdo įraše buvo galima jausti, kad tratino kaip reikalas.
„Ten buvo klasiška“, – šypsojosi Naumas, kai filmukas baigėsi.
Jau buvau girdėjęs taip kalbant apie mūšius. Kitos „Tornado“ žvalgybos grupės vadas sakė: bet pripažinkite, kad Ilovaiske buvo klasiška.
Apie tą pragarą girdėjau iš kelių išgyvenusių karių, tačiau nė vienas apie Ilovaiską taip nekalbėjo.
„Tornado“ batalionas, kuris per Ilovaiską apgultį dar buvo vadinamas „Šachtior“, pragare jautėsi gerai.
Irakietis – karys su baikerio uniforma
Pamatęs Irakietį supratau, kodėl vyras yra vadinamas didžiausia bataliono žvaigžde. Girdėjau, kad jis geras karys, bet kartu – pokštininkas, kuris pasičiupęs Lietuvos vėliavą gali išrėkti nešvankų ketureilį apie Vladimirą Putiną.
Kuo dar buvo išskirtinis Irakietis? Į užduotis eina ne su šarvine liemene, šalmu ir kitomis apsaugomis, bet su odine baikerio uniforma ir kaukolėta skarele.
Prieš karą šitas aukštas stačiokas gyveno Luhanske. Jo darbas taip pat buvo susijęs su statybomis. Matyt, neblogai uždirbo, nes važinėjo galingu motociklu.
Į frontą išėjo iškart, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Kartu su sūnumi, kuris buvo mano amžiaus, prisijungė prie Dnepropetrovske stovėjusio savanorių bataliono „Dnepr-1“. Vėliau perėjo į batalioną „Šachtior“, kuris atliko kontržvalgybą, ir tapo „tornadu“.
„Mano sūnus dabar namie. Buvo sužeistas, o motina nebeišleidžia į karą. Išgyvena vaikinas, bet ji gerai daro“, – sakė Irakietis.
Pažadėjo parvežti negyvo čečėno ausis. Už tai, kad su mumis keliavę „Spilna Sprava“ nariai Borisas Penčukas ir Jurijus jam padovanojo naują baikerio kostiumą.
„Aš tau pažadu, išgyvensiu jau vien todėl, kad pamatytum, kaip aš atrodau išsiskutęs šonus“, – krenkšdamas juokėsi Irakietis ir rodė kazokišką šukuoseną.
Jis irgi tikras kazokas. Šiame batalione tokių daug.
Jėga – iš kariškos mitologijos
Naumas parodė tatuiruotę ant kairiojo peties. Pavaizduotas įnirtęs kazokų karys. Daug „tornadų“ turi savų simbolių, kurie jungia šiuos karius su Ukrainos istorija, karine mitologija ir šaknimis, kurias dabar gina fronte.
„Tornadų“ vadas Batia sakė, kad Ukraina, Lenkija, Baltijos šalys ir Baltarusija turėtų laikytis išvien, nes kažkada buvome ta pati valstybė. Rodydamas į Rusijos pusę kalbėjo: „Mes su lietuviais esame broliai, o tie visuomet buvo mūsų priešai.“
„Broliai lietuviai, aš prisimenu, kai jūs kovojote už savo laisvę. Branginkite ją, saugokite. Mes už savo laisvę dabar mokame krauju“, – tėvišku balsu mokė kitas „tornadų“ vadas Burtininkas, stovėdamas priešais Jono Ohmano vaizdo kamerą.
Šių karių interpretacijos gal ir sukeltų abejonių istorikams, tačiau tie vyrukai turi savą Ukrainos paveikslą ir savas legendas, kurios suteikia jėgų prieš mūšius.
Jie idėjiniai kariai.
2014 metų rugpjūčio 24-ąją, per Ukrainos nepriklausomybės dieną, Pervomaiske „tornadai“ išgąsdino viename blokposte stovėjusius milicininkus, kai paklausė, kodėl pareigūnai neiškėlė šalies vėliavos. Batios vaikinai patys užsiropštė ant pastato ir pakėlė mėlynai geltoną dvispalvę.
Jie kaip kekšės – dirba už pinigus. Aš kariauju už savo šalį ir už savo vėliavą, – agresyviai kalbėjo Naumas.
„Šitoje sušiktoje Dombabvėje sėdi parsidavėliai, išdavikai ir bailiai. Jie sėdėjo namuose, aiškino, kad nenori kariauti, o kai separai pasiūlė po tūkstantį dolerių, visi nubėgo kaip šunys pas juos. Aš jų negerbiu. Jie kaip kekšės – dirba už pinigus. Aš kariauju už savo šalį ir už savo vėliavą“, – šaudė Naumas, kai sėdėjome virtuvėje prie buržuikės.
Jis su panieka žiūri į Rusijos samdinius, kurie patenka į „tornadų“ nelaisvę. „Sėdi čia, šitoje virtuvėje, skuta bulves ir bijo akis pakelti. Aš klausiu tokių: ko tu čia važiavai? Kodėl tu žudai mano žmones? Tau taip pinigų reikia? O šitie apsišikę bijo žodį ištarti“, – su įniršiu kalbėjo Naumas.
Jie visi buvo pikti.
* * *
Apie Lietuvos partizanus dažnai kalbame labai tauriai. Taip tauriai, kad filmai apie Miško brolius dažnai būna nuobodūs, netikroviški ir rodomi tik blogiausiu laiku.
Matyt, taip yra ir todėl, kad savo didvyrius vaizduojame lyg nežemiškas būtybes: kalbančius tik taisyklingai, pakylėtai, nesikeikiančius, negeriančius, nepavargusius, nepiktus. Aišku, su moterimis bendraujančius tik labai kilniai.
Tikrovėje karo vilkai yra visiškai kitokie. Kaip sakė vyrukai iš „Tornado“ bataliono: mums svarbu, kad duotų pasip**ti, o tada mes galim toliau kariauti.
„Mano žmona čia prie pat gyvena, už 70 kilometrų, įsivaizduoji? O jau trečią mėnesį turiu blokposte droč**tis!, – garsiai pasakė Irakietis, todėl visi pradėjo juoktis. – Ne, Batia, tu nepagalvok, kad mes blokpostuose tik droč**amės, bet pats supranti.“
Naktimis „tornadai“ atlikinėjo tylias užduotis separatistų miškuose, o dienomis šturmuodavo miestus. Jie pirmieji eidavo į priešų gatves. Šių karių garnizonas stovi arčiausiai Luhansko.
Vadas santūriai šypsojosi, nes jis viską suprato. Nes tai suprantama.
Jau devynis mėnesius šitie kariai vykdo operacijas, apie kurias nepraneša žiniasklaida, tokiose vietose, kurių pavadinimų nemoka ištarti užsieniečiai.
Naktimis „tornadai“ atlikinėja tylias užduotis separatistų miškuose, o dienomis šturmuoja miestus. Jie pirmieji eina į priešų gatves.
Šių karių garnizonas stovi arčiausiai Luhansko.
Tie vyrukai beveik neturi poilsio, kasdien išgyvena įtampą. Labai retai reikėdavo atlikti tokį švarų darbą kaip Stanica Luhanska mieste: stovėti gatvėse, tikrinti praeivių dokumentus ir senų mašinų bagažines.
Per vieną tokį patikrinimą Batia ant sukriošusio „žigulio“ pamatė ukrainietiškus numerius su „Novorusijos“ vėliava. Vairuotojas buvo kolaborantų rėmėjas ir tuo didžiavosi. Ką tuo metu galvojo „tornadų“ vadas?
„Atidavėme milicijai, ką mes daugiau padarysime? Aišku, geriau reikėjo nuvesti į griovį ir nušauti“, – sakė Batia.
Atidavėm milicijai, ką mes daugiau padarysime? Aišku, geriau reikėjo nuvesti į griovį ir nušauti, – pasakojo Batia.
Tų karių gyvenimai lyg įsukti tornadų buvo trupinami ant priešakinių Luhansko fronto linijų, todėl jie gyveno tik šia akimirka. Iš akių matėsi – kiekviena akimirka prabrėkšdavo vis sunkiau.
Devyni mėnesiai karo.
Devyni mėnesiai priešo teritorijoje ir priešakinėse linijose, kur matai, kaip dega tavo jaunystė ir liepsnose rėkia paklaikęs naivumas.
Ar galima tuos gašlius keikūnus vadinti didvyriais? Sunkus klausimas. Kaip ir pats karas.
Man atrodo, kad būtent tokie vaikinai laimi karus. Nuožmūs, negailestingi, spjovę ant mirties.
Batia man sakė: mes eisime iki Maskvos. Aš tikiu, kad jis eitų. Eitų visi Vado kariai. Net mačiau žinutę ant sienos, kuri buvo išraižyta peiliu tarsi pažadas: „Melskis, Rusija, mes einame.“
Šeštąją dalį rasite čia.
