„Jie artėja – dinkite dabar pat“
Ginantys miestą Ukrainos kariai yra lygiai taip pat išvarginti nesiliaujančių mūšių.
28-osios brigados karys Saša dalyvavo birželio 3-iosios mūšyje. Kai jį apsupo, jis šliaužte šiaip ne taip nuslinko į priedangą. Jis sako, kad į kariuomenę įstojo pajutęs kaltę, kad daug jo draugų rizikuoja gyvybėmis, o jis gyvena ramų gyvenimą toli nuo fronto.
Po trumpo gydymo ligoninėje, jis į Marjinką grįžo jau birželio 13 d. „Bus dar milijonas puolimų, – įsitikinęs jis. – Šis karas dar toli gražu nebaigtas. Reikia rasti sprendimą: arba atsiimti okupuotas teritorijas, arba jas paleisti, tačiau dabar jie nežino, ką daryti, todėl mes tiesiog laukiam.“
Daug kitų karių neslėpė pykčio dėl politikų, kurie, jų teigimu, naudojasi karu tam, kad prisikimštų kišenes ir padidintų savo įtaką.
Jie artėja – jums reikia eiti iš čia. Rimtai – dinkite dabar pat, – liepė karys žurnalistams.
„Kodėl šis karas vyksta? Kokia tikroji priežastis? Pinigai, – tvirtina Kubinecas iš tos pačios brigados. – Tai yra karas dėl galios laukų. Jie pelnosi iš mūsų, iš kariuomenės. Tai yra karas tarp politikos oligarchų. Rusai nėra mūsų priešai – politikai yra. Rusai yra tik mūsų priešininkai“.
Jo teigimu, kariai gauna daugiau pagalbos iš savanorių nei iš pačios kariuomenės – tai savanoriai duoda jiems uniformas ir įrangą.
„Į mus šaudoma kiekvieną dieną, iki pat nakties. Nėra nė dienos be mūšių, – kalba Vova iš 28-osios brigados, trumpam nutyla, klausydamas vis garsėjančio apšaudymo. – Jie naudoja sunkiąją artileriją, minosvaidžius – viską.“
„Jie artėja – jums reikia eiti iš čia. Rimtai – dinkite dabar pat“, – liepė jis nubėgdamas.
